Naujausios
Giesmė – kaip Tautos ir valstybės likimas
Naujausia A. Juozaičio pjesė skirta XIX a. pabaigos lietuvių tautiniam prisikėlimui ir vienam žinomiausių XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo atstovų Vincui Kudirkai (1858–1899).
Knygos „Kudirka – buvau atėjęs“ pristatymas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje bus Lietuvių kalbos dienų programos dalis. Knygos pristatyme meninius intarpus atliks Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas.
„Vincas Kudirka jau antrą šimtmetį kalba į mus tokiais paprastais žodžiais, kad be vargo sužeidžia mūsų sielas, o sielos su džiaugsmu tampa lietuviškomis. Praregėti jam nebuvo lengva. Gerokai pagyvenęs pasaulyje, kuriame aistringai siekė atsikratyti savos prigimties, jis patyrė pralaimėjimą. Klaidinanti aistra nuvedė jį į kalėjimą, o kalėjimas atskleidė baisingą, mirtiną ligą. Supratęs, kad gyventi liko nedaug, jis kone akimirksniu išsinėrė iš svetimos odos ir grįžo į prigimtį – lietuvybę. Pasijuto lietuviu esąs. Ir dar kokiu lietuviu! Lietuva sualsavo galinga jo kūryba.
Drūtai trenkė Vincas Kudirka į mūsų sielas, įkirsdamas jose „Tautišką giesmę“. Giesmę – kaip Tautos ir valstybės likimą. Tauta gieda giesmę – valstybė gyvuoja, Tauta liaujasi giedojusi giesmę, valstybė pažvelgia mirčiai į akis. Vincas Kudirka pasiekė žmogaus aukštybių – jis gyvena mūsų sielose, lūkesčiuose ir darbuose. Tai jausdamas ir sukūriau šią dramą“, – šiais žodžiais iškilią asmenybę ir knygą „Kudirka – buvau atėjęs“ apibūdina A. Juozaitis.
Rašytojas dramą jau pristatė Klaipėdoje, Kaune, kūrinys sulaukė ne vieno teigiamo atsiliepimo.
„Ši Tavo drama – su didžiule talento jėga sukurtas, daugiasluoksnis, itin intelektualus, sudėtingas epinis pasakojimas. Istorizmo ir dokumentikos gija labai ryški, tačiau dar ryškesnė autentika, sodrūs, gyvi charakteriai. Viskas išjausta, išgyventa. Skaitydamas nejaučiau jokio dirbtinumo, veidmainingo patoso. Žinoma, svarbiausias veikėjas – pats Kudirka parodytas kenčiantis, abejojantis, apniktas skausmingų prisiminimų (ypač ryškūs man veik nežinomi Varšuvos studijų epizodai), netikėtas sprendimas daug vietos skirti Valerijai, jo meilei ir globėjai. Tačiau bene svarbiausias Tavo pasiekimas – tautinio identiteto paieškos būtent per Kudirką, jo „Varpą“, paieškos ir atradimai“, – dramą, kaip svarbų Lietuvos kultūros įvykį, įvertino Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.
„Ir trapus, ir pasiutiškai užsispyręs“
Prieš knygos pristatymą – trumpas pokalbis su autoriumi Arvydu Juozaičiu.
– Jūsų plunksna jau įamžino ne vieną istorinę asmenybę. Šįkart dėmesį sutelkėte į Vincą Kudirką – kas paskatino atsigręžti į „Tautiškos giesmės“ autorių?
– Apie Vincą Kudirką žinoma labai mažai. Laimė, giedame Himną ir matome paminklus. Vardas, dėkui Dievui, mokykloms, gatvėms yra.
Bet 9 iš 10 moksleivių, paklausti, kas sukūrė Himno žodžius, susimąsto. Ir apie muziką susimąsto – kas? Tarybiniais/sovietiniais laikais mokykloje turėjai mintinai išmokti „Ne tas yra didis“ ir „Labora“. Dabar – nebe. Esame visiškoje globalizmo aklavietėje, jeigu jau apie pamatinį, Biblijos vertą lietuvių tekstą-giesmę ir autorių žinome kaip akli kačiukai.
Bet rašymas – kūryba – yra ne to pamato. Čia švietėjiško užtaiso nepakanka, jis dažnai ir trukdo.
Rengiausi seniai, dešimtmetį mažiausiai. Įkvėpė ir paskutinį postūmį suteikė Rusijos užpulta Ukraina. Kovo 3 dieną sukako lygiai dveji metai, kai ėmiausi plunksnos. Kovo 3 diena – „mano mažasis Kudirkos“ gimtadienis.
– V. Kudirkos gyvenimas trumpas, bet itin prasmingas. Kuo Jums labiausiai imponuoja ši asmenybė?
– Kudirka ir trapus, ir pasiutiškai užsispyręs.14 metų gyvenęs su mirtininko juosta – džiova. Silpęs kas mėnesį. Kai 1898 metų „Varpo“ autorių visai nebeliko, jis vienas jubiliejinį 10-mečio numerį surašė. Ir kaip? Gulėdamas mirtininko patale... turėdamas protarpiais 40 laipsnių temperatūros.
– Kokį V. Kudirką skaitytojai pažins iš Jūsų knygos?
– Lai paskaito – nustebs. Kone kiekvienas puslapis bus atradimas. O jeigu pjesę Valstybinis Šiaulių dramos teatras pastatys (to tikiuosi), šimtai ir tūkstančiai praregės.
– Knygos pristatymas Šiauliuose bus skirtas Lietuvių kalbos dienoms. Kokius V. Kudirkos nuopelnus kalbai norėtumėte išskirti?
– Lietuvių kalba – Kudirkos atsivertimo lemtis. Vengęs lietuvių kalbos, net žalioje jaunystėje niekinęs lietuvių kalbą... jis tampa kanoninio teksto-giesmės autorius. Įsivaizduokite, kaip Lietuva kėlėsi iš kapo! Šios dienos Lietuvos valstybė – tepatyli lietuvių kalbos išsižadėję – yra tik LIETUVIŲ KALBOS KAIP VALSTYBINĖS KALBOS vaisius.
Beje, „Varpe“ Kudirka su bičiuliais galutinai nulemia, kaip mes rašysime su taškais, paukštukais ir nosinėmis. Jis įvedė būtiną praktiką. Lietuvių liežuvis-ausis-siela sulipo būtent „Varpo“ lemiamo postūmio dėka.
– Rašydamas knygą rėmėtės istorine medžiaga, ieškojote naujų faktų. Kaip keitėsi V. Kudirkos paveikslas nuo knygos sumanymo iki pabaigtuvių?
– Visiems patariu perskaityti nuostabiausią 1937 m. išleistą ir 1989 m. perleistą Juliaus Būtėno knygą „Vincas Kudirka“. Tai neišsemiamas pažinimo šaltinis. Šekspyrui užtekdavo vienos baladės, kad parašytų tragediją. Man, galima sakyti, iš esmės pakako šios knygos. Tik šalia stojo A. Merkelis, Vaižgantas.
Istorines dramas rašydamas niekada nebaigiu. Ir dabar norėčiau taisyti. Bet todėl reikia knygos, kad darbas būtų baigtas.
Dėkoju už dėmesį ir – sąmoningo, širdingo, lietuviško kelio linkiu visiems šiauliečiams ir Saulės miesto nušviestiems.
