Naujausios
Garbinęs žemaičių žemę
Kelmės krašto muziejuje surengta popietė, kurioje prisimintas etnografas, literatas ir kraštotyrininkas, aprašęs žemaičių krašto gyvenimą, papročius, pirmasis papasakojęs legendą apie Jūratę ir Kastytį – Liudvikas Adomas Jucevičius.
Šiemet sukanka 200 metų nuo šio žemaičių žemę garbinusio žmogaus gimimo – L. A. Jucevičius gimė 1813 metų gruodžio 15 dieną Kelmės rajone, Pakėvyje, pasirašinėjo Liudviku iš Pakėvio.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Kodėl nėra Jucevičiaus portreto?
Popietė, pavadinta „Garbinęs žemaičių žemę“, skirta pirmojo Didžiosios Lietuvos etnografo ir pasaulietinės lenkų poezijos vertėjo į lietuvių kalbą, pirmojo naujųjų laikų lietuvių literatūros tyrėjo ir bibliografinio lietuvių rašytojų žinyno autoriaus Liudviko Adomo Jucevičiaus 200-osioms gimimo metinėms paminėti, surengta Kelmės krašto muziejuje. Renginį organizavo Kelmės krašto muziejus, Žemaitės viešoji biblioteka ir Senjorų bendruomenė „Artimi“.
Apie Liudviką Adomą Jucevičių pasakojo lituanistė Rima Rutkūnaitė, užmindama mįsles: kodėl nėra Jucevičiaus portreto, ar tikrai jo negalima vadinti grožinės literatūros kūrėju, ar jo veikalai tikrai deramai įvertinti? Tarybiniais metais L. A. Jucevičiaus gyvenimas ir kūryba dažnai būdavo pateikiami tendencingai, neišsamiai. Pranešimo metu bandyta kuo tiksliau atsakyti į šiuos klausimus.
Gimė L. A. Jucevičius 1813 metų gruodžio 15 dieną Kelmės rajone esančiame Pakėvio dvare, kurio ekonomu buvo Liudviko tėvas, Dominykas, domėjęsis ir kraštotyra.
Vaikystėje Liudvikas Adomas daugybę legendų, pasakų išgirdo iš auklės, šeimynos, nors tėvai ir draudė draugauti su valstiečiais.
Mokėsi jaunasis Jucevičius Kražių gimnazijoje, ten ir pradėjo kurti. Išvertė A. Puškino, V. Žukovskio eilėraščių. Vėliau studijavo medicinos mokslą Vilniaus universitete. Tačiau 1832 metais, uždarius universitetą, grįžo į tėviškę. Manoma, kad mokė Pakėvio dvarininkų Radavičių dukras, o pirmųjų dviejų knygelių mecenatai, ko gero, irgi buvo tie patys Radavičiai.
Meilė
Vėliau L. A. Jucevičius baigė studijas Vilniaus dvasiškoje akademijoje, paskiriamas dirbti vikaru į Švenčionis, perkeltas į Svėdasus. Ten susipažino su dvarininko Žurausko dukra Malvina ir ją įsimylėjo. Nusprendęs nepalikti mylimos moters su vaikeliu vienos, metė kunigystę. Kadangi dėl katalikų tikėjimo kilo kliūčių mylintiems žmonėms būti kartu, abu priėmė stačiatikių tikėjimą ir susituokė.
Dėl labai neigiamos reakcijos, kone visuotinio Jucevičiaus pasmerkimo Lietuvos visuomenėje (šis žingsnis buvo traktuojamas kaip politinė išdavystė, perėjimas į tarnybą krašto pavergėjams) jaunavedžiai buvo priversti išvykti iš Lietuvos į Vitebsko guberniją. Gyveno ir dirbo mokytoju Jucevičius Lepelyje, Baltarusijoje, bet jau nebeturėjo galimybių tiesiogiai dalyvauti lietuvių tautinio atgimimo judėjime. 1846 metais Liudvikas Adomas Jucevičius mirė.
Per trumpą gyvenimą – 8 knygelės
Liudvikas Adomas Jucevičius gyveno trumpai – vos 33 metus. Tačiau spėjo išleisti 8 knygeles, dažniausiai pasirašęs Liudviko iš Pakėvio slapyvardžiu, almanachą „Linksmynė“.
Ne vienas jo darbas buvo spausdinamas ir kituose almanachuose.
Didžiausi ir svarbiausi L. A. Jucevičiaus etnografiniai veikalai – „Žemaitijos bruožai“ (1840), „Žemaitijos prisiminimai“ (1842), „Lietuva“ (1846), tautosakos rinkiniai „Lietuvių liaudies priežodžiai“ (1840) ir „Lietuvių liaudies dainos“ (1844).
L. A. Jucevičius rašė lenkiškai. Lietuvių kalba išleistas tik lenkų poezijos rinkinys „Ištraukos iš šiuolaikinių lenkų poetų“ (1837). Nors buvo parašytas, parengtas spaudai, dėl nežinomų priežasčių neišleistas didžiulis leidinys – „Biografinės žinios apie mokytus žemaičius“. Pavadinimu „Mokyti žemaičiai“ veikalas pasirodė tik 1975 metais.
Popietės metu Kelmės krašto muziejaus darbuotoja Laima Šimkutė išsamiau pristatė L. A. Jucevičiaus etnografinį veikalą „Lietuva“, paminėjo keletą užrašytų įdomesnių legendų, burtų, patarimų kaip apsisaugoti nuo įvairių ligų.
Renginio dalyviai, vedėjų pakviesti, žaidė porą L. A. Jucevičiaus aprašytų žaidimų. Kelmės senjorų bendruomenės „Artimi“ mišrus vokalinis ansamblis (vadovas Augustinas Bartkevičius) atliko tris dainas iš tautosakininko „Raštų“.
Nuo etninės kultūros iki „Mokytų žemaičių“
Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Nijolė Kančauskienė popietės dalyviams pristatė gausią dokumentų parodą „Liudvikas Adomas Jucevičius: nuo etninės kultūros iki „Mokytų žemaičių“.
N. Kančauskienė, pasitelkdama dokumentus, pasakojo apie L. A. Jucevičiaus gimtinę, jo gyvenimą, darbus, kūrybą, šviesuolio atminimo įamžinimą. Parodoje – L. A. Jucevičiaus veikalų sąrašas lietuvių kalba, svarbiausios jo gyvenimo ir veiklos datos, straipsniai iš knygų ir periodikos, greta spausdintinių – skaitmeninės knygos apie darbštųjį kraštietį.
N. Kančauskienės teigimu, L. A. Jucevičius nepaprastai mylėjo Lietuvą, o ypatingai – Žemaitiją, per trumpą gyvenimą atliko milžinišką darbą lietuvių etnokultūros srityje, nors dirbo ir gyveno sunkiomis literatūrinei veiklai sąlygomis. Dėl tos priežasties jo visi darbai tampa dar reikšmingesni, o pats L. A. Jucevičius nusipelno dar didesnio įvertinimo.
Pasak profesoriaus Juozo Girdzijausko, Jucevičius – kryžkelės žmogus. Kryžkelės, į kurią XIX amžiaus pirmoje pusėje suėjo ir išėjo daugybė politinių, kultūrinių, religinių kelių. Čia kryžiavosi lietuvių, lenkų, rusų, valstiečių, bajorų, kunigų, pasauliečių, katalikų ir stačiatikių interesai. Tokioje kryžkelėje gyvenęs L. A. Jucevičius tarsi buvo tarpininkas tarp lenkų kalba ir lietuvių kalba kuriamos literatūros. Jis norėjo lenkiškai kalbančiuosius supažindinti su lietuvių kultūra, tautosaka, o lietuviškai kalbantiesiems – padėti pažinti lenkų kultūrą.
Gyvenimo paradoksai
L. A. Jucevičiaus gyvenimo paradoksus pažymi tas pats J. Girdzijauskas.
Nors L. A. Jucevičius mokėjo lietuvių kalbą, bet daugiausia rašė lenkiškai. Nors rašė lenkiškai, bet rūpinosi lietuvių etnokultūra. Būdamas kunigas, turėjo laisvą dvasią. Nors buvo kildinamas iš bajorų, iki šio neaišku, ar tas faktas yra tiesa. Nors sakėsi esąs lietuvis, žemaitis, bet ne kartą išsprūdo skundas, kad gyvendamas provincijoje neturi su kuo lenkiškai pakalbėti. Nors krikštytas Lietuvoje, katalikų bažnyčioje, bet palaidotas svetimame krašte, stačiatikių kapinėse.
„Liudvikas Adomas Jucevičius buvo įsitikinęs, kad etninės kultūros saugotojai yra paprasti kaimo žmonės, „kiemionys“, kaip jis juos įvardijo, ir kad kiekvieno istoriko, etnografo, tautosakininko, kraštotyrininko pareiga – tai fiksuoti, užrašyti, neapleisti užmarštimi. Visa tai aktualu ir šiandienoje“, – sakė N. Kančauskienė.
Iki gruodžio 16 dienos Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje veikia dokumentų paroda, skirta Liudviko Adomo Jucevičiaus 200-osioms gimimo metinėms paminėti.
Šis žingsnis išprovokavo kone visuotinį Jucevičiaus pasmerkimą to meto Lietuvos visuomenėje, buvo traktuojamas kaip politinė išdavystė, perėjimas į tarnybą krašto pavergėjams rusams. Jucevičius turėjo pasitraukti iš Lietuvos į Vitebsko guberniją, kur gavo mokytojo darbą. Likusį gyvenimą jis praleido neturėdamas galimybių tiesiogiai dalyvauti lietuvių tautinio atgimimo judėjime ir jaunas mirė. Jucevičiaus asmeninė drama darė jį apkalbų objektu to meto Lietuvos bajorų aplinkoje, netgi jo mirtis buvo sutikta su piktdžiuga.
POPIETĖ: Apie Liudviką Adomą Jucevičių pasakojo, ištraukas iš jo kūrinių skaitė (iš dešinės) muziejininkė Laima Šimkutė, lietuvių kalbos mokytoja Rima Rutkūnaitė.
DAINOS: Kelmės senjorų bendruomenės mišrus vokalinis ansamblis „Artimi“ atliko L. A. Jucevičiaus dainų iš tautosakininko „Raštų“.
Rimanto SERVOS nuotr.