Naujausios
Garsaus architekto prisiminimuose – ir Kuršėnai
Stasys LIPSKIS,
rašytojas, kuršėniškių klubo prezidentas
Jurgis Vanagas – žinomas mūsų šalies urbanistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius emeritas, Nacionalinės premijos laureatas, daugelio tarptautinių urbanistinių programų dalyvis. Galima būtų dar ilgai vardinti jo nuopelnus, apdovanojimus bei titulus, bet šiuokart apsiribosime jo ryšiais su... Kuršėnais.
Jurgis Vanagas yra aktyvus kuršėniškių, gyvenančių Vilniuje, klubo narys. Tiesa, architektas gimė Kauno priemiestyje Šančiuose. Prieš penketą metų išleista jo prisiminimų knyga „Šančių praeities takais“ buvo itin populiari, sulaukė net trijų pakartotinių laidų. O šiomis dienomis Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidykla „Technika“ išleido naują šio autoriaus knygą „Miestas, miesto, miestui...“
Tai solidus (228 p.), gausiai iliustruotas urbanisto prisiminimų leidinys. Jurgis Vanagas čia vaizdingai pasakoja apie savo vaikystę Šiluvoje, jaunystę Šančiuose, aukštuosius mokslus Kaune, Atgimimo sąjūdį, darbą Vilniaus miesto Taryboje, Vilniaus–Kauno dvipolio idėją. O mus labiausiai domina jo pirmoji darbovietė – Kuršėnuose. Šiai jo gyvenimo atkarpai skirta dešimt solidžios knygos puslapių.
1958 metais baigdamas studijas Kauno politechnikos institute J. Vanagas svajojo apie aspirantūrą. Tačiau ši svajonė būtų atsivėrusi tik vieninteliu atveju – jei neliktų laisvų architekto etatų rajonuose. Taip, deja, neatsitiko, vienas laisvas etatas liko... Kuršėnuose. Tad jaunas diplomuotas specialistas atvyksta į šį rajoną. 1958 metų šventų Kalėdų dienomis jis Kauno katedroje susituokė su kurso drauge Liuda Alma Stoškute ir abu jaunavedžiai atvyksta į Kuršėnus, kur Naujųjų metų išvakarėse gavo naują butą pačiame miesto centre.
Per pirmuosius tris savarankiško darbo metus jaunasis architektas praktiškai patyrė, kaip gyvenime „daroma“ architektūra ir ko nemokė specialybės vadovėliai. Reikėjo perprasti visą darbų ciklą – sklypo parinkimą, užduoties projektavimą, statybos techninę priežiūrą, nuolatinius ryšius su užsakovais bei rangovais, pagaliau valstybinės priėmimo komisijos darbo organizavimą... „Gyvenimo pamokos įtikino, – rašo autorius, – kad projektas vatmane ir pagal jį pastatytas pastatas – tai toli gražu neadekvatūs dalykai: tarp jų nusidriekia ilgas ir varginantis žodžio tapsmo kūnu kelias. Įsitikinau, kad iš projekto autoriaus jis reikalauja ir tvirto charakterio, ir valios, ir mokėjimo įtikinti, kartais ir sugebėjimo atsitraukti, nusileisti.“
Darbų jauniesiems specialistams – ir Jurgiui Vanagui, ir jo žmonai, taip pat architektei – netrūko. Mieste, aplinkiniuose bažnytkaimiuose, kolūkių gyvenvietėse žmonės daug statėsi. Teko sudaryti kelis šimtus sodybinių namų projektų. „Norėjosi viską aprėpti, viską padaryti, –prisimena autorius. – Vietos kultūrininkai, pajutę jauno architekto entuziazmą įtraukė ir į kultūros, ir švietimo darbą. Piešiau emblemas, projektavau stendus, interjerus, estradą dainų šventei, didelę reklamą ir jos šabloną ką tik pastatytam kino teatrui.“ Kultūros namuose jaunas specialistas dažnai skaitė paskaitas, rajono laikraštyje, palaikomas vyr. redaktoriaus Juozo Baldausko, įsteigė skyrelį „Architektas pataria“, kuriame ir pats rašo, ir piešia užsklandėles...
Jaunam architektui pavyko įtikinti rajono valdžią pristabdyti „miesto mieste“ (Daugėlių gyvenvietės) plėtrą ir statybas pamažu perkelti į miesto centrą. Čia ėmė augti daugiabučiai namai, buvo pastatytas kino teatras, universalinė parduotuvė, restoranas. Tačiau J. Vanago įsitikinimu, Kuršėnų miesto centrui dar reikėjo kažkokio deimančiuko – miesto simbolio, urbanistinę jo kompoziciją vainikuojančio akcento. Jau nuo pat savo darbo Kuršėnuose pradžios jaunasis architektas puoselėjo viltį pastatyti čia paminklą garsiajam lietuviškų kalendorių leidėjui Laurynui Ivinskiui, palaidotam šio miesto kapinėse. Tokia galimybė atsirado, kai už gerai panaudotas lėšas Kuršėnams buvo skirta tuometinės Komunalinio ūkio ministerijos premija (30 tūkstančių rublių). Idėja miesto vadovams patiko. Ją palaikė tuometinė vykdomojo komiteto pirmininkė Zoja Petrulienė, buitinio aptarnavimo kombinato direktorius Valdemaras Jansonas, pagaliau – miesto inteligentija. Nulipdyti biustą ėmėsi profesorius Petras Aleksandravičius.
Jurgis Vanagas perprojektavo buvusią turgaus aikštę ir 1960 metų vasarą paminklas Laurynui Ivinskiui buvo atidengtas. Rajono laikraštis pirmame puslapyje išspausdino didelę paminklo nuotrauką. Tas įvykis neliko nepastebėtas... Vilniuje. Bematant į Kuršėnus atvyko LKP CK delegacija, prasidėjo aršūs svarstymai – kaip be CK sutikimo išdygo paminklas, kas išdavė leidimą. Ir kodėl paminklo herojumi pasirinktas ne revoliucionierius Pranas Zibertas, o kažkoks buržuazinių laikų veikėjas? Tų svarstymų metu jaunajam architektui buvo skirtas tarnybinis papeikimas „su įrašymu į asmens bylą“...
Rajono vadovai galvomis pritariamai linkčiojo emisarams iš Vilniaus, bet širdyje palaikė architektą. Kai prieš išvažiuojant svečiai buvo išmaudyti pirtyje ir pavaišinti bei apkrauti dovanomis, vienas jų pasivedėjo Jurgį Vanagą ir, stipriai atsiduodamas konjaku, tyliai pašnabždėjo jam į ausį: „Nenusimink, architekte, leidimo paminklui jums tikrai nebūtų davę. O padarei gerą darbą, paminklo dabar jau nebenugriaus“...
Ir tikrai nenugriovė. Ir šiandien Kuršėnų centre tebestovi paminklas Laurynui Ivinskiui, čia vyksta daugybė šventinių renginių.
Jurgio Vanago knyga sudomins skaitytojus, siekiančius pažinti praėjusio šimtmečio antrosios pusės Lietuvos miestų plėtotę, problemas bei vizijas. O Kuršėnų gyventojams primins gražius šio krašto istorijos puslapius.
KNYGA: Šiomis dienomis Vilniaus Gedimino technikos universiteto leidykla „Technika“ išleido naują Jurgio Vanago knygą.
SUGRĮŽIMAS: Jurgis Vanagas prie paminklo Laurynui Ivinskiui po penkiasdešimties metų.