Naujausios
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje veikia paroda „Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“.
N. Novikovas (1935–1996) amžininkų apibūdinamas kaip pogrindžio dailininkas, opozicionierius, vienišas maištingasis genijus.
Jis nepriklausė jokiai menininkų grupei, nors pristatydavo savo kūrinius neoficialiose parodose, bendraudavo su dailininkais, dalyvaudavo susiėjimuose jų dirbtuvėse. Jo laisvės ir nepriklausomybės siekis pamažu suformavo žmogų be nuolatinės gyvenamosios vietos – benamį, atsiskyrėlį, kuris nenorėjo taikytis prie visuomenės normų. Toks ir jo menas – nepaklūstantis taisyklėms, savito išraiškos būdo – tušo nutekėjimai ir smulkiais kryžiukais dengtas fonas, daug dėmesio nuogam kūnui, ypač moteriškam.
Dailininkui patiko neišbaigtumas, netikslumas, netvarka. Ne kartą už valkatavimą, kuris sovietmečiu buvo nelegalus, už jį buvo baudžiama, dailininkas sėdėjo kalėjime, todėl darbuose matyti to meto kalinių meno pėdsakų: tatuiruočių simbolių, štrichavimo kryžiukais ir kitų detalių. Kūryba pasižymi brutaliajam (pranc. art brut) menui būdingais bruožais: vitališkumu, spontaniškumu, nevientisumu, deformacija, erotiškumu. Šiam dailininkui tinka ir tokį meną kuriančiųjų apibūdinimas: kalėjo, buvo patalpintas į psichiatrijos ligoninę.
N. Novikovas gimė 1935 m. Maskvoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1940 m., pateko į vaikų namus, augo karo pasaulyje. 1951 m. vaikų namus paliko ir mokėsi laivų mašinisto profesijos. Nuo 1956 m. prasidėjo klajonės po SSRS miestus, pragyvenimui užsidirbant laikinuose darbuose.
Besiblaškydamas po Sovietų Sąjungą, susidomėjo piešimu, pajuto meno trauką ir nusprendė studijuoti Odesoje. Įstojo į Grekovo meno mokyklą, iš kurios buvo pašalintas už nepažangumą. Net dešimtį metų jis buvo tai sugrąžinamas į studijas, tai vėl iš jų pašalinamas. Dėl pasirinkto gyvenimo būdo ne kartą buvo teistas ir kalintas. Ribinį gyvenimo būdą N. Novikovas suvokė kaip asketizmo formą, ideologinį egzistavimą už sistemos ribų, kur kūrybingumas galėjo dominuoti. Net į psichiatrijos ligoninę draugų pastangomis buvo patalpintas tam, kad ten ramiai galėtų kurti. Tapo tikra Odesos legenda – dailininku-benamiu, visų žinomu ir atpažįstamu. Mirė 1996 m. nuo įprastos benamių ligos – tuberkuliozės.
N. Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti.
N. Novikovo kūrybą Lietuvoje pristato Odesos meno galerija „Galerie Les Noms“ (savininkas – Yuriy Gutsu), kurios specializacija – šiuolaikinis Ukrainos menas. Dailininko kūrybos paroda „Laisvės potėpis“ buvo eksponuota Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Tarpininkaujant muziejaus kolegoms, N. Novikovo kūriniai atkeliavo ir į Šiaulius.
Paroda veiks iki rugpjūčio 11 dienos.
