Naujausios
Gimęs senųjų žiemgalių žemėje
Jonas NEKRAŠIUS
Šiemet sukanka šimtas metų nuo garsaus kraštiečio Alfonso Šešplaukio-Tyruolio gimimo.
Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis (1909-2009) — žymus lietuvių kultūros veikėjas, pedagogas, kritikas, recenzentas, eseistas, vertėjas ir rašytojas, 1997 metų Lietuvių rašytojų draugijos ir literatūrinės premijos laureatas. Jo plunksnai priklauso gausūs vertimai, poezijos ir grožinės literatūros kūriniai, sudarytos antologijos ir žodynai, kritika ir publicistika.
Rašytojais yra glaudžiai susijęs su Šiaulių kraštu: čia gimė, mokėsi, kurį laiką gyveno. 1937-1944 metais Šiaulių berniukų gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą, dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo „Varpo“ almanache.
Iškilusis linkuvis
Dr. Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis prisimindamas savo tėviškę, vaikystę, rašė:
„Mano gimtinė Linkuva (tarmiškai Lionkav) yra Šiaurės Lietuvoj, senųjų žiemgalių žemėj. Čia pasaulio šviesą išvydau 1909 metais rugsėjo 10 dieną (pagal naująjį kalendorių — rugsėjo 23 d.). Linkuvos bažnyčios metrikuose Šešplaukio pavardė figūruoja jau nuo 17 šimtmečio, kai dar nebuvo nė vienos sulenkintos pavardės tose apylinkėse.
Linkuvoj mane ir pakrikštijo. Buvau ketvirtasis ir paskutinis dviejų brolių (Vlado ir Leono) ir sesers (Aleksandros) šeimoje.
Paskui tėvai 1910 metais persikėlė į Pakruojį, kur pirko aludę. Kadangi tilto per Mūšą tada dar nebuvo, mamos buvau perneštas per upę Pakruojo link — ten kuriam laikui tėvai įsikūrė po dešimties gyvenimo Linkuvoj metų.
Pakruojy mes praleidom iki 1914 metų. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą tėvas sumanė keltis į savo tėvų ūkį Pamuckų kaime prie Mūšos — ta upė skyrė jį nuo Petrašiūnų kaimo. Manęsis verslu Linkuvoj ir Pakruojy, tėvas likusį gyvenimą panoro praleisti ūkininkaudamas šešių dešimtinių ūkelyje.„
Mokydamasis Linkuvos gimnazijoje Alfonsas Šešplaukis pradėjo rašyti. Dar ketvirtokas būdamas, tėviškėje per vasaros atostogas redagavo Linkuvos gimnazijos ateitininkų laikraštėlį „Atžala“. Kartu rašė vaikams eilėraščius, pasirašydamas A. Putinėlio slapyvardžiu. Jo eilėraščiai buvo spausdinami S. Tijūnaičio redaguotame žurnale vaikams “Žvaigždutė“. Rašyti eilėraščius pradėjo paveiktas Maironio “Pavasario balsų“ ir “Jaunosios Lietuvos“. Eiliuoti jam buvo nelengva dėl to, kad, pasak rašytojo, linkuvių tarmė nukerta žodžių galūnes ir neskiria priegaidžių. Tuo metu atsirado ir Tyruolio slapyvardis, ilgainiui tapęs kone jo antrąja pavarde.
1928 m. Šešplaukis baigė Linkuvos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Tos studijos parengdavo absolventus gimnazijų mokytojo, rašytojo ir redaktoriaus darbui.
1933 m. baigęs universitetą, A. Šešplaukis dirbo pedagoginį darbą, dėstė germanistiką ir lituanistiką Kauno jėzuitų (1933-1934), vėliau Marijampolės marijonų (1934-1937) gimnazijose.
Šiauliuose
Nuo 1937 iki 1944 Šešplaukis dirbo Šiaulių berniukų gimnazijoje. Ilgiausiai gyveno Mickevičiaus gatvėje 20. Nuo pat pirmųjų atvykimo į Šiaulius dienų jis aktyviai įsitraukė į miesto kultūrinį gyvenimą, bendradarbiavo spaudoje, dalyvavo šiauliečių literatų susibūrimuose, palaikė ryšius su poetu St. Anglickiu, rašytoju V. Katiliumi ir kt.
Šiauliuose Šešplaukis susipažino su „Žiedo“ knygyno savininku, žinomu knygiumi Feliksu Maksvyčiu (1909-2008). Čia, jaukiuose F. Maksvyčio namuose, Vaisių gatvėje dažnai lankydavosi Tyruolis. Tarp jų susiklostė artimi bičiuliški santykiai, kurie tęsėsi visą gyvenimą. 1941 m. “Žiedo“ knygynas Šešplaukio Tyruolio parengtą “Lietuviškai vokišką ir vokiškai lietuvišką žodyną“.
Frontui artėjant prie Šiaulių Šešplaukis 1944 m. liepos pabaigoje pasitraukė iš Šiaulių į Linkuvą, o po to išvyko iš Lietuvos į Vakarus.
Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose
A. Šešplaukis-Tyruolis 1944 m. rugpjūčio pradžioje apsigyveno Austrijoje, Vienos universitete gilino germanistikos studijas. Po to persikėlė į Vokietiją. Kemptene dirbo Maironio lietuvių gimnazijoje. Paskui Insbruko universitete gilino germanistikos ir anglistikos studijas. 1949 m. parašė ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Herderis ir Pabaltijo tautos“.
1949 m. Šešplaukis atvyko į JAV. Apsistojo Čikagoje, dirbo Spiegelio įmonėje ir Daleideno knygyne. 1951 m. persikėlė į Niujorką, dėstė St. Fransis kolegijoje, gilino žinias Kolumbijos universitete, ten kurį laiką dėstė lietuvių kalbą, buvo vienas Lietuvių mokytojų sąjungos kūrėjų. 1964 m. iš Niujorko persikėlė į Notre Dame universitetą, kur dirbo mokslinį darbą, dėstė lituanistiką. Išėjęs į pensiją, 1978 m. apsigyveno Čikagoje. Užsiėmė literatūrine ir moksline veikla, rengė poezijos rinkinius-antologijas, rašė kritikos straipsnius, bendradarbiavo spaudoje. K. Bradūnas taip apibūdino Šešplaukio įvairiapusišką literatūrinę veiklą: „Tai retas šviesuolis, kuris taip viso savo gyvenimo darbuotę yra pašventęs vien literatūrai (jo plunksnai priklauso per 80 knygų).“
Šešplaukis yra daug nuveikęs vertimų srityje, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo versti R. M. Rilke s, S. George s ir kitų poetų eiles. Vertė bene iš septynių pasaulio kalbų, stengdamas skaitytoją supažindinti su kuo didesniu skaičiumi autorių. Jo išverstų autorių diapazonas buvo itin platus: garsiausios romėnų, italų, anglų, amerikiečių, prancūzų, vokiečių ir kitų šalių autorių pavardės.
A. Šešplaukis-Tyruolis — vienas iš nedaugelio lietuviškos poezijos soneto meistrų. Jo rinkiniai „Laukų liepsnos“ (1953), “Sacra via“ (Romos sonetai. 1961), “Diemedžio paunksmėje“ (1974) parašyti soneto forma. Taip pat išleido poezijos knygas: “Pavasario saulėj“ (1935), “Kelionė“ (1950), “Metų vingiai“ (1963, 2-asis papild. leid., 1993), “Šiapus ir anapus saulės“ (1989) ir kt. Kaip ir daugelis egzodo poetų, savo eilėraščiuose jis apdainavo tėvynės grožį ir meilę Lietuvai, jo kūrybai būdinga ilgesio, vienatvės tema.
Iš pasaulinės poezijos jo vertimų išleista: Goethe. „Gyvenimas ir rinktinė poezija“ (1932), Šileris F. “Giesmė apie varpą“ (1936); Šekspyras V. “Sonetai“ (1964), Dantė Alighieri. “Naujas gyvenimas“. (1966), Šv. Kazimiero himnas Marijai (1971), Schondoch. “Lietuvos karaliaus krikštas: Vizijinė poema iš XIV a.“ (1976, 1991), P. Suchenwirt “Žygis į Lietuvą“. Istorinė poema (1977); Hardenbergas L. F. “Himnai nakčiai“ (1979) ), Šileris F. “Baladės“ (1993); R. Tagorė “Paklydę paukščiai“ (1998) ir kt.
1994 m. „Spindulio“ leidykla Kaune išleido A. Šešplaukio-Tyruolio studijų, straipsnių ir recenzijų rinkinį pasaulinės ir lietuvių literatūros tematika “Lietuvių ir pasaulinės literatūros baruose“ (1994), kritikos bei atsiminimų knygas: “Pažintis su rašytojais ir knygomis“. Pirmoji knyga (1995); “Pažintis su rašytojais ir knygomis“. Antroji knyga (1997). Taip pat knygas “J. G. Herderis ir baltų tautos“ (1995); “Pirmoji lietuviška knyga naujųjų tyrinėjimų šviesoje“ (1997); “Palikus mylimą tėvynę: 1944-1945 m. karo metų dienoraštis“ (1998) ir kt.
Ryšiai su tėviške ir Šiaulių kraštu
Gyvendamas užatlantėje, rašytojas nenutraukė ryšių su Lietuva, gimtine. Savo laiškuose, rašytuose šių eilučių autoriui, A. Šešplaukis-Tyruolis visados domėjosi Pakruojo rajonu, Linkuva, Šiauliais, dalyvavo „Žiemgalos“ draugijos veikloje ir rašė kultūros laikraščiui “Žiemgala“.
Atkūrus nepriklausomybę A. Šešplaukis-Tyruolis dažnai atvykdavo į Lietuvą, aplankydavo gimtinę, Linkuvą, Pakruojį, Šiaulius, Kauną. Šiaulių J. Janonio gimnazijai ir Šiaulių universiteto bibliotekai padovanojo savo knygų, vertimų. 1997 m. M. Mažvydo bibliotekai iš savosios bibliotekos jis atsiuntė dešimt dėžių knygų, kurias dovanojo Lietuvai.
Laiške, rašytame 2002 m. per Velykas, Šešplaukis savo giminaitei Genovaitei D., gyvenančiai Šiauliuose, užsimena apie knygų dovanojimą Lietuvai, Šiaulių universiteto bibliotekai.