Baltų vienybei – paroda ir knygos pristatymas

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Bai­bos Prie­dy­tės "Aki­mir­kos" – nuo­tai­kų ak­va­re­lė.
Bal­tų vie­ny­bės die­nos iš­va­ka­rės Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio bib­lio­te­ko­je bu­vo skir­tos Lat­vi­jai: ati­da­ry­ta Bai­bos Prie­dy­tės ak­va­re­lės pa­ro­da „Aki­mir­kos“ bei pri­sta­ty­ta Dan­gi­ro Ma­čiu­lio ir Ēri­ko Jēkab­so­no kny­ga „Lie­tu­viai Lat­vi­jos Res­pub­li­ko­je 1918–1940 m.“
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Kny­gos "Lie­tu­viai Lat­vi­jos Res­pub­li­ko­je 1918–1940 me­tais" pri­sta­ty­me da­ly­va­vo ir apie lie­tu­vius Lat­vi­jo­je bei lat­vius Lie­tu­vo­je kal­bė­jo mo­nog­ra­fi­jos bend­raau­to­ris Dan­gi­ras Ma­čiu­lis (de­ši­nė­je) ir dr. Vil­ma Ak­me­ny­tė-Ruz­gie­nė. Ren­gi­nį ve­dė dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

Ak­va­re­lė­se – aki­mir­kos

Bai­bos Prie­dy­tės iš Daug­pi­lio Mar­ko Roth­ko me­no cent­ro pa­ro­da "Aki­mir­kos" eks­po­nuo­ja­ma bib­lio­te­kos III aukš­to ga­le­ri­jo­je.

Pa­sak bib­lio­te­kos pa­ro­dų koor­di­na­to­riaus pro­fe­so­riaus Vai­do­to Ja­nu­lio, pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma ir mo­der­ni, ir tra­di­ci­nė spal­vos drą­su­mu lat­viš­ka ak­va­re­lė.

Pa­va­sa­rį ši pa­ro­da bu­vo ro­do­ma Vi­tebs­ke, Bal­ta­ru­si­jo­je.

Pa­sak V. Ja­nu­lio, "Aki­mir­kos" – nuo­tai­kų ak­va­re­lė, spal­vų ak­va­re­lės te­ra­pi­ja.

Bib­lio­te­kos di­rek­to­rius pro­f. dr. Bro­nius Mas­ku­liū­nas džiau­gė­si, kad bib­lio­te­kos pa­ro­di­nė veik­la in­ten­sy­vė­ja, eks­po­nuo­ja­mos už­sie­nio kū­rė­jų pa­ro­dos.

Bir­že­lį bib­lio­te­ko­je vei­kė Liub­li­no Ma­ri­jos Kiu­ri-Sklo­dovs­kos uni­ver­si­te­to or­ga­ni­zuo­ja­mo tarp­tau­ti­nio pro­jek­to "Ant po­pie­riaus be ri­bų" pa­ro­da.

B. Mas­ku­liū­nas pri­mi­nė, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas pir­miau­sia už­si­mez­gė tarp Šiau­lių uni­ver­si­te­to ir Daug­pi­lio Mar­ko Roth­ko me­no cent­ro, da­bar tę­sia­si ir su bib­lio­te­ka.

Bai­bos Prie­dy­tės pa­ro­da "Ak­va­re­lės" veiks iki spa­lio 9 die­nos.

Neį­ta­kin­gi, bet lo­ja­lūs

Bib­lio­te­kos Ma­žo­jo­je sa­lė­je pri­sta­ty­ta šiau­lie­čio is­to­ri­ko dr. Dan­gi­ro Ma­čiu­lio ir lat­vio Ēri­ko Jēkab­so­no mo­nog­ra­fi­ja "Lie­tu­viai Lat­vi­jos res­pub­li­ko­je 1918–1940 me­tais".

Apie lie­tu­vius Lat­vi­jo­je kal­bė­jo dr. D. Ma­čiu­lis, o apie lat­vius Lie­tu­vo­je – is­to­ri­kė dr. Vil­ma Ak­me­ny­tė-Ruz­gie­nė, nag­ri­nė­jan­ti lat­vių, Lie­tu­vos-Lat­vi­jos pa­sie­nio gy­ven­to­jų, ta­pa­tu­mo rai­dą 1918–1940 me­tais. Ren­gi­nį ve­dė dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

Šie­met iš­leis­to­je D. Ma­čiu­lio ir Ē. Jēkab­so­no mo­nog­ra­fi­jo­je "Lie­tu­viai Lat­vi­jos res­pub­li­ko­je 1918–1940 me­tais" ap­ta­ria­ma emig­ra­ci­ja, lie­tu­vių bend­ruo­me­nės so­cia­li­nis po­rtre­tas, švie­ti­mo klau­si­mai, Lie­tu­vos vals­ty­bės pa­ra­ma bend­ruo­me­nei, iš­šū­kiai ta­pa­ty­bei, ap­žvel­gia­mos drau­gi­jos, kul­tū­ri­nė, po­li­ti­nė, re­li­gi­nė veik­la.

D. Ma­čiu­lis pri­si­mi­nė sa­vo nuo­sta­bą su­ži­no­jus, ko­kia mil­ži­niš­ka lie­tu­vių ko­lo­ni­ja gy­ve­no Lat­vi­jo­je Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se.

Ry­ga iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo vie­nas spar­čiau­siai eko­no­miš­kai be­si­vys­tan­čių pa­sau­lio mies­tų ir be­ne lie­tu­viš­kiau­sias mies­tas. Is­to­ri­kas pa­ci­ta­vo Vaiž­gan­tą, ku­ris mi­ni, kad Ry­go­je prieš pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą gy­ve­no 37 tūks­tan­čiai lie­tu­vių. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Ry­go­je ėjo du kon­ku­ruo­jan­tys lie­tu­viš­ki laik­raš­čiai.

Is­to­ri­ką nu­ste­bi­no ir itin ge­rai iš­li­kę lie­tu­vių drau­gi­jų Lat­vi­jo­je ar­chy­vai.

D. Ma­čiu­lis su Ē. Jēkab­so­nu iš pra­džių pla­na­vo ra­šy­ti vie­ną kny­gą. Dir­bant paaiš­kė­jo, kad me­džia­gos yra la­bai daug. Ant­ro­ji kny­ga apims lai­ko­tar­pį nuo XIX am­žiaus pa­bai­gos iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Pa­sak D. Ma­čiu­lio, tar­pu­ka­riu lie­tu­vių bend­ruo­me­nė Lat­vi­jo­je su­si­trau­kė, dau­ge­lis lie­tu­vių grį­žo į Lie­tu­vą, bet pa­grin­di­niai su­si­tel­ki­mo cent­rai li­ko tie pa­tys: Ry­ga, Lie­po­ja, daug lie­tu­vių gy­ve­no Žiem­ga­los re­gio­ne, ku­ris ri­bo­ja­si su Lie­tu­va.

Lie­tu­vos vals­ty­bė lie­tu­vių bend­ruo­me­nei Lat­vi­jo­je sky­rė la­bai daug dė­me­sio: bu­vo re­mia­mas švie­ti­mas, drau­gi­jų veik­la, spau­da.

Kai Lie­tu­va su Lat­vi­ja su­ta­rė, kad vie­na ki­tos tau­ti­nės ma­žu­mos at­žvil­giu ne­vyk­dys jo­kios asi­mi­lia­ci­nės po­li­ti­kos, abi ša­lys įsi­pa­rei­go­jo su­kur­ti tau­ti­nėms mo­kyk­loms to­kias są­ly­gas, ko­kias jie tu­rė­tų sa­vo is­to­ri­nė­je tė­vy­nė­je.

Po 1934 me­tų Lat­vi­jo­je įvy­ku­sio vals­ty­bės per­vers­mo, kai įsi­tvir­ti­no K. Ul­ma­nio re­ži­mas ir pra­dė­ta vyk­dy­ti ša­lies le­to­ni­za­ci­ja, lie­tu­viai pa­sek­mių be­veik ne­jau­tė.

Pa­sak is­to­ri­ko, jei vy­riau­sy­bių lyg­me­niu vis­kas klos­tė­si ge­rai, tai sa­vi­val­do­se pro­ble­mų vis­gi kil­da­vo.

Iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro 80 pro­cen­tų Lat­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je dir­bu­sių ka­ta­li­kų ku­ni­gų bu­vo lie­tu­viai, bet tar­pu­ka­riu jau 80 pro­cen­tų dva­si­nin­kų – lat­vių tau­ty­bės. Įdo­mus fak­tas, kad 1937 me­tais įkū­rus nau­ją – Lie­po­jos vys­ku­pi­ją, jos vys­ku­pu ta­po lie­tu­vis An­ta­nas Urb­šas.

Po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me lie­tu­viai į Lat­vi­jos sei­mą rin­ki­mų ne­lai­mė­jo, bet į vie­ti­nes sa­vi­val­das iš­rink­tų bū­da­vo.

Lie­tu­viai ne­bu­vo įta­kin­ga ma­žu­ma, bet lat­viai ne­re­tai į juos pa­si­žiū­rė­da­vo at­lai­džiau. Lie­tu­vių bend­ruo­me­nės lai­ky­se­na bu­vo la­bai lo­ja­li Lat­vi­jos vals­ty­bei.

Lat­vių – ma­žiau

Pa­sak V. Ak­me­ny­tės-Ruz­gie­nės, lat­vių bend­ruo­me­nė Lie­tu­vo­je bu­vo ge­ro­kai ma­žiau skait­lin­ga.

Lat­viai dau­giau­sia gy­ve­no kai­miš­ko­se pa­sie­nio vie­to­vė­se.

Cent­ri­nė jų or­ga­ni­za­ci­ja yra vei­ku­si Kau­ne, ki­tos stip­res­nės or­ga­ni­za­ci­jos – Žei­me­ly­je, Jo­niš­ky­je, Al­kiš­kiuo­se. Ka­ras stip­riai iš­blaš­kė jų ar­chy­vus.

Lat­vi­jos kon­su­la­tas vei­kė Šiau­liuo­se, kon­su­lo Ru­dol­fo Pui­kio vei­ki­mo zo­na bu­vo vi­sa Šiau­rės Lie­tu­va.

"Lei­di­nį skai­čiau kaip lat­vių bend­ruo­me­nės Lie­tu­vo­je veid­ro­dį, be ga­lo daug pa­na­šių si­tua­ci­jų ir is­to­ri­jų", – D. Ma­čiu­liui sa­kė is­to­ri­kė.

E. Va­si­liaus­kas at­krei­pė dė­me­sį, jog įpras­ta sa­ky­ti, kad lie­tu­viai – kai­mie­čių tau­ta, o lat­viai mies­tie­čių, bet mig­ra­ci­ja pa­vei­kė at­virkš­čiai: lie­tu­viai Lat­vi­jo­je ta­po mies­tie­čiais, o lat­viai Lie­tu­vo­je – kai­mie­čiais.

V. Ak­me­ny­tė-Ruz­gie­nė at­krei­pė dė­me­sį iki pat 1940 me­tų ak­tua­lų sie­nos su Lat­vi­ja klau­si­mą.

Kai 1921 me­tais nu­si­sto­vė­jo vals­ty­bių sie­nų ri­bos, pa­sie­nio gy­ven­to­jai su­si­dū­rė su pro­ble­mo­mis: ki­ta­pus sie­nos li­ko gi­mi­nės, kai ku­rie ūkiai bu­vo per­kirs­ti, kai­mai pa­da­ly­ti. Fik­suo­tas ne vie­nas at­ve­jis, kai lai­do­ja­mą žmo­gų rei­kė­jo ne­šti 15 ki­lo­met­rų ra­tu, kad kirs­tų ofi­cia­lų sie­nos pe­rė­ji­mo punk­tą.

Sie­nos pro­ble­ma bu­vo iš­ki­lu­si ir po 1990 me­tų.

"Įp­ras­ta ma­ny­ti, kad raš­tin­giau­sia tau­ta Lie­tu­vo­je bu­vo žy­dai, bet XIX am­žiaus pa­bai­gos, 1923 me­tų su­ra­šy­mai ro­do, kad raš­tin­ges­ni bu­vo lat­viai", – sa­kė V. Ak­me­ny­tė-Ruz­gie­nė.

D. Ma­čiu­lis ci­ta­vo tar­pu­ka­ri­nį pa­ba­ri­mą lie­tu­vių tė­vams: "Jūs siun­čia­te vai­kus už­dar­biau­ti Lat­vi­jo­je, kai lat­viai vai­kus siun­čia mo­ky­tis."

Pa­sak V. Ak­me­ny­tės-Ruz­gie­nės, lat­viai Lie­tu­vo­je bu­vo jau­nes­nie­ji lie­tu­vių bro­liai – ne kon­ku­ren­tai.

"Abi bend­ruo­me­nės ne­vyk­dė ar­do­mo­sios po­li­ti­kos, bu­vo lo­ja­liau­sios tau­ti­nės ma­žu­mos", – apie lie­tu­vius Lat­vi­jo­je ir lat­vius Lie­tu­vo­je sa­kė D. Ma­čiu­lis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je lat­vė Bai­ba Prie­dy­tė ati­da­rė pa­ro­dą "Aki­mir­kos".

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.