Naujausios
„Bjauriosios estetikos“ kūrėjo darbai eksponuojami Šiauliuose
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje veikia Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vilniečio menininko Valentino Antanavičiaus asambliažų, tapybos ir grafikos darbų paroda. Į Šiaulius menininkas atvežė apie keturiasdešimt darbų – nuo naujausių iki sukurtų prieš daugiau kaip 40 metų.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Žaidimai
Daugumą parodoje eksponuojamų darbų sudaro asambliažai. „Dabar prie tapybos retai grįžtu. Įpratau kaip vaikas žaisti ir žaidžiu. Dėlioju iš visokių šiukšlelių, iš daikčiukų, atrastų ar iš kažkur ištrauktų“, – šypsosi dailininkas.
V. Antanavičiaus darbai turi ir avangardo, ir lietuviško etnografinio meno bruožų. Pasak autoriaus, technologija gal yra modernesnė, o siužetai, motyvai – etnografiniai.
Menininkui patinka abstrakcionistai, tačiau pats sako niekada negalėjęs toks būti: „Man reikia siužeto, norisi kažką pasakyti, pasijuokti, pamoralizuoti.“
V. Antanavičius rodo savo darbą „Palių paukštis“ (2011). Kompozicijos foną menininkas sukonstravo iš seno apsamanojusio šiferio lakšto, o paukščio figūrą – iš malksnų, dengusių stogą.
Paskutinių dešimtmečių menininko kūryboje yra daug etnografinių, mitologinių, su gamta susijusių motyvų. „Man lietuvybė yra svarbi. Nesinori būti labai globaliam, nes globalumas veda į mūsų sunykimą. Mes ir taip nykstam, tai nors čia norisi tai išlaikyti“, – sako V. Antanavičius.
Dailininkas pasakoja jaunystėje sukūręs darbų su politine aliuzija. Magėjo pasijuokti iš sovietų santvarkos ir „amžinų“ vadų. Žinoma, darbai nebuvo skirti viešumai. Dienos šviesą jie išvydo tik atėjus nepriklausomybei.
Iš dabartinių politikų menininkas nesijuokia: „Dabar jie visi juokingi. Be to, šiandien vienas, rytoj – kitas. Niekas neleidžia būti „iki grabo lentos“.
Padavimai ir prisiminimai
Dabar menininkui labiau rūpi pasakos, padavimai, prisiminimai. V. Antanavičius sako, kad jo kūryba yra autobiografinė, ir rodo darbą „Močiutės poilsis“ (2009). Tėvus ištrėmus į Sibirą, V. Antanavičių augino močiutė. Atmintyje įstrigęs vaizdas, kaip močiutė priguldavo pasnausti pietų ant savo senovinės lovos.
Kitas kūrinys pavadintas „Autoportretu“. „Čia aš jaunystėje“, – sako dailininkas. „Angelas su velniu kovoja kiekviename žmoguje. Niekas nėra apsidraudęs nuo blogų darbų, nuo blogų poelgių, klaidų, bet angelas padeda išsigelbėti“, – komentuoja autorius.
Kritikai ar kolegos jį kartais kaltina dėl negražių darbų. „Aš nesakau, kad gražu, bet gyvenimas pilnas visko. Aš daug patyriau ir negražumo, ir bjaurumo. Tuo nesidžiaugiu, bet toks yra pasaulis. Negi dabar gražinsi viską? Berods, F. Dostojevskis sakė, kad grožis išgelbės pasaulį. Neišgelbės. Gelbėtojų buvo ir dabar yra, bet pasaulis kaip buvo netobulas, taip ir liks netobulas. Kaip ir mes netobuli“, – sako V. Antanavičius.
Menininkas siekia atspindėti visas gyvenimo puses. Pavyzdžiui, kūrinyje „Archeologinis radinys“ (2011) V. Antanavičius vaizduoja medinėje geldoje gulintį žmogutį su išpuvusiais dantimis. „Nes archeologai kapstosi po numirėlių kaulus ir tai, kas likę šalia kaulų“, – paaiškina autorius.
Medžiagos kūrybai randa visur
Priėjus prie kūrinio „Mitologinis paukštis“ (2011) paaiškėja, kad menininkas medžiagą savo kūriniams renka ne tik Lietuvos gatvėse ir užkampiuose. Paukščio kojoms ir plunksnoms panaudotos keistos šluotelės. „Iš Maroko parsivežiau. Po audros nuo palmių radau prikritusių tokių šluotų“, – šypsosi V. Antanavičius.
Keliuose eksponuojamuose kūriniuose panaudotos apdegusio medžio pliauskos. Menininką sužavėjo jų faktūra. Viename kūrinyje apdegęs medis atgimė angelo pavidalu. Kitame kūrinyje nuodėguliai panaudoti vaizduojant Hirosimos tragediją. Šį darbą įkvėpė apsilankymas Japonijoje, Hirosimos aukų muziejuje.
Vienas iš paveikslų – „Judas“. Autorius sako, kad su judais ir pinigų galia susiduriame kasdien. Šiam paveikslui ne medžiaga padiktavo temą, o tema – medžiagą. Tai moralizuojantis darbas, o tokių menininkas sako nedaug sukūręs.
Modernizmas – saldus uždraustas vaisius
Besikalbant apie kūrybą, V. Antanavičius pasakoja ir savo gyvenimo istoriją. 1944 metais, būdamas aštuonerių, su tėvais nuo Sibiro bėgo į Vokietiją, tačiau „armija išvaduotoja“ pasivijo ir teko grįžti į Lietuvą. V. Antanavičius susirgo sunkia liga, buvo paguldytas į Panemunės sanatoriją, o tėvai išvežti į Sibirą.
Išėjusį iš sanatorijos būsimą dailininką ėmėsi globoti tėvo brolis ir močiutė. Iki kol baigė mokyklą gyveno Kaune, vėliau – Vilniuje. Sako niekada nesigailėjo pasirinkęs dailę. Šypsosi, kad kitam, fiziniam, darbui silpnos sveikatos gal būtų ir netikęs.
Dailės institutą Vilniuje baigė 1962 metais – socrealizmo laikais. Žavėjo modernizmas, nes buvo uždraustas vaisius. N. Chruščiovo valdymo laikais padvelkė liberalizmu, ir dailininkai jau per daug nesibaimindami pasinėrė į modernizmą. „Valdžia pyko, bet į kalėjimą už tai jau nebesodino. Jei esi durnas, nenori valdžios pinigų, tai žaisk tą durną žaidimą. Mes ir žaidėm“, – pasakoja V. Antanavičius.
Nuo „spec. užsakymų“ ir propagandinių darbų kūrimo gelbėjo darbas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Gaudavo atlyginimą, jo užteko pragyventi, ir kūryboje galėjo jaustis laisvas.
M. K. Čiurlionio mokykloje V. Antanavičius dirbo 40 metų, 15 metų dėstė Dailės akademijoje. Prieš kelerius metus išėjo į pensiją. „Dėstyti dar galėjau, bet išėjau, nes norisi dar kažkiek sužaisti kūryboje“, – sako menininkas. Tik dienos per trumpos. O gal energija ir tempas nebe tie. Sako anksčiau per mėnesį penkis darbus sukurdavęs, dabar – vos vieną.
Ryšys su Šiauliais
V. Antanavičius parodą į Šiaulius atvežė antrą kartą. Pirmą – 2009 metais. Šiauliuose lankėsi dar studijų metais. Monumentaliosios dailės specialybės studentui reikėjo sukurti diplominį darbą. Viename dar nebaigtame statyti klube Šiauliuose ant sienos nutapė paveikslą, gavo pažymį ir išvyko. V. Antanavičius net nežino, ar tas klubas buvo baigtas statyti, ar išliko jo kūrinys. „Ne šedevras buvo“, – sako dailininkas.
V. Antanavičiaus darbai Šiaulių universiteto Dailės galerijoje bus eksponuojami iki spalio 1 dienos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAUKŠTIS: Kurdamas „Palių paukštį“ (2011) V. Antanavičius panaudojo stogo dangos liekanas: apsamanojusio šiferio lakštą ir malksnas.
MOČIUTĖ: Vienas iš autobiografinių asambliažų – „Močiutės poilsis“ (2009).
AUTORIUS: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Antanavičius asambliažus, tapybos ir grafikos darbus eksponuoja Šiaulių universiteto Dailės galerijoje.
Trumpai apie autorių
Dailininkas, tapytojas, pedagogas Valentinas Antanavičius gimė 1936 metais Šakių rajone, Kušlikių kaime.
1962 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje ir Vilniaus dailės akademijoje (1995 m. suteiktas docento pedagoginis laipsnis). Nuo 1964 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Grupės „24“ narys. Nuo 1962 m. dalyvauja parodose, surengė daugiau kaip 20 individualių, apie 130 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje.
V. Antanavičius – vienas žymiausių asambliažo kūrėjų Lietuvoje. Patyrė dadaizmo, siurrealizmo įtaką, naudoja klasikinės dailės kūrinių schemas. Kūrinių pagrindinis veikėjas – oksimorono principu sukonstruota žmogaus pavidalo figūra. Kūryba pasižymi alogiškais motyvų deriniais, šiurpoka fantazija, dideliu, kiek ironišku dramatizmu; kai kuriems kūriniams būdinga politinė aliuzija.
1992 metais apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2006 metais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.