Naujausios
Sunkūs pasirinkimai
Filmo peržiūros vakaras vyko Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Susitikime dalyvavo J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas kunigas G. Vitkus ir filmo režisierė A. Zalanskaitė. Režisierė su filmo premjera Šiauliuose viešėjo pirmą kartą.
Vaidybinės dokumentikos filmas „Bučiuoju, Juozas“ Lietuvos kino teatruose buvo pradėtas rodyti šių metų rugsėjo 29 dieną. Filme J. Kazimieraitį-Vitkų vaidina Dainius Kazlauskas, jo žmoną Genovaitę – Gabija Siurbytė, Adolfą Ramanauską-Vanagą – Darius Petkevičius. Filmo scenarijus parašytas pirmuoju asmeniu – herojai patys pasakoja savo istoriją.
„Ar Dievas yra kare? – klausimu susitikimą pradėjo kunigas G. Vitkus. – Kodėl tu tyli, kodėl neįsikiši? Atsakymų į klausimą neturime, bet tikrai žinome, kad Dievas ypatingai yra su tais, kurie skriaudžiami, su tais, kurie beginkliai, kurie priklausomi, silpni – su jais Dievas tikrai yra.“
Sudėtingų klausimų yra ir daugiau. J. Vitkus-Kazimieraitis, pasirinkdamas pasipriešinimo kovą, turėjo palikti šeimą – žmoną ir šešis vaikus.
1944 metų liepą į Vakarus besitraukiančiam broliui J. Vitkus pasakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio. Toks mano nusistatymas, tik šeima man kelia rūpesčio.“
„Šis filmas iš dalies kelia klausimą, kodėl reikia dėl karo palikti žmones, kuriuos myli – tą padarė mano senelis. Visai neseniai diskutavome, ar teisingai pasielgė, kaip jis galėjo palikti šeimą su šešiais vaikais, ar savo, kaip vyro ir tėvo, priesaikų neišdavė? Nėra lengvų atsakymų – jų ieškome ir dėkoju režisierei, kuri sukūrė antrą filmą apie J. Vitkų-Kazimieraitį, karo inžinerijos specialistą, pulkininką, šešių vaikų tėvą ir labai giliai tikintį žmogų. Karys, kuris meldėsi, iš kurio partizanai mokėsi maldos.“
G. Vitkui partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, daug papasakojęs apie J. Vitkų-Kazimieraitį, liudijo, kad būtent šis karininkas išmokė kalbėti Marijos litaniją. Melstasi prieš kovą, kilus pavojui bunkeryje, melstasi išgyvenant pralaimėjimus, skaudžius praradimus, melstasi už artimus, brangius žmones.
G. Vitkus atkreipė dėmesį, kad žmonai rašytuose J. Vitkaus-Kazimieraičio laiškuose yra ir sąžinės priekaištų dėl paliktos šeimos, ir prasmės įvardijimo – kančia yra už Lietuvos laisvę, ir tikėjimo Dievo globa.
„Ne parapijos susirinkime šis žmogus kalba, ne kunigėliui, o savo žmonai rašo laišką iš bunkerio. Tai liudija apie jo gyvą ryšį su Dievu“, – sakė G. Vitkus.
Imponuojanti asmenybė
A. Zalanskaitei šiomis dienomis feisbukas priminė, kad būtent prieš metus buvo pirmoji filmavimo pamaina. „Bučiuoju, Juozas“ – antrasis režisierės filmas apie J. Vitkų-Kazimieraitį. Pirmąją juostą „Nepaprasta auka“ galima nemokamai pasižiūrėti mediatekoje. Filmas „Bučiuoju, Juozas“ per LRT bus pristatytas kitąmet.
„Gintaras kaltas, kad taip prasidėjo mano, kaip režisierės, karjera. Nuo 2017 metų yra šios kelionės pradžia“, – sakė A. Zalanskaitė.
Daugiau nei prieš 10 metų A. Zalanskaitė dirbo su Sauliumi Bartkumi, turėjo dokumentinių filmų studiją, tuomet teko ne režisuoti, ne rašyti scenarijus, o labiau prodiusuoti istorinę dokumentiką.
Pirmasis filmas prasidėjo nuo susitikimo su Tėvu Gintaru ir dovanų gautos knygos „Pulkininkas Kazimieraitis“, parašytos Vytauto Vitkaus, Kazimieraičio sūnaus.
A. Zalanskaitė sakė neskubėjusi atsiversti knygos. Bet, pradėjus skaityti, itin įstrigo laiškų fragmentai žmonai Genovaitei.
„Aiškiai sau suformulavau: mano karta ir dar jaunesni nebemokame taip išreikšti savo jausmų, vidinės refleksijos būna labai paviršinės. Tai, ką J. Vitkus rašė Genovaitei tiek studijų Briuselyje metu, tiek tie keletas, kaip aš sakau, ikoninių laiškų, išlikusių iš miško, jų buvo labai nedaug, bet jie buvo esminiai, mane užkabino, – sakė režisierė. – Tuo metu su bičiuliais turėjome tradiciją prieš Visų Šventųjų iškilmę ir prieš Vėlines lankyti partizanų bunkerius Dzūkijoje. Tada man visos lego detalės, kaip būna gyvenime, kažką pažįsti, kažką pamatai, susidėjo į visumą. Išdrįsau parašyti scenarijų. Supratau, kad turiu šiokį tokį šeimos pasitikėjimą, kompetencijos ir komandą.“
Scenarijų rašė remdamasi laiškais, Vytauto Vitkaus knyga, šeimos narių pasakojimais.
„Istorinė chronologija išlaikyta, tik pasakojimas sukonstruotas, kad būtų įdomiau žiūrėti“, – sakė režisierė ir pasidžiaugė filme vaidinančiu „Lietuvos kino žvaigždynu“: Dainiumi Kazlausku, Gabija Siurbyte, Dariumi Petkevičiumi, Janina Matekonyte. „Labai džiaugiuosi, kad ne man vienai šita asmenybė imponuoja, kad imponuoja ir mūsų pasirinktiems aktoriams.“
Režisierė įvardijo du momentus, kurie ją gyvenime „perkalibravo kaip žmogų“ – 2014 metais, prasidėjus Maidanui, jos organizuota medikų misija į Ukrainą, ir prisilietimas prie Kazimieraičio.
„Mano herojus, nuo kurio prasidėjo mano istorija kine, mano didvyris. Tas žmogus, apie kurį dažnai pagalvoju, kai gyvenime būna žmogiškų situacijų, kai sunku. Gali save guosti, ieškoti savigailos momentų, bet kai pagalvoji, ką jiems reikėjo išgyventi tokiu oru būnant miške, kai utėlės puola, gripai, peršalimai, rūbai drėgni ir visame vidiniame erzelyje turi būti – mano tos isterikos ir iššūkiai nieko verti.“
J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2 dieną. Šeima daugybę metų dėjo pastangas, kad jo palaikai būtų rasti.
Praėjusių metų spalio pabaigoje filmo kūrimo komandą pasiekė dr. Lino Kvizikevičiaus laiškas, jame archeologas išdėstė situaciją: Leipalingyje, buvusio stribyno kieme, patvoryje, rasti palaikai greičiausiai yra pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio, bet dar reikia atlikti tyrimus. Tyrimai prielaidą patvirtino. Amžinojo poilsio Antakalnio kapinėse J. Vitkus-Kazimieraitis atgulė šių metų spalio 21 dieną.
A. Zalanskaitė susitikime Šiauliuose dovanojo keturis atkurtus antsiuvus su raide „K“ vaikams, atsakiusiems į klausimą, kas jiems yra laisvė.
„Laisvė yra, kai tu gali daryti, ką nori, bet jaučiant saiką“, „Laisvė, kada aš galiu pasirinkti, ką daryti, ir Lietuva man yra laisvė“, – tai pora atsakymų į užduotą klausimą.
Antsiuvą (jų pagaminta tik šimtas) A. Zalanskaitė įteikė ir J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkui G. Vitkui.
