Naujausios
Sąsajos su muzika
Paroda turėjo būti atveriama lankytojams kartu su Tarptautiniu fortepijonų duetų festivaliu. Kultūros renginius uždarė karantinas, bet paroda iškabinta „Polifonijos“ kamerinėje parodų salėje ir lauks žiūrovų, jam pasibaigus.
R. Černiauskienė parodai atrinko 50 „susitikimų su architektūra“, kurią „kolekcionuoja“ ne vieną dešimtmetį: fotografuoja ir kelionėse, ir savo mieste. Parodoje nuotraukos po keturias sudėliotos į kvadratų kompozicijas kaip į vaizdų akordus. Per detales geriau atsiskleidžia pati idėja, architektūros ritmai, spalvos.
„Aš – ne fotomenininkė ir paroda ne apie mano kūrybą, – akcentuoja autorė. – Paroda apie tai, ką aš, architektė, matau architektūroje, kokias emocijas patiriu ir kokias kviečiu patirti, susitikus su miestu, pastatais, su architektų kūriniais. Tai paroda apie architektūrą, kuri mane nustebina, sužavi, kurioje ieškau to paslaptingo ryšio, kurį kiekvienas architektas projektuodamas stengiasi užmegzti su aplinka, su žmonėmis.“
Pasidalija, jog nuo studijų laikų įstrigę atmintin vieno filosofo žodžiai, jog „architektūra – tai sustingusi muzika“. Juos pasirinko parodos moto.
„Bandžiau sudėlioti, kokia ta muzika gali būti, – sako R. Černiauskienė. – Nebūtinai pastatas turi būti gražus – ir betono plytelėse, ir tvoroje, ir daugiabučio balkonuose galima išgirsti skambėjimą, jausti ritmą. Mažiau fotografuoju senamiesčius, labiau domina nauji modernūs visuomeniniai pastatai, viešos erdvės, daugiabučiai. Miestuose ieškau ir atspindžių architektūros, nes ji ypatinga – pats pastatas dingsta, o atsispindi aplinka, kurioje esi. Per fotografijas ir kviečiu išgirsti tą „sustingusią“ miesto muziką“.
„Polifonijos“ kamerinė salė parodai pasirinkta ne tik dėl sąsajos su muzika.
„Tą priestatą Aušros alėjoje 1974–1975 m. projektavo praktiką Šiauliuose atlikęs jaunas architektas Jonas Zagorskas kartu su grupės vadovu Albertu Ratniku. Jaukus vestibiulis su viršutiniu apšvietimu, antresolė, vidaus kiemelis, originalus įėjimo dizainas mane žavi iki šiol, – sako R. Černiauskienė. – Parodą kūriau specialiai šiai erdvei, norėdama prisiderinti prie ramaus interjero, nenustelbti, nešokiruoti. Todėl ir nuotraukas sudėliojau į kvadratus, kurie galėtų priminti ramų akordų ritmą.“
Sako, jog pati gal galėjo ir muzike būti, nes baigė fortepijono klasę muzikos mokykloje.
Apsidžiaugė, kai „Polifonijos“ pastate rado ir savo prieš keturis dešimtmečius daryto buvusios kavinės interjero fragmentus.
Debiutui reikėjo viruso ir brandos
Dalydamasi parodos idėja R. Černiauskienė patikina, jog jai „virusas tik į gerą išėjo“.
„Pavasarį, kai koronavirusas užklupo, pradėjau į feisbuką dėti fotografijas, savo piešinius ir man pačiai patiko, kad išdrįsau, ir sulaukiau daug padrąsinimų“, – sako R. Černiauskienė.
Vasarą Pervalkoje surengė plenerą su kolegomis architektais ir atidarė pirmąją savo parodą „Susitikimai su architektūra 1“. Fotografavo ir parodoje parodė Neringos pastatų frontonus, per kuriuos norėjo atskleisti jos tapatumą.
„Galėjau tokią veiklą pradėti prieš 20 metų, kai dar buvau 50 metų. Matyt trūko to viruso“, – svarsto Rūta Černiauskienė.
Ji dešimt metų vadovauja Trečiojo amžiaus universiteto Kultūros ir meno fakultetui. Praėjusiais metais čia registravosi studijuoti 270 senjorų studentų. Mokslas dėl pandemijos nutrūko, veikla sustojo. Neslepia, jog pradėjo mąstyti apie atsistatydinimą iš fakulteto dekanės pareigų, labiau norėtų užsiimti kūrybine veikla.
Viena iš savo misijų laikė visuomenės architektūrinį švietimą, architektūrinio raštingumo ugdymą. Kai paskaitos nutrūko, ėmė galvoti, jog šią misiją galėtų tęsti parodomis, taip reziumuotų ir savo veiklą universitete.
Virusas sutrukdė panašiai parodai Šiaulių universiteto bibliotekoje, kurioje daug metų vyko užsiėmimai, bet savo planuose yra „sumodeliavusi“ daugiau panašių renginių.
„Galvoju, jog kažkur praradau 20 metų, bet matyt reikėjo sulaukti brandos ir pribręsti parodoms“, – svarsto R. Černiauskienė.
