Naujausios
Sudėtinga Chackelio Lemcheno istorija
Rodo Freedmano filmas „Dėdė Chackelis“ kiek netikėtai atsidūrė Žagarės kultūros centro Europos paveldo dienų renginių programoje. Visuomenininkė Sarah Mitrikė pasiūlė: kaip tik atvažiuoja režisierius iš Australijos ir būtų galimybė jo filmą parodyti, pažiūrėti tiems, kas dar jo nematę. Tai – puiki galimybė dar kartą prisiliesti prie vietos istorijos, prie turtingos kultūrinės sanklodos, juk Žagarės centre, pasak kultūros centro režisieriaus Jono Griciaus, beveik kas antras namas kadaise statyti žydų. O dar kaip tik žydų Naujieji metai! Ta proga R. Freedmanas garsiai perskaitė specialią maldą, kuri deramai suskambėjo buvusioje sinagogoje, kurioje ir vyko kino seansas.
Netrukus ekrane pasirodė pirmieji filmo vaizdai. Juose – nespalvotos fotografijos, sūdytos silkės iš tos paslaptingos šalies Lietuvos, apie kurią Rodas Freedmanas, gimęs Bostvanoje, augęs Pietų Afrikos Respublikoje ir daugelį metų gyvenantis su šeima Australijoje, buvo girdėjęs tik iš savo senelės, Chackelio Lemcheno sesers. Pirmasis jų pokalbis po daugelio metų su dėde Chackeliu įvyko telefonu ir Rodas nusprendė vykti į Lietuvą jo aplankyti. Juk Ch. Lemchenas čia buvo likęs vienas pats, be jokių artimųjų, kadaise Kaune žydų gete praradęs du savo mažus vaikus, ilgus metus slaugęs ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje palaidojęs žmoną.
Prieš žiūrovų akis veriasi sodri, nepagražinta, skausmo, išbandymų, be galo sudėtingo likimo žmogaus istorija, vis dėlto turinti šviesiąją pusę. Nepaisant to, kad Ch. Lemchenas per Holokaustą neteko didžiosios dalies šeimos, pats gyveno gete, po to buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kurioje vos nemirė iš bado, bet ištvėrė iki amerikiečių išlaisvinimo, turėjo dar metus ieškoti į kitą stovyklą išvežtos ir sunkiai susirgusios žmonos, jo skausmas nepalaužė, nesutriuškino. Filme Chackelis, jau būdamas itin garbaus amžiaus, 93-ejų metų, ir graudinasi, ir šypsosi, pasakodamas savo gyvenimo istoriją. Jis atsimena visus, kas jam padėjo, kas ištiesė raštelį, apsaugojusį nuo sušaudymo.
Ch. Lemchenas buvo išskirtinių gebėjimų žmogus.1936 baigęs Vytauto Didžiojo universitetą jis mokytojavo Ukmergės, Kauno, Šiaulių gimnazijose. 1941–1945 metais nacių kalintas Kauno gete ir koncentracijos stovykloje. 1949–1975 metais dirbo „Minties“, 1975–1980 metais – „Mokslo“ leidyklos redaktoriumi. Parengė ne vieną rusų–lietuvių kalbų žodyną, išvertė ir redagavo Tarptautinių žodžių žodyną, parašė studiją „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei“, paskelbė kalbos kultūros straipsnių. Jis buvo vienas geriausių ir artimiausių lietuvių kalbos patriarchų Jono Jablonskio mokinys. Ch. Lemchenas neemigravo, liko Lietuvoje, mirė 2001 metais, sulaukęs 97-erių.
Kaskart ima jaudulys
1997-ieji buvo pirmi metai, kada R. Freedmanas atvyko į Lietuvą, kada pasibeldė į dėdės Chackelio namų Vilniuje duris ir taip pradėjo tiesti tiltą tarp Lietuvos ir Australijos, primenant žydų istoriją. Tais metais jis pirmą sykį atvažiavo ir į Žagarę, kurioje po to lankėsi dar tris kartus.
„Aš džiaugiuosi čia būdamas šį vakarą su jumis. Man tai labai svarbu. Pirmą kartą į Žagarę vykau su baime, nes girdėjau tik apie patirtą Holokaustą, žinojau, kad šiame miestelyje yra žydų žudynių vieta. Bet po to kaskart ta siaubinga istorija tolo, suradau bičiulių. Ačiū Valdui Balčiūnui (žagarietis verslininkas, 2015-aisiais paskelbtas metų Tolerancijos žmogumi, kuris prisidėjo prie žydų istorijos, paveldo įamžinimo ir kurį iš Žagarės kilusių žydų palikuonys pasirinko padėjėju, ieškant tiltų tarp dabartinių jų namų ir tėviškės – aut. past.), ačiū Vidmantui Mendelsonui, kurio tėvas, paskutinis Žagarės žydas Aizikas Mendelsonas buvo pirmas žmogus, mane priėmęs kaip savą“, – sakė režisierius ir prodiuseris Rodas Freedmanas.
I. Mendelsonas filme „Dėdė Chackelis“ taip pat prabyla, pasakoja apie žydų žudynes. Žagarėje R. Freedmanas filmuodamas užsuko ir į tą namą Vilniaus gatvėje, kur kadaise paauglystėje su tėvais Chackelis gyveno.
Rodas Freedmanas atviravo, kad jį kiekvieną kartą žiūrint iš naujo šį filmą ima jaudulys. Ypač, kai jis rodomas Žagarėje, tokioje svarbioje šeimai ir giminei vietoje.
Būtina sąlyga – sakyti tiesą
„Pirmoji būtina statomo kultūrinio tilto dalis yra sakyti teisybę. Ilgą laiką ji buvo slepiama, net ir ant masinių žudynių vietoje stovėjusio paminklo buvo rašoma, kad ten sušaudyti sovietiniai piliečiai, o ne žydai. Tai ištaisyti buvo gera pradžia. O kai atvažiavau į Žagarę 2012 metais, sužinojau, kad čia gyvena žmonių, kurie Holokausto metu ir gelbėjo žydus. Tada suvokiau, kad tiesa yra kur kas komplikuotesnė nei maniau iš pradžių, kad visa Lietuva turi labai sudėtingą praeitį, o kiekvienas žmogus atskirą savą istoriją“, – suvokimo kelią atskleidė režisierius.
O Valdas Balčiūnas sakė, kad filmas „Dėdė Chackelis“ nesensta, jis kaip tik vis labiau aktualus, ypač dabar, Rusijos sukelto karo Ukrainoje akivaizdoje, kai supranti, kad beprotybė vis dar alsuoja į nugarą, kad niekada negali būti užtikrintas, jog siaubinga istorija nepasikartos. Filmą „Dėdė Chackelis“ laisvai galima pasižiūrėti internete adresu: https://vimeo.com/98849863.
Tą vakarą sinagogoje dar ilgai diskutuota, minint žydų Naujuosius metus, vaišintasi macais ir K. Z. Vysockio, kilusio iš Žagarės garsaus arbatos imperijos įkūrėjo, vardo arbata, parvežta iš Izraelio.
