I. Balsytė ir K. Smoriginas – atvirai apie laiškus scenoje ir gyvenime

I. Bal­sy­tė ir K. Smo­ri­gi­nas – at­vi­rai apie laiš­kus sce­no­je ir gy­ve­ni­me

Spa­lio 28 die­ną Vil­niu­je pir­mą kar­tą nu­skam­bė­jo Ilo­nos Bal­sy­tės ir Kos­to Smo­ri­gi­no skai­to­mi „Mei­lės laiš­kai“ – bend­ras „Keis­tuo­lių teat­ro“ ir „Idio­teat­ro“ dar­bo vai­sius, su ku­riuo teat­ro my­lė­to­jus su­si­pa­žin­din­ti ėmė­si re­ži­sie­rius Dai­nius Kaz­laus­kas. Ame­ri­kie­čių au­to­riaus Al­bert Rams­dell Gur­ney 1988-ai­sais į dra­ma­tur­gi­nį teks­tą su­gu­lu­si dvie­jų vi­siš­kai skir­tin­gų vai­kys­tė­je su­si­pa­ži­nu­sių žmo­nių – Alek­sand­ros ir To­mo – vi­są gy­ve­ni­mą tru­ku­si su­si­ra­ši­nė­ji­mo is­to­ri­ja vos po po­ros me­tų ta­po Pu­lit­ze­rio pre­mi­jos lau­rea­te, ir šis iki skaus­mo in­ty­mus, jaut­rus, sen­ti­men­ta­lu­mo bei vil­čių ku­pi­nas ap­si­kei­ti­mas laiš­kais, ap­ke­lia­vęs vi­są pa­sau­lį, pa­sie­kė ir Lie­tu­vos teat­ro gur­ma­nus.

Sce­no­je „Mei­lės laiš­kus“ skai­tys Kos­tas Smo­ri­gi­nas ir Ilo­na Bal­sy­tė.

„Mei­lės laiš­kų“ due­to vy­riš­ko­ji pu­sė – ak­to­rius Kos­tas Smo­ri­gi­nas – at­sklei­dė, jog drau­ge su I. Bal­sy­te bei re­ži­sie­riu­mi D. Kaz­laus­ku pa­si­rin­ko iš­sau­go­ti pje­sės au­ten­tiš­ką epis­to­li­nį žan­rą sce­no­je ne vai­di­nant, o skai­tant. „Ši is­to­ri­ja pe­rim­ta iš tik­rų žmo­nių – he­ro­jų pro­to­ti­pų bu­vo, ko ge­ro, šim­tai ar net tūks­tan­čiai: kiek liūd­nų, tra­giš­kų is­to­ri­jų... Per ka­rą, bū­da­vo, įme­ta laiš­ką į bu­te­lį ir po ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų jis pa­sie­kia ad­re­sa­tą. O prie šių laiš­kų dra­ma­tur­gui pri­si­lie­tus jie įga­vo for­mą. Kiek­vie­nas žo­dis bu­vo pa­sver­tas, dėl to jie pa­ra­šy­ti la­bai pro­tin­gai ir švie­siai – esa­ma ir hu­mo­ro, ir pyk­čio, ir ne­vil­ties, ir nuo­smu­kių. Da­bar mu­du su Ilo­na ban­do­me juos in­terp­re­tuo­ti. Pa­si­rin­ko­me juos skai­ty­ti – nors ga­lė­tu­me mo­kė­ti ir at­min­ti­nai – bet ren­ka­mės to­kią raiš­ką, kad iš­sau­go­tu­me laiš­kų for­mą, jų at­vi­ru­mą“, – pa­sa­ko­jo ak­to­rius.

„Skai­ty­da­mi pje­sę sten­gia­mės per­teik­ti, ką tie žmo­nės ga­lė­jo jaus­ti. Tai yra la­bai jaut­ri ir švie­si is­to­ri­ja apie du žmo­nes, ku­rie bū­ti kar­tu ga­lė­jo tik laiš­kų for­ma. Jie­du vi­siš­kai skir­tin­gi, lyg du pra­dai – vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas; to­kie skir­tin­gi, kad, ko ge­ro, jie nie­ka­da ir ne­bū­tų ga­lė­ję bū­ti kar­tu. To­mas ir Alek­sand­ra – iš prie­šin­gų pa­sau­lių: vie­nas ta­po se­na­to­riu­mi, ki­ta – žy­mia dai­li­nin­ke, vie­nas bu­vo vi­siš­kai ne­lais­vas žmo­gus, ki­tai gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė gal net per­ne­lyg lais­vai – me­niš­ka bū­ty­bė pa­si­rin­ko kū­ry­bos ir pa­si­prie­ši­ni­mo ke­lią, sie­kė bū­ti pro­vo­ka­to­re tar­si mes­da­ma iš­šū­kį vi­siems ap­lin­kui, ne­gai­lė­da­ma sa­vęs“. K. Smo­ri­gi­no sce­nos par­tne­rė I. Bal­sy­tė taip pat pa­ste­bė­jo, jog ne­pai­sant ko­miš­kų ele­men­tų ir švie­saus sen­ti­men­ta­lu­mo pje­sė­je už­ko­duo­tas ypa­tin­gas liū­de­sys.

Sce­no­je vi­sas jė­gas ir su­si­kau­pi­mą ati­duo­dan­tys A.R. Gur­ney gal­vo­je gi­mu­sių laiš­kų pa­ver­ti­mui iš­tar­tu žo­džiu, abu ak­to­riai su­si­mąs­tė pa­pra­šy­ti pri­si­min­ti, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą pa­tys ran­ka po­pie­riu­je vin­gia­vo tik­ro, se­na­ma­diš­ko laiš­ko teks­tą. K. Smo­ri­gi­nas pa­si­džiau­gė pa­ts ne­re­tai gau­nan­tis nuo­šir­džių ir sen­ti­men­ta­lių ger­bė­jų laiš­kų, ne­tgi kū­ry­bos, ku­rią siun­tė­jai pra­šo įver­tin­ti, ta­čiau pri­si­pa­ži­no teat­ra­šęs vos ke­liems iš jų. Tuo tar­pu I. Bal­sy­tė at­sklei­dė, jog nors su­si­sie­ki­mui su sve­tur gy­ve­nan­čiais drau­gais ir ar­ti­mai­siais mie­liau nau­do­ja­si šiuo­lai­ki­nė­mis ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė­mis, pa­tį įsi­min­ti­niau­sią sa­vo gy­ve­ni­me laiš­ką ant po­pie­riaus iš­lie­jo spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le. „Nie­ka­da ne­bu­vau ma­mai ra­šiu­si laiš­kų. Kai įsto­jau į aka­de­mi­ją ir pir­mo kur­so stu­di­jos vi­siš­kai iš­ve­dė iš pu­siaus­vy­ros, sto­vė­jau aka­de­mi­jos vir­šu­ti­nia­me aukš­te, svars­čiau, kaip čia nu­šok­ti – ži­no­ma, ne rim­tai, – ir pra­dė­jau ne­ju­čio­mis sa­ky­ti: „Bran­gi ma­ma...“ Sup­ra­tau, ko­kia ir pa­ti jai esu bran­gi. Ta­da at­si­sė­dau prie ra­šo­mo­sios ma­ši­nė­lės – tai bu­vo 1983-ie­ji me­tai – ir pa­ra­šiau ma­mai ei­liuo­tos for­mos laiš­ką, pir­mą ir vie­nin­te­lį kar­tą to­kį at­vi­rą, ir iš­siun­čiau pa­štu. Mud­vi nie­ka­da apie jį ne­kal­bė­jo­me – ži­nau, kad laiš­ką ma­ma ga­vo ir per­skai­tė, – bet ji nie­ka­da nie­ko ne­klau­sė, o aš nie­ko ne­sa­kiau. Iki šiol tu­riu iš­si­sau­go­ju­si jo ko­pi­ją... Tai bu­vo la­bai svar­bus ma­no gy­ve­ni­me laiš­kas, ir ma­nau, kad kai ku­rie pje­sė­je esan­tys laiš­kai ir­gi tu­ri to­kią svar­bą, tar­si už­fik­suo­tus es­mi­nius gy­ve­ni­mo mo­men­tus. Kaip pa­ra­šiau ma­mai bū­da­ma vai­kas, taip da­bar no­rė­čiau to­kius laiš­kus pa­ra­šy­ti sa­vo vai­kams, nors bend­rau­ja­me kas­dien“, – at­vi­ra­vo ak­to­rė.

Due­tas vie­nin­gai tvir­ti­na, jog per at­stu­mą puo­se­lė­ja­mų jaus­mų te­ma yra kaip nie­ka­da ak­tua­li ir šiuo­lai­ki­nia­me ne­pa­ve­ja­mo tem­po pa­sau­ly­je. „Žmo­nės su­si­pa­žįs­ta so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, net ne­bū­na vie­nas ki­to ma­tę... Tai vyks­ta jau ki­ta­me tech­no­lo­gi­jų lyg­me­ny­je, bet bend­ra­vi­mo es­mė ne­pa­si­kei­tė. Po­ros vi­siš­kai ne­mo­ka bend­rau­ti vie­nas su ki­tu akis į akį, bet kuo pui­kiau­siai su­si­ra­ši­nė­ja“, – svars­tė I.Bal­sy­tė, o jos ko­le­ga pri­ta­rė, jog is­to­ri­jų, pri­me­nan­čių „Mei­lės laiš­kus“, to­li ieš­ko­ti ne­rei­kia; be to, kar­tais toks nuo­to­li­nis ry­šys ga­li bū­ti vie­nin­te­lis už­da­res­nės ir jaut­res­nės sie­los sa­vi­nin­kų ke­lias į lai­mę. Ak­to­riai taip pat su­tin­ka, jog ne vie­nam žiū­ro­vui šyp­se­ną ke­lian­tys laiš­kai su smulk­me­niš­kai de­ta­liai ap­ra­šy­tais kas­die­ny­bės įvy­kiais tė­ra vi­siš­kai na­tū­ra­lus šian­die­ni­nių trum­pų­jų ži­nu­čių ati­tik­muo praei­ta­me šimt­me­ty­je. „Da­bar bend­ra­vi­mas yra grei­tas, bet ir vi­sas gy­ve­ni­mo tem­pas pa­si­kei­tęs. Juk vis dėl­to „Mei­lės laiš­kai“ – ne šių die­nų is­to­ri­ja, o anuo­met vi­si kas­die­niai pro­ce­sai vy­ko kur kas lė­čiau, – ne tik su­si­ra­ši­nė­ji­mas. Pri­si­me­nu, kaip su „Dai­nos teat­ru“ va­žiuo­da­vo­me gast­ro­lių į Kau­ną ir ap­si­sto­da­vo­me dviems sa­vai­tėms, nors tu­rė­jo­me ga­li­my­bę grįž­ti į Vil­nių. Da­bar, jei tu­rė­čiau Kau­ne ke­lis spek­tak­lius, va­ka­re su­grįž­čiau į sos­ti­nę ir ki­tą die­ną vėl ke­liau­čiau at­gal. O tuo­met net ne­kil­da­vo to­kių min­čių... Žiū­rint iš šių die­nų per­spek­ty­vos, tai bu­vo uni­ka­lus da­ly­kas, nors tais lai­kais neat­ro­dė nė kiek keis­ta. Šian­die­ni­niai tem­pai – vi­sai ki­ti“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si jau tris­de­šimt me­tų sce­no­je pra­lei­du­si ak­to­rė.

„Mei­lės laiš­kų“ due­tas vie­nin­gai tvir­ti­na, jog per at­stu­mą puo­se­lė­ja­mų jaus­mų te­ma yra kaip nie­ka­da ak­tua­li ir šiuo­lai­ki­nia­me ne­pa­ve­ja­mo tem­po pa­sau­ly­je.

Ne­pai­sant per ke­lis de­šimt­me­čius aukš­tyn ko­jo­mis ap­si­ver­tu­sių su­si­sie­ki­mo bū­dų ir žmo­nių bend­ra­vi­mo, I. Bal­sy­tė ir K. Smo­ri­gi­nas su­tin­ka, jog ran­ka ra­šy­ti laiš­kai sau­go ypa­tin­gą reikš­mę ir tra­di­ci­ją, ku­rios neats­to­ja jo­kios šiuo­lai­ki­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nės. „Gal­būt laiš­kai tu­ri to­kią reikš­mę mū­sų kar­tai, nes užau­go­me ra­šy­da­mi tik ran­ka. Aš iki šiol nau­do­juo­si už­ra­šų kny­gu­tė­mis. Da­bar vi­si tu­ri­me plan­še­tes, te­le­fo­nus, aš pa­ti tuo nau­do­juo­si, bet iš­li­kęs svar­bus ry­šys su ra­šy­mu ran­ka. Ma­no sū­nui – de­vy­ne­ri ir jis be­pro­tiš­kai mėgs­ta ra­šy­ti įvai­riau­sius laiš­kus, raš­te­lius, ne­tgi die­no­raš­tį – bū­ti­nai ran­ka. Gal be epis­to­li­nio me­no žmo­gus ne­ga­li? Gal nuo šir­dies per ran­ką į po­pie­rių per­duo­da­ma min­tis yra gy­ves­nė?“ – svars­tė I. Bal­sy­tė.

Dra­ma­tur­go A. R. Gur­ney ran­ka į po­pie­rių nu­gu­lę laiš­kai, Keis­tuo­lių teat­ro sce­no­je vir­tę jaut­ria ir bran­džia due­to akis­ta­ta, ne vie­nam žiū­ro­vui pa­ža­di­na nos­tal­giš­kus pri­si­mi­ni­mus apie ne­kant­riai lauk­tus ra­di­nius pa­što dė­žu­tė­je. Be­lie­ka ma­ny­ti, jog ar­tė­jant šven­čių se­zo­nui ir už­vė­rus teat­ro du­ris pa­ra­šy­ti dau­giau nei at­vi­ru­ką ry­šis ne tik ak­to­riai, bet ir „Mei­lės laiš­kų“ žiū­ro­vai.

To­mo ir Alek­sand­ros gy­ve­ni­mo pa­slap­tis at­skleis ak­to­riai Kos­tas Smo­ri­gi­nas ir Ilo­na Bal­sy­tė Šiau­lių dra­mos teat­re sau­sio 5d. 18 val.. Bi­lie­tus į spek­tak­lį „Mei­lės laiš­kai“ ga­li­te ras­ti www.ti­ke­ta.lt ar­ba po Ka­lė­di­ne eg­lu­te.

Pa­ren­gė Ag­nė Vi­du­gi­ry­tė

Skai­ty­ki­te vi­są in­ter­viu www.skras­tas.lt  ir da­ly­vau­ki­te kon­kur­se!

Pri­si­jun­ki­te prie mū­sų drau­gų Fa­ce­book'e, da­ly­vau­ki­te kon­kur­se ir lai­mė­ki­te kvie­ti­mus į šį spek­tak­lį! www.fa­ce­book.com/­Siau­liuk­ras­tas/