Festivalyje „Teatrodromas“ – netradiciniai pasirodymai (ne)tikėtose erdvėse

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
„Prasideda vasara, visi kažko tikimės, o toks festivalis ir yra kvietimas švęsti gyvenimą, švęsti vasarą, švęsti atostogas. Visi kūriniai yra šviesūs, gerai nuteikiantys, tai geriausia, ką galime pasiūlyti savo sezono pabaigai“, – sako Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė dr. Nomeda Šatkauskienė.
Birželio 6–15 dienomis Šiauliai taps šiuolaikinio scenos meno erdve – vyks antrasis festivalis miesto erdvėse „Teatrodromas“, kurio programoje – šešiolika netradicinio formato pasirodymų. „Festivalis yra vieta, kur žmonės gali pamatyti šiek tiek kitokio scenos meno, nei galime pasiūlyti mes, Dramos teatras. Programa yra labai įvairi, kiekvienas gali surasti, ką pamatyti, kad būtų įdomu“, – sako Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovė dr. Nomeda ŠATKAUSKIENĖ.

Kitokia teatrinė patirtis

– Festivalis startuoja birželio 6 dieną ir iškart žiūrovams pasiūlysite du renginius?

– Atidarymui turime ypatingus renginius, aš abiejų labai laukiu. Šiuolaikinio šokio spektaklis-performansas autobusų stotelėje prie teatro prasidės 17 valandą, visi praeinantys ir laukiantys autobuso jį galės žiūrėti nemokamai.

Šiam pasirodymui labai svarbus netikėtumo efektas. Šokėjas yra tarsi susiliejęs su laukiančiais autobuso. Po truputį užsimezga santykis su žmonėmis, veiksmas toliau vystosi gana intensyviai, skamba puiki muzika. Manau, belaukiančius autobuso žmones tai turėtų nustebinti. To mes ir siekiame.

Ir iškart pakviesime į šiuolaikinio cirko premjerą, kuri vyks Valstybinio Šiaulių dramos teatro salėje. Tai – lyno akrobatų iš Kroatijos pasirodymas. Jis iš esmės bus ir pasaulinė premjera.

Akrobatai jau yra atvykę ir pradėję intensyvias repeticijas. Spektaklis yra įtrauktas ir į šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ programą. Šiauliuose būsime pirmieji, pamatę šį pasirodymą.

Labai kviečiu pasižiūrėti, kas yra šiuolaikinis cirkas, nes jo matome labai mažai. Apskritai festivalis yra vieta, kur žmonės gali pamatyti šiek tiek kitokio scenos meno, nei galime pasiūlyti mes, Dramos teatras. Dauguma pasirodymų yra ne standartinio formato, ne klasikinio dramos teatro formato kūriniai.

– Festivalis „Teatrodromas“ startavo pernai. Pirmieji metai parodė, kad festivalis Šiauliams reikalingas. Kas sulaukė didžiausio dėmesio ir ką šiemet pakartosite?

– Pirmas įspūdis, kad miestas kažko panašaus laukė. Daug kam buvo netikėta, kitokia teatrinė patirtis.

Labai nustebino žmonių domėjimasis savo miestu, savo miesto istorija. Spektaklis, kurį kūrėme specialiai festivaliui „Didieji Šiauliai“ ir manėme, kad jį parodysime tik porą kartų, susilaukė didelio dėmesio. Žmonėms įdomu reflektuoti, atsirado bendraminčių, kurie istoriją priima panašiai – su šiek tiek ironišku ir drauge geranorišku žvilgsniu. Šis spektaklis šiemet bus pakartotas.

Pakartotas bus ir didžiulio populiarumo sulaukęs ir nesibaigiantį dėmesį išlaikantis spektaklis „Pakeliui“.

Specialiai šiam festivaliui pritaikėme, atnaujinome, atgaivinome ir vieną savo teatro spektaklį – vaikams, jaunajai auditorijai skirtą „Bela, Bosas ir Bulis“, kurį režisavo Antanas Gluskinas. Spektaklį prikėlėme su nauja energija, naujais aktoriais, nauja muzika. Jis bus rodomas Šiaulių pietinio rajono bulvare, prie vadinamųjų „Centukų“ fontano. Tai mūsų teatro dovana miesto žmonėms.

Tikimės, kad tęsime tradiciją ir kasmet turėsime autentišką kūrinį, kurį galėtume pristatyti kaip reprezentuojantį miestą.

– Koks šiemet bus šiaulietiškas kūrinys?

– Robertos Stonkutės performansas – specialiai šiam festivaliui kuriamas darbas „Nebyli žuvies burna“. Ji atliks performansą apie socialinių tinklų vartojimo kritiką, apie kontrastą tarp realybės ir socialinių tinklų realybės. Performansas turėtų būti šiek tiek šokiruojantis, kaip ir priklauso šiam žanrui.

Labai džiagiamės, kad į festivalį, kaip ir pernai, įtraukėme šiauliečių, kitų sričių menininkų. Dailininkė Živilė Žvėrūna kūrė festivalio vizualą, plakatą, kuris atspindi festivalio idėją įnešti į miestą šiek tiek mistifikuotą keistumo atmosferą. Plakatuose ant elnių joja keistuoliai, kuriuos sunku apibrėžti, apibūdinti, bet dažnai teatro funkcija tokia ir yra: nustebinti, patraukti dėmesį, išmušti iš rutinos.

Nuo Salduvės papėdės iki garažo

– „Teatrodromo“ išskirtinumas – originalios erdvės. Kur šiemet teatrinį veiksmą pamatys žiūrovas?

– Šiemet pasistengėme geografiją dar praplėsti. Šiauliuose yra užmirštų, bet atmosferiškai labai įdomių vietų, kurias galima atgaivinti, pristatant meno kūrinį. Pernai spektaklis privertė naujomis akimis pamatyti Kalniuko rajoną, šiemet net du spektakliai bus rodomi Salduvės piliakalnio papėdėje. Man atrodo, tai unikali miesto vieta, šiauliečių primiršta, kultūriškai tuščia.

Prie Salduvės piliakalnio bus rodomas šokio spektaklis „Užpustyti“ – Agnijos Šeiko teatro pasirodymas, kuris originaliai rodomas Nidos kopose. Žiūrovai tekstą girdės ausinėse, ramybės netrukdysime. Nuskambės istorija apie nykstančias gyvenvietes, nykstančius kaimus, nykstančias vietas, gamtos ir žmogaus santykį.

Čia bus rodomas ir spektaklis vaikams „Apie žuvis ir žmones“. Lėlių teatro iš Klaipėdos spektaklis žavus tuo, kad žiūrovams reikės visą laiką laikyti pakeltas akis į dangų ir visas veiksmas vyks tarsi dangaus fone – iš celofano pagaminti skraidantys objektai sukurs lauko reginį.

Vienas spektaklis bus rodomas naujoje meninėje erdvėje – galerijoje „Garažas“ Liejyklos gatvėje. Norisi, kad šiauliečiai naujas vietas įsimintų, pažintų. Garaže bus rodomas Tautvydo Galkausko spektaklis „How to swim“, jame vaidina aktoriaus ir akmens duetas. Akmuo yra visavertis spektaklio dalyvis, apie jį sukasi visas veiksmas. Spektaklis vyksta anglų kalba. Tautvydas yra mūsų teatro aktorius, bet šį spektaklį jis kūrė ne mūsų teatre, tai jo individualus darbas, jis jau yra nemažai apkeliavęs ir sulaukęs dėmesio.

Žaliūkių malūnas – dar viena unikali vieta, kai viduryje miesto turime etnografinę sodybą. Kai ieškojome, ką ten galėtume parodyti, man labai užstrigo Klaipėdos „Taško“ teatro spektaklis „Amerika pirtyje“, kuriame tarsi žaidžiama tautiniais kodais, bet kartu kuriamas šiuolaikinis muzikinis reginys. Manau, kad Žaliūkių malūnas papildys ir patį siužetą. Pjesė pasakoja apie XIX amžiaus kaimo gyvenimą, bet spektaklyje viskas yra pateikiama iš šiuolaikinės perspektyvos, skamba šiuolaikinė muzika, šiuolaikinis atlikimas, kostiumai.

„Pojūčių žygis“, skirtas gamtos ir miesto sąveikai pažinti, prasidės Prisikėlimo aikštėje, miesto erdvėje, kurioje daug betono, pilkos spalvos, ir po truputį keliaus link „Lapės“ – čia ir atsiveria mūsų miesto įdomybė, kad paėjęs keletą žingsnių atsiduri visai kitoje aplinkoje. Žygio vadovė, iniciatorė kaip tik ir rinkosi tokią vietą: pradėti nuo erdvės, įprasminančios miestą, ir keliauti į gamtą.

Žygis yra tarpsnis tarp gamtosauginio, savęs pažinimo, potyrio ir teatro, nes yra naudojamos kūrybinės užduotys – visa tai skirta suvokti, kaip gamta įsilieja į miesto gyvenimą, kaip ji veikia žmogų. Mūsų miestuose, ypač Šiauliuose, sveiko gamtos ir urbanistikos santykio tarsi trūksta, neseniai ir aikštės medžių istorija nuskambėjo kaip skaudus miesto įvykis. Manau, susigrąžinti savyje jausmą, kad gali būti gamtoje ir būdamas mieste, šiuolaikiniam XXI amžiaus žmogui yra labai svarbu. Šis žygis skirtas įvairaus amžiaus auditorijai.

Muzikinis spektaklis „Make love“ bus rodomas bare, jo tema yra seksas. Labai neįprasta mūsų Lietuvėlėje šia tema kalbėti taip gana atvirai. Manau, tai irgi įdomus bandymas tapti labiau atviriems, laisvesniems, išmokti mėgautis gyvenimu, mažiau kompleksuoti, slėptis. Jeigu gyvename laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, smagu šiek tiek ir pasijuokti iš savęs, drąsiau žiūrėti į visa tai, kas yra žmogiška.

– Veiksmo bus ir bulvare?

– Šį kartą gal net labiau negu pernai bandysime įtraukti ir mūsų pagrindinę miesto gyvybės arteriją – bulvarą. Dienos metu, per pačius pietus, kai bulvare yra daugiausia žmonių, vyks, pavadinkime, performansas, pasirodymas labai žinomos kompanijos, kuri vadinasi „Be kompanijos“. Performanso metu paleidžiama riedėti daugybė tūkstančių kamuolių, žiūrovams yra galimybė įsitraukti į veiksmą, sekti jų eigą arba tiesiog pabūti tuo momentu, kai kamuoliukai prie jų riedės.

Dalyvauja penki aktoriai ir jie kas kartą šiek tiek improvizuoja. Tai gana aktyvus, įtraukiantis į veiksmą pasirodymas, bus ir tam tikras siužetas. Pasirodymas yra skirtas laisvės temai, kuri šiandien labai svarbi.

Šiame festivalyje nemažai pasirodymų, skirtų jaunajai auditorijai. Vienas tokių yra spektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, jį pristatys „No shoes“. Šio spektaklio autorius yra aktorius, režisierius Raimondas Klezys, jis šiais metais buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už savo spektaklius.

Nemokamas spektaklis bus rodomas prie Didždvario gimnazijos. Manau, bus gera atrakcija jaunimui, gimnazistams, jiems kaip tik tomis dienomis baigsis mokslai – galės mėgautis teatru prie savo mokyklos.

– Visgi keletas pasirodymų, ne tik festivalio atidarymo premjera, vyks ir įprastoje vietoje – Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Vienas jų – antrasis festivalio „Cirkuliarizacija“ pasirodymas – vienos moters fizinio teatro ir klounados spektaklis.

– „Julieta“ – ypač reto šiuolaikinio cirko žanro klounados pasirodymas. Mes iš senų laikų įpratę, kad klounai – raudonomis nosimis, užimantys intarpus tarp cirko pasirodymų. Čia moteris klounė pasakoja gana jautrią savo močiutės gyvenimo istoriją apie jos susitaikymą su senatve, gal net išėjimu.

Atrodo, labai didelis kontrastas tarp klounados žanro, kuris yra juokingas, ir rimtos temos. Bet tai vis tiek yra klounados spektaklis ir jame bus daug linksmų momentų. Pasirodymas vyks Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje, nes reikalauja tam tikrų techninių išpildymo sąlygų. Galima paaukoti netradicinę erdvę vardan netradicinio pasirodymo. Labai norisi sulaukti daug žiūrovų, nes nežinia, kada vėl tokia proga pasitaikys.

Dar vienas pasirodymas vyks teatre, bet netradicinėje vietoje, dar neišduosiu, kur, laukia tam tikri siurprizai, nes ir mūsų teatre yra vietelių, kurios žiūrovams nežinomos. Pernai prasidėjusi draugystė su prodiuserių kompanija „Operomanija“ tęsiasi – šį kartą parodysime spektaklį „Radvila Darius, Vytauto“, žanras yra įdomus – muzikiniai paveikslėliai iš Lietuvos televizijos archyvo.

Šio pasirodymo metu tarsi leisimės į istorinę retrospektyvą. Dokumentiniuose kadruose yra užfiksuoti Lietuvos žmonių pasisakymai prieš 30 metų, ką jie galvoja apie tuometinę Lietuvą, ko jie tikisi iš valdžios, kelerių metų perspektyvos. Atrodo, metų prabėgo daug, o lūkesčiai, norai arba neišsipildymai yra tie patys.

Šis pasirodymas turėtų priversti susimąstyti apie cikliškumą, apie bendražmogišką norą visą laiką siekti kažko daugiau arba netgi sudarys galimybę pažiūrėti, kiek toli mes nukeliavome per tuos 30 metų.

Miesto požymis

– Kai planavote festivalio repertuarą, į ką labiausiai kreipėte dėmesį?

– Vadovaujuosi keliais kriterijais. Visų pirma, man labai svarbu žanrų įvairovė, kad būtų ir šiuolaikinio šokio, ir cirko, patyriminių spektaklių, kad jie nesikartotų, kad žiūrovai galėtų pamatyti kažką naujo, ko yra nematę per metus mūsų teatre.

Kitas dalykas – kokybiški, įvertinti, jau pripažinti kūriniai, kurie nėra skirti tik lengvai pramogai, bet turi meninį svorį, provokuoja žiūrovą mąstyti, suteikia galimybę naujoms patirtims.

– Ar liko kažkas už brūkšnio, ką dar norėjosi pakviesti į festivalį?

– Tikrai liko. Turiu pripažinti, šiemet programa gavosi truputį didesnė, negu aš įsivaizdavau. Visi pasirodymai atrodė tokie įdomūs, kad į dieną sudėjome kartais po keletą. Nežiūrint to, vis tiek su dideliu liūdesiu teko atsisakyti kai kurių pasirodymų. Pasirodo, Lietuvoje tokių kūrinių sukuriama vis daugiau ir daugiau. Jie yra publikos mėgstami, vasaros metu tampa, galime sakyti, dominuojančiu žanru.

Visi menininkai, su kuriais susisiekėme, norėdami pakviesti, buvo labai geranoriški – ir jiems labai svarbu, kad kūriniai būtų parodyti skirtingoje geografinėje plotmėje, su dideliu malonumu važiuoja į Šiaulius.

– Ką Šiauliams duoda toks festivalis?

– Manau, festivalis leidžia miesto žmogui jaustis miestiečiu, jausti, kad gyvena kultūringame mieste, kuriame yra ką veikti, iš kurio nereikia bėgti iš karto po darbo. Tai tiesiog miesto požymis. Man atrodo, miestas be vasaros festivalių, be kultūros nėra visavertis. Galimybė žmogui tobulėti mieste, plėsti savo patirtį, akiratį, netgi nebūtinai nusipirkus bilietą, atėjus į nemokamus pasirodymus arba netyčia susidūrus mieste su menine akcija, irgi praplečia atsitiktinio žmogaus mąstymo lauką. Manau, miestas yra ta erdvė, kuri sukuria žmogui aplinkybes tobulėti, būti. Manau, tokia yra ir šio festivalio misija.