Fotografijose įamžinta Šiaulių dvasia

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.
Fo­tog­ra­fi­jo­se įam­žin­ti ant­ro­sios bul­va­ro da­lies dar­bai.
Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus Vla­do Mi­ka­laus­ko (1942–2011) fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Šiau­liai, Vil­niaus gat­vė“ Va­sa­rio 16-ąją pra­de­da nau­ją pa­ro­dų cik­lą „Šiau­lių al­bu­mas“. „Tai tur­būt vie­nin­te­lis toks iš­sa­mus, kon­cent­ruo­tas, nuo­sek­lus mies­to da­lies me­ni­nis do­ku­men­tas“, – V. Mi­ka­laus­ko cik­lo uni­ka­lu­mą įver­ti­na Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vi­li­ja Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė. Še­šio­li­ka me­tų V. Mi­ka­laus­kas dir­bo „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­ty­je.

Iš­sau­go at­min­tį

Dau­giau kaip prieš tris de­šimt­me­čius V. Mi­ka­laus­ko su­kur­tas fo­tog­ra­fi­jų cik­las pir­mą kar­tą bu­vo pri­sta­ty­tas 1986 me­tų pa­ro­do­je, skir­to­je Šiau­lių mies­to 750-me­čiui.

Po­kal­bis apie ren­gia­mą V. Mi­ka­laus­ko pa­ro­dą ir nau­ją­jį cik­lą – su Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus di­rek­to­re Vi­li­ja Ulins­ky­te-Bal­zie­ne.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
„Kon­cep­tua­lus, kon­cent­ruo­tas, di­džiu­lis dar­bas. Tuo jis iš­si­sky­rė iš vi­so mū­sų ar­chy­vo“, – apie Vla­do Mi­ka­laus­ko cik­lą „Šiau­liai, Vil­niaus gat­vė“ sa­ko Šiau­lių Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vi­li­ja Ulinsky­tė-Bal­zie­nė.

 

– Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus pra­de­da nau­ją pa­ro­dų cik­lą – „Šiau­lių al­bu­mas“. Koks tai bus cik­las?

– Cik­las skir­tas vi­sa­pu­siš­kam Šiau­lių mies­to­vaiz­džiui rep­re­zen­tuoti. Šiuo me­tu la­bai in­ten­sy­viai dir­ba­me su iš­skir­ti­niu lei­di­niu „Šiau­lių al­bu­mas“, ja­me ap­žvelg­si­me, kaip Šiau­lių mies­tas at­si­spin­di fo­tog­ra­fi­jo­je nuo XIX am­žiaus, se­niau­sių Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jų, iki pat šių die­nų.

Tai bus vi­sa­pu­siš­kas lei­di­nys, ku­ria­me no­rė­tu­me pri­sta­ty­ti ir pa­čią mies­to dva­sią, sa­vas­tį, mies­to „ge­nius lo­ci“, svar­biau­sius da­ly­kus, ku­rie iden­ti­fi­kuo­ja Šiau­lius.

Fo­tog­ra­fi­ja yra me­nas, ku­ris iš­sau­go at­min­tį, iš­sau­go mū­sų ta­pa­tu­mą įvai­riais lai­ko­tar­piais, nes sa­vęs, sa­vo mies­to su­vo­ki­mas trans­for­muo­ja­si. Fo­tog­ra­fi­ja mums pri­me­na ta­pa­tu­mo su­de­da­mą­sias, tai, kas yra mu­my­se, bet gal­būt pa­mirš­ta.

Lei­di­nys „Šiau­lių al­bu­mas“ tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti iki šių me­tų pa­bai­gos, tai tęs­ti­nis pro­jek­tas, dar­buo­ja­mės jau dve­jus me­tus. Al­bu­mo pa­ren­gia­mie­ji dar­bai bu­vo pro­ga pa­žvelg­ti į sa­vo fon­dus ir at­rink­ti vis­ką, kas juo­se yra šiau­lie­tiš­ka. Nuot­rau­kas šiam lei­di­niui ren­ka­me iš maž­daug 10 tūks­tan­čių ob­jek­tų.

Di­džiu­lis sau­go­mos me­džia­gos kie­kis pri­ver­tė pa­mąs­ty­ti, kaip ją per­teik­ti, nes lei­di­nys vis­ko neats­pin­dės. Ki­lo min­tis, kad vi­sa tai rei­kė­tų pa­ro­dy­ti pa­ro­do­se. Vie­nu kar­tu neį­ma­no­ma, bet per ke­le­rius me­tus, per ke­le­tą pa­ro­dų – toks yra mū­sų už­da­vi­nys.

– Ko­dėl pir­ma­jai cik­lo pa­ro­dai pa­si­rin­ko­te Vla­dą Mi­ka­laus­ką ir jo Vil­niaus gat­vės cik­lą?

– Mo­ty­vai bu­vo ke­li. Vie­nas iš jų – cik­lo uni­ka­lu­mas. Tai tur­būt vie­nin­te­lis toks iš­sa­mus, kon­cent­ruo­tas, nuo­sek­lus mies­to da­lies me­ni­nis do­ku­men­tas.

Mū­sų mies­tas yra my­li­mas fo­to­met­raš­ti­nin­kų, tu­ri­me pui­kių au­to­rių, ku­rie do­ku­men­tuo­ja mies­tą dau­ge­lį me­tų, yra su­kau­pę di­džiu­lius ar­chy­vus, ku­riais da­li­ja­si. Bet, ko ge­ro, nė vie­nas neiš­ven­gė frag­men­tiš­ku­mo.

V. Mi­ka­laus­kas pa­si­rin­ko fik­suo­ti mies­tą – vie­ną gat­vę – vi­siš­kai ki­taip: ap­gal­vo­tai, su­pla­nuo­tai, ap­mąs­ty­tai. Per neil­gą lai­ką pa­ro­dy­ti vie­nos iš pa­grin­di­nių mies­to gat­vių gy­ve­ni­mą ir kartu, kaip jis ir pa­ts yra sa­kęs, per šios gat­vės gy­ve­ni­mą pa­ro­dy­ti mies­to gy­ve­ni­mą konk­re­čiu laik­me­čiu, epo­chos mo­men­tu.

Pa­vie­niai šios pa­ro­dos dar­bai yra nuo 1977 iki 1984 me­tų, bet di­džio­ji da­lis yra 1985–1986 me­tų, dve­jų me­tų lai­ko­tar­pio.

Kon­cep­tua­lus, kon­cent­ruo­tas, di­džiu­lis dar­bas. Tuo jis iš­si­sky­rė iš vi­so mū­sų ar­chy­vo.

Dar vie­nas mo­ty­vas – aso­cia­ci­ja su šia die­na. Mū­sų mies­tas at­si­nau­jin­da­vo po di­džių­jų ka­tak­liz­mų. Jis pa­kil­da­vo po gais­rų iš pe­le­nų jau ki­tu pa­vi­da­lu, du ka­rai su­grio­vė mies­tą, jis bu­vo pri­vers­tas at­si­sta­ty­ti, keis­tis.

V. Mi­ka­laus­kas fik­sa­vo Vil­niaus gat­vę tai­p pat po­ky­čių me­tu. Bul­va­ras bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų Ry­tų Eu­ro­po­je, to me­to mo­der­naus mies­to pa­vyz­dys. Gat­vė fik­suo­ta kaip tik tuo me­tu, kai bu­vo re­konst­ruo­ja­ma ant­ro­ji gat­vės at­kar­pa, ku­rią šian­dien mes vėl ruo­šia­mės re­konst­ruo­ti.

Praei­ties po­ky­čio do­ku­men­tas da­bar­ti­nio po­ky­čio aki­vaiz­do­je la­bai įdo­mus. Pa­ro­da ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie at­si­nau­ji­ni­mo pra­smę. Ko­dėl mes kei­čia­me? Ką mes kei­čia­me? Ką no­ri­me su­kur­ti ko­ky­biš­kai nau­jo? O gal tas po­ky­tis vi­siš­kai nie­ko bend­ro ne­tu­ri su nau­ja ko­ky­be?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.
Vla­do Mi­ka­laus­ko už­fik­suo­ta Vil­niaus gat­vė – gy­vy­bin­ga, pil­na šur­mu­lio.

 

– Vil­niaus gat­vė Šiau­liams – dau­giau nei gat­vė?

– Taip. Tai vie­na iš se­niau­sių mies­to gat­vių, ku­ri pri­si­me­na mies­to pra­džią. Vi­sais lai­kais ji bu­vo šiau­lie­čių vie­šo­jo mies­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo vie­ta.

Tai at­spin­di gat­vės rep­re­zen­ta­ty­vu­mas, is­to­ri­niai sluoks­niai. Kal­bė­da­mi apie Vil­niaus gat­vę daž­nai ją su­vo­kia­me kaip bul­va­rą, kaip cent­ri­nę da­lį, o V. Mi­ka­laus­kas pa­si­žiū­rė­jo į ją ki­taip: nuo ri­bo­ženk­lio iki ri­bo­ženk­lio.

Pa­ro­do­je mies­tą ma­to­me nuo pla­čių pa­no­ra­mų iki ma­žiau­sių frag­men­tų, de­ta­lių, pa­sta­tų mo­ty­vų. Au­to­rius pa­žiū­rė­jo ir į so­cia­li­nį, ideo­lo­gi­nį sluoks­nį. Gat­vės gy­ve­ni­mas – mū­sų gy­ve­ni­mas.

Pa­ga­vau sa­ve, kad įsi­gi­li­nu­si ir reng­da­ma šią pa­ro­dą vi­sai ki­taip jau­čiuo­si ei­da­ma da­bar­ties gat­ve, žiū­rė­da­ma į at­pa­žįs­ta­mus praei­ties vaiz­dus. Įdo­mus pa­ra­dok­sas: at­ro­do, ne­se­na 30 me­tų praei­tis, bet te­ko ge­ro­kai pa­dir­bė­ti iden­ti­fi­kuo­jant vie­tas, ku­rios ne­bu­vo tiks­liai ap­ra­šy­tos pa­ties au­to­riaus.

1986 me­tai. Dve­jo­pas jaus­mas: iš vie­nos pu­sės – įdo­mūs di­zai­no spren­di­mai, da­rę mies­tą sa­vi­tą, žais­min­gą, di­na­miš­ką, gau­su me­no kū­ri­nių, gry­na, šva­ri iš­baig­ta ar­chi­tek­tū­ra – ne­trans­for­muo­ta, ne­su­ga­din­ta, ne­pa­lies­ta ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­pio pra­džios ar­chi­tek­tū­ri­nio chao­so. Gra­žus mies­to pa­vi­da­las, daug žmo­nių, gy­vy­bė, mies­to pul­sas, jau­ti, kad gy­ve­ni­mas kun­ku­liuo­ja.

Ki­ta ver­tus, žmo­nių vei­duo­se daug įtam­pos ir ma­žai šyp­se­nų. Įdo­mu, nes mes jau ži­no­me, kad ne­tru­kus pra­si­dės Są­jū­dis, nuo­tai­kos la­bai greit pa­si­keis, at­mos­fe­ra bus ku­pi­na vil­ties, op­ti­miz­mo, en­tu­ziaz­mo. Kartu pa­si­keis ir mies­to­vaiz­dis: la­bai grei­tai dings ideo­lo­gi­niai ele­men­tai. Sim­bo­liš­ka – V. Mi­ka­laus­kas bu­vo vie­nas iš Są­jū­džio Šiau­liuo­se pir­mei­vių.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.
Nuot­rau­ko­se ma­ty­ti, kaip kei­tė­si mies­tas per dau­giau nei tris de­šimt­me­čius.

 

Au­ra kas­die­ny­bei

– Ko­kią pa­ro­dos kon­cep­ci­ją pa­si­rin­ko­te?

– Reng­da­ma pa­ro­dos teks­tus per­skai­čiau, kas apie ją bu­vo pa­ra­šy­ta 1986 me­tais. Vy­te­nio Rim­kaus re­cen­zi­jo­je vie­na min­tis la­bai taik­li: pa­ro­da kaž­kuo sie­ja­si su li­te­ra­tū­ra, ją žiū­ri tar­si skai­ty­da­mas ro­ma­ną.

Kiek­vie­na nuo­trau­ka yra su­sie­ta su ki­ta, gre­ta esan­čia, kaip kny­gos pus­la­piai. Tą pa­ty­riau pra­dė­ju­si gal­vo­ti apie pa­ro­dos eks­po­zi­ci­ją, kai rei­kė­jo at­rink­ti ma­žiau dar­bų, nei bu­vo su­kur­ta. Pa­ju­tau, kad kiek­vie­na nuo­trau­ka pra­tę­sia is­to­ri­ją, jei ją išim­si, is­to­ri­ja kaž­ko ne­teks.

Pats au­to­rius pa­si­rin­ko te­mą plė­to­ti nuo­sek­liai, ne­ga­lė­jo­me brau­tis ir su­lau­žy­ti jo su­kur­tos kon­cep­ci­jos. Pa­sa­ko­ji­mą vys­to­me taip, kaip jis su­mo­de­lia­vo, in­terp­re­tuo­da­mi, ieš­ko­da­mi nau­jų są­skam­bių, at­si­žvelg­da­mi į šios die­nos ma­ty­mą, pa­tir­tis.

V. Mi­ka­laus­kas nu­fo­tog­ra­fa­vo ir gat­vės pra­džią, ir pa­bai­gą – jam tai bu­vo svar­bu. Įsi­bė­gė­ja nuo prie­mies­čio, nuo li­ku­sių kai­mo na­me­lių. Ar­tyn cent­ro, pra­si­de­da veiks­mas.

Au­to­rius vi­sas nuo­trau­kas ap­ra­šė: fik­suo­ti me­tai, mė­nuo, die­na.

– Koks V. Mi­ka­laus­ko pa­li­ki­mas sau­go­mas Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je?

– Di­de­lis. Jis daug fo­tog­ra­fa­vo mies­tą, Šiau­lių re­gio­ną, bu­vo tik­ras šiau­lie­tis, mies­to, kraš­to pa­trio­tas. Ki­ti jo cik­lai ne ma­žiau reikš­min­gi: tiek „Kau­kės ir žmo­nės“, tiek ma­žų Lie­tu­vos mies­te­lių cik­las.

Mu­zie­jus jo kū­ri­nius nuo­sek­liai įsi­gy­da­vo. Tu­ri­me apie 500 me­ni­nio for­ma­to fo­tog­ra­fi­jų, ne­ma­žai ne­ga­ty­vų. Vil­niaus gat­vės cik­lą tu­ri­me ir pa­ro­dos for­ma­tu, ku­ri bu­vo eks­po­nuo­ta mu­zie­ju­je, ir cik­lo ne­ga­ty­vus.

Ren­giant šią pa­ro­dą, per­žiū­rė­jus pas mus sau­go­mus kū­ri­nius, ki­lo min­tis ir di­de­lis no­ras, įpa­rei­go­ji­mas: au­to­rius ver­tas ret­ros­pek­ty­vios pa­ro­dos ir al­bu­mo. Ši pa­ro­da tar­si pra­džia dar vie­no dar­bo.

– Kuo iš­skir­ti­nė V. Mi­ka­laus­ko fo­tog­ra­fi­ja?

– Vien žvel­giant į šią pa­ro­dą – at­ro­dy­tų, ne­dė­kin­gas me­ni­nin­kui ob­jek­tas ir tiks­las – iš­sa­miai pa­ro­dy­ti, do­ku­men­tuo­ti mies­to da­lį, kas­die­niš­kas si­tua­ci­jas. Bet ne­pa­ju­si­me nuo­trau­ko­se jo­kio bui­tiš­ku­mo.

Nuot­rau­ko­se ma­to­me daug įvai­rios nuo­tai­kos, daug emo­ci­jos. Ir, be abe­jo, fo­tog­ra­fi­nę meist­rys­tę, kai at­ro­dy­tų, at­pa­žįs­ta­mus ob­jek­tus, vie­tas pa­ma­tai tar­si ki­to­mis aki­mis, kai de­ta­lė, švie­sa, nuo­tai­ka ją pa­da­ro vi­siš­kai ki­to­kią – tai ir yra me­nas su­kur­ti au­rą kas­die­ny­bei.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.