Naujausios
Giminės takai vingiuoja knygoje
Kraštietė Birutė Žymantienė Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje pristatydama savo naujausią knygą–biografiją „Giminė. Laurinaičiai“, pastebėjo: jei kiekviena giminė parašytų knygą, turėtume gyvą Lietuvos emocinę istoriją. Susitikime su joniškiečiais taip pat skambėjo eilėraščiai iš jos rinkinio „Trapumas“.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Nieko nėra įdomiau už žmogaus gyvenimą
Kraštietė buvusi žurnalistė Birutė Žymantienė, pristatydama savo giminės biografinę knygą „Giminė. Laurinaičiai“, sakė, kad nėra nieko tobulesnio, gražesnio ir įdomesnio už žmogų ir jo tikrą gyvenimą.
„Pagalvokit 30 sekundžių apie savo tėvus, senelius, prosenelius, ar nebuvo jų gyvenimas pilnas netikėtumų. Pirmiausia – mūsų tėvų ar senelių gyvenimuose įsiterpė du pasauliniai karai, kurie negalėjo praeiti be pėdsakų, neįskaudinę,“ – pastebėjo kraštietė, pripažinusi, kad būtent biografija yra jos mylimiausias žanras, o poezijos ji iš viso nerašanti, eilėraščiai į knygą „Trapumas“ atėję patys.
Iki biografijos „Giminė. Laurinaičiai“ eita 50 metų. Prieš tai buvo išleistos dar penkios knygos.
Lietuvos emocinė istorija
„Jei kiekvienoje giminėje atsirastų gebantis rašyti žmogus, kuris sudėtų kelių kartų gyvenimus į knygą, turėtume gyvą Lietuvos emocinę istoriją,“ – svajonių viziją dėstė viešnia.
Knyga „Giminė. Laurinaičiai“ apima devynių kartų vienos giminės istoriją.
Rodydama į viršelyje publikuojamą senelių Emilijos ir Mato Laurinaičių nuotrauką, autorė intrigavo, kad toje šeimoje gimė 10 vaikų, tad palikuonys pasklido plačiai. Viena iš dukrų ištekėjo už dvarininkų palikuonio Gedvilo ir iš šios atšakos kilo dabar garsi ne tik Lietuvoje žinoma pianistė Guoda Gedvilaitė.
Laiškas Ministrų tarybai
Birutė Žymantienė papasakojo keletą epizodų iš knygos.
Jos dėdė dirbo kolūkio pirmininku.
Buvo 1967-ieji. Artėjo derliaus nuėmimo metas. O kolūkio sunkvežimiai – visi be padangų. Jų nėra kur pirkti, ir lėšų trūksta.
Latvijos pasienyje veikęs karinis dalinys kaip tik nurašė gausybę savo technikos padangų. Kolūkio pirmininkas su karininku jas apžiūrėjo: geros, protektoriai nenudilę. Pirmininkas paprašė atiduoti arba parduoti už simbolinę kainą. Taip ir sutarė.
O lyg tyčia netrukus atbildėjo revizija, kuri patikrinusi dokumentus padarė išvadą, kad kolūkis padangas pirko neteisėtai, todėl pirmininką reikia teisti ir sodinti į kalėjimą.
Birutė Žymantienė, tuo metu studentė, dėdei padėjo rašyti ilgą argumentuotą laišką Ministrų Tarybai, kad negavus padangų visas kolūkio derlius laukuose būtų supuvęs, o taip elgtis – neūkiška ir netgi nusikalstama.
Ji pati tą raštą nuvežė į Vilnių, užregistravo sekretoriate. Praėjo pusmetis, metai. Atsakymo taip ir nesulaukė, tačiau dėdės niekas nebetąsė po teismus ir negrasino. Tik po kelerių metų tyliai atleido iš darbo.
12-metės pasivaikščiojimas po Maskvą
Knygoje aprašoma ir Birutės Žymantienės kelionė į Sibirą.
Jos mama ten buvo išvežta 1948 metais. Birutė liko Lietuvoje, lankė mokyklą. Mama ją į Sibirą išsivežė 1957 metais, dvylikametę.
12-metė, mamai stotyje užmigus, išėjo pasivaikščioti po Maskvą. Rodos, ėjo aiškiai: pirma į dešinę, paskui – į kairę, bet grįžtant susisuko galva, nebežinojo, kur eiti.
Mergaitė pamatė vidury sankryžos stovintį milicininką ir prie jo priėjo. Šis šiaip ne taip išsiaiškino, kur mergaitei reikia. Iškvietė kitą milicininką, kad jo vietoje pastovėtų, ir pats ją palydėjo.
Mamai nuo jo kliuvo už vaiko nepriežiūrą, o Birutei nuo mamos – už neklusnumą.
Prisiminimas iš Sibiro
„Sibire vargo jau nebemačiau. Žmonės buvo prasigyvenę. O Sajanų priekalnės, netoli kurių gyvenome, nepaprastai gražios – jų snieguotos viršūnės saulei leidžiantis tapdavo raudonos raudonos, o tolyn besitęsiančios pievos – apsipylusios pinavijų, kurias auginame darželiuose, žiedais. Jos ten nesodinamos pačios plinta,“ – pasakojo Birutė Žymantienė.
Sovietinėje realybėje B. Žymantienės šeimos praeitis buvo nepageidaujama. Pildydama anketą dėl darbo ji tris kartus ją plėšė. Tėvas politinis kalinys, mama – tremtinė, tad geri žmonės patardavo: „Nerašyk tiesos, vaikeli, sakyk, kad nieko apie savo tėvus nežinai.“
Renginyje taip pat skambėjo posmai iš praėjusiais metais išleistos Birutės Žymantienės eilėraščių knygos „Trapumas“, dainavo B. Žymantienės bendramokslės Marijos Savickienės mokinės.
Autorės nuotr.
IDĖJA: Biografinę knygą „Giminė. Laurinaičiai“ parašiusi Birutė Žymantienė sakė, kad jeigu kiekvienoje giminėje kas nors surinktų istoriją ir išleistų atskiru leidiniu, būtų sukurta emocinė visos Lietuvos istorija.
ANKETA: Birutė Žymantienės pasakojo, kad pildant anketą dėl darbo, žmonės kelis kartus jai patarė nerašyti tiesos, kuri buvo nepageidaujama: tėvas – politinis kalinys, mama – tremtinė.