Naujausios
Pastebėjimai iš Honkongo (2)
Auklyčių turgus
Pradžia Nr. 92 (7015)
Nijolė SAIMININKIENĖ
Aš pagalvojau, kad tai – piketas. Arba sėdimas streikas, tik labai skaitlingas. Honkongo centre, pradedant metro stotimi „Central“ ir baigiant „Bank of China“ išpuoselėtomis prieigomis, sėdi būriai merginų ir moterų.
Valgo, geria vandenį, snūduriuoja, plepa. Tiesa, metro stotyje jos nesėdi, jos kažką organizuoja – triukšmauja, juokiasi, tempia lagaminus, susišūkauja per minią vienos su kitomis, susimojuoja.
„Ne, čia ne streikas. Čia auklytės“, – paaiškina man duktė. Ir tada aš sužinau, kad tai atvykėlės, daugiausia iš Filipinų, kiek mažiau – iš Malaizijos ir mažiausiai iš Tailando.
Jei tikėti oficialiais duomenimis, šios svetimšalės auklės Honkonge sudaro tris procentus visos gyventojų populiacijos. Vadinamosios „Domestic helper“ – namų padėjėjos.
Šeimininkai joms patiki namų tvarkymą, maisto gaminimą, vaikų ar senų žmonių priežiūrą – nelygu, ko šeimai reikia. Jos gali dirbti visus ūkio darbus, tik negali gyventi Honkonge savarankiškai – privalo gyventi šeimininkų namuose. Ir leidimo nuolat gyventi negauna, gyvena ir dirba su laikinomis vizomis.
Taigi, iš tokios minios net išrankiausiam šeimininkui yra ką pasirinkti, bet dažniausiai reikia auklės mažiems vaikams, nes motinystės atostogos Honkonge – dvylika savaičių. Keturios savaitės prieš gimdymą, aštuonios – po. Ir viskas.
Tiesa, šiemet jaunų honkongiečių šeimas pasiekė labai gera naujiena – tėvystės atostogos. Nuo 2015 m. vasario mėnesio tėčiai turi teisę gauti net tris dienas atostogų, kad galėtų pabūti su naujagimiu. Niekada Honkongo istorijoje nieko panašaus nebuvo.
Štai todėl ir reikalingos auklės. Čia jomis užsiima specialios agentūros, tačiau akivaizdu, kad pirmiausia jos visos turi sulaukti pasiūlymo. Ir laukia. Pavėsinėse, ant grindinio, po gatvių tiltais, ant laiptų.
Vietiniai prie šio vaizdo pripratę, o man, prisipažįstu, buvo labai nejauku. Neatsikratau įspūdžio, kad žiūriu į žmonių turgų. Į moterų turgų. Tegu civilizuotą, reglamentuotą tam tikrų vietos tvarkų ar net įstatymų, bet vis dėlto – turgų. Kur tave, gyvą žmogų, arba nuperka, arba ne.
Taip taip, aš viską suprantu – jokių asmeniškumų ir pernelyg humanistinių interpretacijų. Tai – tik darbo rinka, darbiniai santykiai. Bet laukti tų santykių dienų dienas, pasitiesus kilimėlį ant šaligatvio, tegu ir subtropikuose, pagal mano pagarbos žmogui supratimą kažkaip nelabai žmoniška.
Bet tai – tik mano asmeninė nuomonė. Honkonge ji niekam nereikalinga. Ir pačios merginos, matyt, tokį jų samdymo būdą priima kaip natūralų ir savaime suprantamą.
Jos eina apsipirkti, maigo telefonus, leidžia šiuolaikišką muziką, jos toje laukimo vietoje netgi šoka šiuolaikiškus šokius. Tačiau matant, kad tuos šokius pagal šiuolaikinę muziką jos trypia už kelių šimtų metrų nuo prabangių prekybos centrų, konkrečiai – nuo Gucci centro, su visu prabangiu spindesiu, restoranu ir t. t., visai gali būti, kad merginos puoselėja ir kitokių vilčių.
Juk šokanti mergina gali patraukti dėmesį ne vien kaip stropi auklė, savotiškas azijietiškas Merės Popins prototipas. Nors... Merė Popins taip pat mokėjo labai gražiai šokti.
Namo, kuriame gyvenu, kieme sutikau daug auklyčių, kurios jau pasamdytos, vežioja ir vedžioja vaikus, grįžta su pirkiniais, neša šiukšles, auklėja išdykaujančius mažylius, mergaitiškai čiauška tarpusavyje ir telefonais.
Kieme jos atrodo malonios ir draugiškos. O savaitgaliais – triukšmingos ir veržlios. Savaitgaliais auklyčių pilni turgūs, užkandinės, paplūdimiai, nes savaitgalis joms – išeiginė.
Gal kiek rimtesnės kieme atrodo tos, kurios stumia vežimėlius su senukais. Su jais jaunoms merginoms ne taip linksma, kaip su vaikais, bet niekur nesidėsi – toks darbas.
Kol vaikai dirba, senus tėvus prižiūri pasamdytos „Domestic helpers“. Honkonge tebėra tradicija rūpintis savo senais tėvais, nes tik nuo 2000 metų gruodžio Honkonge įvestas toks dalykas kaip pensija.
Iki tol žmogus dirbdavo, kol dirbdavo, o sulaukus nedarbingo amžiaus juo rūpindavosi vaikai. Vieni senus tėvus parsiveždavo ir apgyvendindavo savo namuose, kiti skirdavo pinigų savo seniems tėvams išlaikyti ten, kur šie gyvena.
Tradicija rūpintis senais tėvais, regis, dar tebėra visai gyva šiame šiuolaikiškame, pasiutusiu ritmu gyvenančiame žėrinčių dangoraižių mieste.
Namo kieme teko matyti ne vieną šeimą, kur seneliai gyvena kartu su vaikais ir prižiūri anūkus – vedžioja į mokyklą, į muzikos ar sporto užsiėmimus, žaidžia kieme. Ir tik vieną seną moteriškę į kiemą pasivaikščioti išveda jaunutė auklytė. Nežinau, kiek laiko savo darbo ji laukė ant gatvės grindinio.
Bus daugiau
Autorės nuotr.
LAUKIMAS: Honkongo centre reziduojančios auklės laukia, kada bus pasamdytos.
Auklės metro stotyje „Central“.