Naujausios
Arūnas Vasiliauskas kviečia įsiklausyti į praeitį
Žinomas ir populiarus Šiaulių dailininkas akvarelistas Arūnas Vasiliauskas Šiaulių dailės galerijoje surengė personalinę jubiliejinę parodą. Kūrėjas šypsosi: jubiliejinė paroda metais vėluoja, nes galerija buvo uždaryta rekonstrukcijai. Prieš parodos atidarymą dailininkas su „Šiaulių kraštu“ kalbėjosi apie besikeičiantį laiką bei gyvenimą.
Svajūnas SABALIAUSKAS
svajunas@skrastas.lt
Kūrėjas vis tiek kurs
— Ar svarbios kūrėjui jubiliejinės parodos, nors jos ir šiek tiek vėluoja?
— Jubiliejinės parodos, matyt, žmogui yra svarbios. Bet nei vieno savo darbo nesu daręs specialiai parodai. Noriu kiekvieną dieną dirbti po brūkšnelį. Tai, kas man įdomu.
Šiais laikais gana sunku surengti parodą, vien dėl organizacinių darbų. Šioje parodoje seniausi du darbai, dar niekada neeksponuoti, sukurti 1984 metais. Paskutiniai — sukurti šiais metais.
Ar griaužia mane sąžinė dėl šios parodos? Sunku užpildyti visas sales. Mano požiūris: krūva darbų dar ne paroda. Dėkingas kolegoms, kurie padėjo padaryti ekspoziciją.
— Dabar bene populiariausia kalba Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje — ekonominė krizė. Ar jūs jos baiminatės?
— Absoliučiai nebijau. Jei esi menininkas, išreikši save net pakabintas už kojų. Pasiimsi anglies gabalą iš krosnies ir nupaišysi. Todėl krizė — nebaisi, kaip dirbau, taip ir dirbsiu.
Neišduoda akvarelės
— Kokie įsimintiniausi kūrybos epizodai?
— Turėjau laimę ir garbę turėti parodas su Antanu Krištopaičiu. Tai buvo mokykla su juo dirbti. Jis mano mokytojas, nors niekada oficialiai man nedėstė. Turėjome aštuonias bendras parodas.
Malonu buvo su kompozitoriais padirbėti. Visi paveikslai mano vaikai. Jei įdėjau į rėmus, tai man jau svarbu. O jei darbas papuolė į parodą — man garbė.
Nesureikšminu, tai yra amatas, toks gyvenimo būdas. Mezgėjas gyvena kitaip, žvejas — kitaip.
— Esate žymus akvarelistas, kodėl pasirinkote šią kūrybos išraišką?
— Aš pats savęs klausiu. Gal atitiko charakteris? Akvarelistų Lietuvoje yra mažai. Akvarelės niekada nepataisysi. Pavyko — nepavyko. Neperdarysi toje pačioje plokštumoje. Pagal charakterį esu degtukas, norisi greitai: op, op, op. Nepavyko — į šiukšlių dėžę.
Akvarelės nesu išdavęs. Parodose nesu dalyvavęs su kitokiais dalykais. Plenere papaišau pieštuku, anglimi. Bet tai tik pratybos.
Šita mano paroda skiautinė. Pasižiūrėjęs žiūrovas pamatys rankšluostėlius, skiautinėlius — iš močiučių kultūros. Aš kaimo vaikas ir mano pirmieji matyti kūriniai — kapa, išsiuvinėtas ornamentas ant paduškėlės.
Pirmąją skulptūrą pamačiau bažnyčioje, pirmoji muzika — vargonai, paveikslai — stacijos bažnyčioje arba paveikslėliai maldaknygėje.
Vaikystėje būdavo stebuklas kai iš skaučių močiutė numegzdavo kilimą.
Kartų priešprieša
— Sakoma, kad kaimas anksčiau buvo Lietuvos garbė ir sąžinė. O kas nutiko kaimui dabar? Dabar teigiama, kad kaimas prasigėrė.
— Nemanau, kad Lietuva prasigėrė. Kitas pavyzdys: jau dvidešimt metų kai mūsų giminė suvažiuoja į susitikimus. Tie, kurie pakvietė mus į pirmuosius suvažiavimus, jau yra iškeliavę Anapilin.
Per pirmuosius suvažiavimus susidurdavome su anos kartos kultūra: kitokie santykiai, ramybė, prisiminimų grožis. Tai buvo mano kartai šventi pamokslai.
Dabar atvažiuoja mūsų vaikai: kompiuteriai, mašinos, kiek uždirbi, kokiame užsienyje dirbi... Mano kartoje įsivyrauja svetimkalbystė. Išsikreipė žmonių santykiai. Ir nežinau kodėl.
Anksčiau, jei vyrai susėsdavo prie alaus, tai nebūtinai prisigerdavo. Dabar, jei organizuojamos vestuvės, tai moteriai ir vyrui skaičiuoja vienodą kiekį degtinės. Na, tikrai anksčiau nebuvo taip.
Visą gyvenimą buvau pedagogas ir jei būčiau žinojęs, kad mokyklose bus taip, kaip dabar yra, aš nebūčiau buvęs pedagogu. Bet jei nežinočiau ir dar kartą gyvenčiau, būčiau pedagogas. Turiu šios specialybės šventenybės įsivaizdavimą.
Sunku patikėti, kad mes taip nugyvenome jaunimą.
— Tai kas atsitiko, kad, kaip sakote, „nugyvenome“ jaunimą? Kas turėjo atsitikti, jog jis tapo koks, koks yra dabar?
— Mes tiesiog jaunimą pametėme. O jei ką nors pameti, tai labai sunku surasti. Nejuodinu jaunimo. Dievuliau, kokio mes kūrybingo ir talentingo jaunimo turime, bet yra problema, kurią reikia spręsti.
— Jei viskas taip keičiasi, gal po kelerių metų nebereiks ir kūrėjo. Paveikslai bus „tapomi“ kompiuteriu ir sakoma: kaip konceptualu?
— Nepasidarys, jau pasidarė. Kad ir dar. Šiandien parodos atidarymas. Jau rytoj galiu vežtis darbus namo. Nenoriu įžeisti žiūrovų, kurie lanko parodas, bet po parodos atidarymo ateis tik keli. O didžioji dauguma — tik į parodos atidarymą.
Kompiuteris sumažino pasaulį. Nebelieka ranka rašyto šilto sveikinimo vestuvių proga, ar kaimynei. Rašoma kompiuteriu ir tai su klaidomis ir žargonu.
DAILININKAS: Arūnas Vasiliauskas sako, jog jei tektų dar kartą gimti, norėtų būti pedagogas, nes vis dar tiki šios specialybės šventumu.
Jono TAMULIO nuotr.
IŠNAŠA: „Anksčiau jei vyrai susėsdavo prie alaus, tai nebūtinai prisigerdavo. Dabar, jei organizuojamos vestuvės, tai moteriai ir vyrui skaičiuoja vienodą kiekį degtinės.