Naujausios
Daivos Ložytės paroda „MONOS“
Gegužės 7 d. Šiaulių Trakų gatvės galerijoje atidaroma klaipėdietės dailininkės Daivos Ložytės keramikos darbų paroda „MONOS“. Tai 21-oji personalinė menininkės paroda.
D. Ložytės kūryba žinoma ne tik Lietuvoje. Jos darbai plačiai pasklidę įvairiose šalyse: Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV, Rusijoje, Tadžikistane. Keramikė aktyviai užsiima parodų kuravimo veikla, į bendras parodas kas dveji metai suburia Klaipėdos taikomosios dailės kūrėjus.
2006 m. Daiva Ložytė buvo apdovanota „Jūros žvaigžde“ už kūrybą, visuomeninę veiklą, svarų indėlį į Lietuvos Respublikos kultūrinį gyvenimą ir jos sklaidą pasaulyje.
2013 m. menininkei skirta Klaipėdos miesto savivaldybės stipendija, taip sukurta 12 skulptūrinių kompozicijų „JAUSENOS“.
Daivos Ložytės pagrindinė kūrybos sritis – skulptūriniai indai – moderni mažoji plastika, nepraradusi dalinio funkcionalumo. Menininkei artimas natūralus ir nesukaustytas medžiagos formavimo procesas. Nors keramikė išbandė įvairias molio rūšis, savo plastiškumu jai priimtiniausi yra baltas ir pilkasis molis bei paprastas šamotas.
Keramikės darbai – kameriniai, nes autorei mieliausi tie darbai, kuriuos paėmusi gali apglėbti, apkabinti. Daiva Ložytė ypatingą dėmesį skiria detalėms – paviršius dekoruoja smulkiu reljefiniu piešiniu ar originaliai plastiškai modeliuotais skulptūriniais motyvais.
Keramikę labiausiai domina siluetas ir portretas. Darbo temų pasirinkimas, anot parodos autorės, jai natūraliai ateina iš vidaus. Imituodama kasdienio gyvenimo ir aplinkos detales, Ložytė sulieja jas su vidine jausena. Menininkės kūryboje pastebima žmogaus ir gamtos paliekamų ženklų įtaka.
Galerijos erdvėje eksponuojami darbai perteikia tam tikras žmogaus būsenas. Kamerinės skulptūros sukurtos tradicine keramikos technika: degant ir glazūruojant molį. Kūrinių aukštis siekia nuo 15 iki 60 centimetrų.
D. Ložytės keramika išsiskiria subalansuota saiko ir harmonijos pusiausvyra. Keramikė subtiliai suranda proporcijas, glazūrų atspalvius, reljefinio dekoro niuansus.
Dominuoja meniškai subrandintas raiškus siluetas ir estetizuotos formos. Kiekvienas darbas prisisotinęs moteriško jautrumo, subtilaus prisilietimo. Interpretuodama tradicines keramikos formas, parodos autorė ieškojo originalios ir šiuolaikiškos kompozicijos bei įmantriai preciziškų ornamentų audinio medžiagiškumui pabrėžti.
Figūrų emocinės būsenos, charakteriai atsiskleidžia skaitant veido išraišką, studijuojant dekorą – ornamentines kompozicijas, augalinius ir etnokultūrinius elementus. Ramios, besišypsančios, liūdnos, rymančios, žavinčios, svajojančios keramikinės skulptūros nebyliai bendrauja su jas stebinčiu žiūrovu, skleisdamos kiekvienam asmeniškai užkoduotą informaciją.
Pats parodos pavadinimas „MONOS“ intriguoja, skatina galvoti apie daugybę prasmių variantų, kuriuos šis žodis suponuoja.
Į klausimą, kodėl pasirinkti skulptūriniai indai, keramikė atsako filosofiškai: „Mes visi esame Dievo indai, talpinantys savyje gėrį, blogį, džiugesį, liūdesį, jautrumą ir neapykantą, viltį ir nusivylimą.“
Vaida Griciuvienė,
menotyrininkė
