Naujausios
Dalyvaus „Baltica“ festivalyje
Kiekvienais metais gruodžio mėnesį Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui teikiamos pretendentų į atskirų kultūros žanrų „Aukso paukštės“ nominacijas paraiškos.
Šiemet „Metų folkloro kolektyvo“ nominaciją pelnė 35 metus gyvuojantis „Judlės“ ansamblis. Statulėlė ir 700 eurų premija ansambliui bus įteikta gegužės 8 -ąją, per svečiams ir visuomenei ansamblio surengtą koncertą Kelmės „Aukuro“ pagrindinės mokyklos salėje, kur dalyvaus apdovanojimą atvešiantys Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai.
„Statulėle papuošime Kultūros centrą, o premiją panaudosime išvykai į Estijoje vyksiantį „Baltica – 2026“ folkloro festivalį. Ten mes deleguojami atstovauti Lietuvai,“ – pasakoja „Judlės“ vadovė Angelė Jovaišaitė.
Folkloro kolektyvai skirstomi į kategorijas. „Judlė“ priklauso pirmajai kategorijai. Tam, kad ją suteiktų, kolektyvas privalo atitikti reikalavimus. Per mėnesį surengti apie penkis koncertus, dalyvauti festivaliuose, projektiniuose renginiuose. Pavyzdžiui, „Judlės“ vadovė Angelė Jovaišaitė rengia projektus, kad gautų finansavimą tradiciniam Kelmėje rengiamam folkloro festivaliui „Ir pajauga žali leipa“.
Papildomų reikalavimų yra ir pretendentams gauti „Auksinę paukštę“. Pavyzdžiui, dalyvavimas respublikinėse dainų šventėse. O kad dalyvautum, privalai patekti įveikęs atranką ir parodyti aukštą meninį lygį.
Mokosi iš autentiško pateikėjo
„Judlė“ dažniausia atlieka autentiškas Kelmės krašto dainas. Prieš praėjusias Kalėdas surengė pasidainavimų vakarą, kuriuo paminėjo Dainų metus. Jame skambėjo vien Kelmės krašto dainos. Žinoma kituose koncertuose atlieka ir kitų Žemaitijos regiono kraštų folklorą.
Ansamblio dalyviai dažniausia savo krašto folklorą atlieka taip kaip pateikė senieji gyventojai. A. Jovaišaitė mena ekspedicijas, kurių metu iš senųjų gyventojų skubėta surinkti kuo daugiau autentiškų Kelmės krašto dainų, pasakojimų ir kito folkloro: „Sėdi į autobusą, kartais į automobilį, nuvažiuoji į kaimą ir eini per trobeles. Pirmiausia su žmogum apšneki jo bėdas ir rūpesčius, ūkio reikalus, tuomet atsargiai pereini prie dainų. Įįjungiam diktofoną, o patys įdėmiai klausomės. Nes kiekvienas pateikėjas kad ir tą pačią dainą atlieka specifiškai. Bet vistiek atspindi to krašto tradicijas. Svarbu, kad būtų išlaikyta tarmė. Žemaičiai iš kitų regionų išsiskiria sodriu dainavimu.“
Nuo 1991 metų A. Jovaišaitė dirbo Jaunimo folkloro centre. Per jos organizuotas ekspedicijas surinkta daug autentiškos medžiagos. 1998 metais išleistas rinkinys „Kelmės krašto dainos“. Jame sudėtos 84 autentiškos dainos.
Dabar, kai Kelmės krašto folkloro lobynas suskaitmenintas, „Judlės“ vadovė pasvajoja apie ekspedicijų atnaujinimą. Nes į kaimus gali būti atsikėlę naujų žmonių, galinčių ką nors autentiško padainuoti ar papasakoti.: „Kiekvienas regionas savaip įdomus. Tačiau Kelmės krašto folkloras man pats gražiausias: tiek dainos, tiek šokiai, tiek tautiniai drabužiai.“
Šaukėnų Judlė atsirado Kelmėje
Šiemet spalio mėnesį „Judlės“ folkloro ansambliui sukaks 35 metai. Ansamblis suburtas 1991 – aisiais. Tuomet „Tadujos“ folkloro ansambliui vadovavusi Angelė Jovaišaitė nusprendė suburti moksleivių folkloro kolektyvą. Su jaunaisiais etninės kultūros puoselėtojais surengė ekspediciją po Šaukėnų apylinkes. Mokinius taip sužavėjo Šaukėnuose tyvuliuojantis Juodlės ežeras, kurį žemaičiai dūnininkai vadina Judle, kad nusprendė ir savo folkloro kolektyvą pavadinti tarmišku Judlės vardu.
Trylika metų „Judlė“ gyvavo kaip moksleivių folkloro ansamblis. Tačiau vyresniųjų klasių mokiniai baigdavo mokyklą, išvažiuodavo studijuoti arba dirbti į užsienį. Ansamblio sąstatas keitėsi tris kartus.
Tuomet kilo mintis į kolektyvą sutelkti suaugusius žmones. Juo labiau, kad norą vėl dalyvauti „Judlės“ veikloje pareiškė studijas arba darbus užsienyje baigę ir į Kelmės rajoną sugrįžę buvę dainininkai.
„Ansamblyje šiuo metu dainuoja, groja ir šoka jau trys kartos. Nuo pat pirmų dienų dainuoja šiandieninė Kelmės kultūros centro direktorė Laima Lapinskienė, o dabar – ir jos dukra Agnė. Mokine būdama dainavo Sigutė Stonienė. Po studijų grįžo į Kelmę, dabar dainuoja ir jos dukra Kamilė. Sigitas Buivydas laikiniems darbams išvyksta į užsienį. Tuomet repetuojame nuotoliniu būdu. Kai sugrįžta, ateina į repeticijas.
Šiuo metu „Judlėje dainuoja, groja ir šoka 22 ansambliečiai: mokytojai, bibliotekininkai, verslininkai, kultūros darbuotojai ir kitų profesijų atstovai. Visus juos vienija meilė etninei kultūrai. Folkloro ansambliuose tu esi ne tik dainininkas, bet ir šokėjas, muzikantas. Tik muzikantai nešoka. Kiti privalo daryti viską“, – apie folkloro ansamblio kasdienybę pasakoja jo vadovė Angelė Jovaišaitė.
Jos teigimu, ne kiekvienam šiandieniniam žmogui folkloras atitinka sielos poreikius. Daugelis jau atitolę nuo tradicijų. Kartais žmonės ateina tiesiog iš smalsumo. Pradeda lankyti repeticijas. Bet, kai pagaliau taip, kaip reikia, suskamba daina, apima bendrystės jausmas, bendras džiaugsmas rezultatu. Užsimezga ansamblio dalyvių tarpusavio ryšys. Jie tampa lyg šeimos nariai, kurie būna drauge ne tik per repeticijas ar šventes ir koncertus, bet ir ištikus nelaimei. Tuomet jie lieka ir tampa savotiškais etninės kultūros ambasadoriais.
Muzikalumas plius sunkus darbas ir asmeninis laikas
„Judlės“ ansambliečiai repetuoti renkasi du kartus per savaitę po darbo valandų. Pati vadovė taip pat dieną dirba administracinį darbą, yra Kelmės kultūros centro direktorės pavaduotoja. Repeticijoms lieka vakarai. Du vakarus skiria „Judlei“, du ansambliui „Intriga“, kuriam taip pat vadovauja.
Dalyviai repeticijoms, renginiams ir koncertams aukoja asmeninį savo laiką.
Be to, yra išvykos į kitus rajonus, festivaliai, dainų šventės. Tam neretai reikia aukoti dalį savo atostogų. Nes didžiuma folkloro renginių vyksta vasaros mėnesiais.
Kitais metų laikais taip pat vyksta daug žanrinių festivalių. Reikia juose dalyvauti, kad kitų rajonų folkloro ansambliai atvyktų į Kelmėje organizuojamus festivalius. Kartais pasiekiamas net Rokiškis. Ypač glaudus bendradarbiavimas su Joniškio, Raseinių, Šilalės rajonų, Sedos ansambliais.
„Iš šalies galbūt atrodo, jog dalyvauti ansamblyje – tik linksmybė, prasiblaškymas, laisvalaikio praleidimas, – mintimis dalijasi A. Jovaišaitė. – Bet iš tiesų tai nelengvas darbas per repeticijas. Daug streso pareikalaujantys koncertai ir išvykos. Yra du – trys vedantys balsai. Jeigu tie žmonės suserga, arba neišleidžiami iš darbo, ką daryti. Nėra kam užvesti dainų. Turi būti didžiulis patriotas ir folkloro entuziastas, kad skirtum tiek daug asmeninio laiko, patirtum tiek streso ir nuovargio.“
„Be tautos kultūros mes – niekas“
– Kartais atsigirsta, kaip lietuvybę, tautos tradicijas, kalbą ir folklorą puoselėja svetur gyvenantys lietuviai. Matyt, visa tai diktuoja savų šaknų ilgesys.
Tuo tarpu Lietuvoje vis daugiau jaunimo kuria anglų kalba. Folkloras jiems – nuobodybė. Senos tradicijos atsiduoda naftalinu. Ar nebaugina toks požiūris ir tai, kad jaunimas Lietuvoje vis labiau atitolsta nuo savo šaknų?
– Sudėtinga kuo taikliau apibūdinti tokią situaciją. Bet be tautos kultūros mes – niekas. Reikia daryti viską, kad kuo daugiau žmonių tai suprastų. Tai ir mūsų kultūros centrų darbuotojų bei tokių ansamblių kaip „Judlė“ misija.
Tačiau viskas turi prasidėti šeimoje. Jeigu tėvai puoselėja lietuviškas tradicijas, anksčiau ar vėliau jų pavyzdžiu paseks ir vaikai. Nes jie mato būtent tokį gyvenimą ir viską dedasi į galvą. Galbūt tai vertinti ir branginti nepradės dabar. Tačiau prisimins po kurio laiko, kai susąmonės.
Saugant tautinę savimonę daug gali nuveikti ir nuveikia kaimų bendruomenės, mokyklos, darželiai ir kitokios ugdymo įstaigos. Viliuosi, jog savą kultūrą ir tradicijas pradėsime branginti labiau, kai persisotinsime mums kišamu kiču.
– Ar Jūs meilę šakninei kultūrai atsinešėte iš šeimos?
Taip. Mano tėvai buvo giedoriai. Tėtis grojo armonika. Tėvai gyveno Radviliškio krašte, tačiau buvo kilę iš Šiluvos, todėl liko ištikimi žemaitiškoms tradicijoms. Mat, probabė iš Šidlavo buvo uoli tų tradicijų saugotoja.
– Ar folklorui pakanka valstybės ir savivaldybių dėmesio?
– Tikrai nesame skriaudžiami. Labai daug metodinės paramos teikia Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Vykstame į seminarus, kuriuose labai dalykiškų patarimų duoda aukščiausio lygio etnokultūros specialistai. Tad turim galimybę pakelti kvalifikaciją.
Kultūros centrą išlaiko Savivaldybė. Be to, ji visada 50 procentų prisideda prie programų ir projektų, kuriuos iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Skiria lėšų kolektyvų tautiniams drabužiams, muzikos instrumentams, kurie kainuoja gana nepigiai. Finansuoja pasirengimą dainų šventėms ir dalyvavimą jose.
O mums, kultūros darbuotojams, belieka atliepti visuomenės poreikius.
