Naujausios
Apie Liudą Alseiką (1887–1960 ) esame nemažai girdėję, skaitę, bet dažniausiai tik kaip apie žymų keliautoją, turizmo propaguotoją, kraštotyrininką. Dažnai būdavo tik paminima jo, kaip esperantininko, veikla. O iš tikrųjų esperanto buvo jo didžioji gyvenimo meilė, aistra, gyvenimo būdas, esmė ir prasmė kartu sudėjus. Simboliška, kad jis ir gimė 1887 metais, tai yra tais metais, kuomet gimė ir pati esperanto kalba.
Spragą apie šią nepelnytai primirštą ir nuošalėje atsidūrusią veiklą, kuri jo gyvenime buvo vos ne pagrindinė, bent jau iš dalies užpildo šiais metais išleista Jono Kiriliausko knyga „Liudas Alseika (1887–1960). Pasakojimai apie žmogų kelyje“.
Knygoje atskleidžiamas sudėtingas ir margas L. Alseikos gyvenimo kelias, neaplenkiant ir jo esperantiško atspalvio, o paskutinis knygos skyrius, kurį parašė šiaulietė esperantininkė Nijolė Petraitytė-Jurkovič, pasakoja tik apie jo esperantiškąją gyvenimo dalį.
Viena iš L. Alseikos dukterų Milda Alseikaitė-Petrylienė rašo, kad tėvą visada pamena su mažyte žalia penkiakampe žvaigždute švarko atlape. Toji žalia žvaigždutė, kuri yra esperanto simbolis, lydėjo ir abi dukras nuo lopšio iki tėvo mirties.
Būdamas Kuršėnų žemės žmogumi, L. Alseika visą gyvenimą klajojo po pasaulį ir tapo globalaus pasaulio žmogumi, nors niekada neužmiršo Lietuvos. Jo gyvenimo tikslas buvo, kaip pats rašė, „per esperanto pažinti platųjį pasaulį ir pasaulį supažindinti su Lietuva“. O ta pati jo dukra parašė dar gražiau: „Per esperanto jis nešė tėvynę į pasaulį tarsi gintarą ant delno.“
L. Alseika mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau mokslų siekė Rusijoje – 1910 metais baigė Ufos (Baškirija) aukštąją geodezijos mokyklą ir įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę. Būtent Ufoje 1908 metais jis ir susipažino su tarptautine esperanto kalba, tuojau pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą. Po to gyvenimo verpetai nubloškė į Blagoveščenską, ten vėl aktyviai dirbo esperanto srityje, vedė esperanto kalbos kursus. Dar spėjo pabuvoti Chabarovsko krašte ir Uzbekijoje, kur taip pat dirbo tą patį darbą.
Į Lietuvą L. Alseika grįžo 1921 metais ir tuoj pat įsijungė į žemėtvarkos darbus, esperanto kalbos propagavimo reikalus.
Už nuopelnus valstybei tarpukario Lietuvoje buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
Aktyviai įsitraukė ir į tarptautinę veiklą. Tapo vyriausiuoju Pasaulinės esperantininkų sąjungos UEA (Universala Esperanto-Asocio) įgaliotiniu Lietuvai. Bendradarbiavo užsienio esperantiškoje spaudoje. Dalyvavo daugelyje pasaulinių esperantininkų kongresų – Helsinkyje, Niurnberge, Paryžiuje, Londone, Stokholme, Vienoje.
Buvo Lietuvos ir jos kultūros ambasadorius. Dažnai keliaudavo su žmona Marija, o vėliau ir su dukromis. Tuometinė Lietuvos Vyriausybė suprato esperanto kalbos vaidmenį ir rėmė šią veiklą. Pavyzdžiui, 1922 metais pasauliniame esperantininkų kongrese Helsinkyje L. Alseika dalyvavo kaip ELTA komandiruotas korespondentas.
Jau minėta, kad L. Alseika niekada neapsiribojo tiesioginiu darbu – antroji jo veikla buvo esperanto. Esperanto buvo persmelkusi visą jo gyvenimą, net savo abi dukras jis pavadino prasmingais esperanto kalba vardais – Milda (esperantiškai – švelni) ir Enigma (esperantiškai – mįslinga, paslaptinga). Apie jų gimimą jis taip pat viešai pranešė pirmiausia esperanto kalba.
L. Alseika buvo aktyvus esperantininkas visais trimis savo gyvenimo periodais – iš pradžių Rusijoje, vėliau tarpukario Lietuvoje, taip pat ir sovietinėje Lietuvoje. Sovietmečiu būtent jis atgaivino esperantininkų veiklą Klaipėdoje.
Be jau minėtų dalykų, L. Alseika buvo laisvamanis, Vydūno sekėjas, vegetaras.
Knygos pabaigoje kaip priedai yra įdėti dukros Mildos Alseikaitės-Petrylienės ir jo mokinio rašytojo Kazio Sajos labai šilti prisiminimai. Taip pat yra išsamus ir naudingas naudotos literatūros sąrašas.
