Naujausios
Apie tipų Lietuvą įkvėpus dabarties
Dr. Nerijus Brazauskas
Pavasario vasara taip įkaitino šviesos greičiu tuštėjančią Lietuvos žemelę, kad lietuviai patyrė kolektyvinę epifaniją, sužinoję, jog rastas Vasario 16-osios Akto originalas arba „originalų originalas“. Sovietinis mentalitetas šią žinią pavertė ne džiugia ir gera naujiena (tokių Marijos žemėje nebūna!), bet kaltinimais, įžeidinėjimais, spekuliacijomis. Aktas – Šventasis lietuvių Gralis – virto blogiu, o tinklaraštininkai ir komentatoriai tiesiog pašėlo. Kaip atskleidė filosofas Paulis Ricoeuras, „[b]logis yra ne kažkas, o santykio ardymas“.
Tai darydamas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius daktaras Liudas Mažylis tampa didvyriu, kuriam ploja tūkstančiai krepšinio gerbėjų, susižavėjimo šūkius žarsto aukščiausi šalies pareigūnai, skambiais epitetais puošia eiliniai žmonės, deramai įvertinantys politologo pastangas ir mokslinę nuovoką.
Mažylis išsprendė ne Lietuvos istorijos mokslo, bet Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo problemą, o dabar mūsų laukia dokumento adoracija. Ir ji prasidėjo, nes tautiečiai jau šiurpina Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinio archyvo darbuotojus, demonstruodami, kaip puikiai skiria muziejaus ir archyvo institucijas.
Visus valstybės tarnautojus reikia įpareigoti nusipirkti pažymėtą Akto kopiją, o gautas lėšas panaudoti racionaliam mokslinių tyrimų finansavimui. Nebetikiu, kad 2018 m. bus daug norinčių „įkvėpti ateities“, nes didžioji dauguma tenori „iškvėpti dabartį“, t. y. emigruoti. Bet ir šiame kontekste profesorius Mažylis gali pasivadinti Didžiuoju, nes jis parodė, kad Lietuva yra tipų valstybė.
Apsibrėžkime tipą ne pagal pagarbą arogantiškai praradusį istorijos profesorių, pamėgusį naująsias medijas ir Nemuno bangas, bet pagal keturias „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateiktas reikšmes. Žodynus, kaip ir kitas knygas, taip pat jau paveikė visuotinis nulinis išmintingumas ir ketvirtoji pramonės revoliucija, nes teko matyti, kaip knygos vienoje Šiaulių kavinėje atlieka stalelio kojos funkcijas. Gali ir batus nusivalyti, ir nusispjauti... O gal tai išmanus knygų skaitymo metodas?
27-erius metus Lietuva neskyrė reikiamo dėmesio istoriniams valstybės simboliams, jų moksliniam tyrimui ir sklaidai. Istorikų nereikia kalti prie lietuviškojo kryžiaus, nes politiniam elitui šie dalykai niekada nerūpėjo, ir taip dar bus mažiausiai trylika metų. Ir nieko čia nepadarysi, nes mąstymo pokyčiui reikalingas laikas.
Dėl to tuščiai tebediskutuojama dėl paminklo patriarchui Jonui Basanavičiui, visuomenininkai karingai kuria Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje, o kur dar vėžlio greičiu vykstantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signatarų įamžinimas ar lėšų tebelaukiantys piliakalnių, kurių prieigas greitai galėsime padabinti šiukšlėmis, žymenys. Politikai, biurokratai ir valstybinės institucijos yra tipas, kurį paaiškintų pirmoji žodžio reikšmė: „daiktų grupės modelis, pavyzdys“.
Rastasis Aktas ir kiti ne mažiau svarbūs istoriniai dokumentai ironiškai liudija, kokiose pelkėse Lietuvoje yra atsidūrę humanitariniai ir socialiniai mokslai. Pridėtinės vertės nekuriantys ir šiuolaikinei takiai visuomenei nereikalingi minėti mokslai ėmė ir parodė, kad jie yra esminiai, kai kalbame apie valstybingumo, istorijos, politikos, kultūros, atminties, kalbos, paveldo, tapatybės, visuomenės refleksiją.
Mokslinė aistra ir nuoseklus darbas, o ne pažadėtasis milijonas atvedė atkaklųjį Mažylį į Akto paieškas. Ir staiga kilo nustebimas: matai, jis nudardėjo į Berlyną autobusu! O kas paklausė: kur ir kaip norėtų nuvykti minėtų sričių Lietuvos mokslininkai, jeigu turėtų galimybes? Lietuvos mokslo taryba suteikia tik minimalias sąlygas, ir tai ne visiems. Tėra viena išeitis, jeigu norime būti konkurencinga XXI a. valstybė: turime radikaliai didinti išlaidas švietimui ir mokslui, nes mūsų vienintelis turtas yra kūrybingi, ambicingi ir išsilavinę žmonės.
Mokslininkas trokšta ne garbės, o jo idėjų refleksijos, dialogo galimybės. Ir joks čia stebuklas, kad kažkam nežinomas personažo Vasario bendravardis apipilamas dėmesiu, kurio taip trokšta Putino giminaitė manekenė Solveiga Mykolaitytė, iš naujo atradusi senelio brolio palikimą ir įsivaizduojamą rašytojos gyslą.
Mažylis nori tyliai profesionaliai dirbti, dėl to jis mus atveda prie trečiosios tipo reikšmės: „lit. veikėjas, turintis apibendrintus būdingus tam tikros grupės žmonių bruožus“. Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorius yra mokslininko tipas, o pastarajam priskirtinų asmenų yra nemažai, bet jie nepažinti, nes dirba tik akademinėje sferoje. Mokslo politikos strategai turi kurti efektyvias mokslo sklaidos programas.
Šis tipas atskleidė vieną Lietuvos akademinio pasaulio žaizdų: Lietuvoje, išskyrus gyvybės mokslus, tebeklesti disciplininis mąstymas, savojo darželio purenimas ir kitų disciplinų kolegų žaismingas paniekinimas. Mes jaučiamės stiprūs, kai tūnome savo mokslo apkasėliuose, bet pasaulinės tendencijos mus seniai verčia peržengti ribas, jungti disciplinas, pasiskolinti kitų mokslų idėjas ir metodologijas, kurti naujus objektus.
Nesiruošiu skaityti paskaitos, bet kiti protai man parodė, kad yra skirtis tarp interdiscipliniškumo, tarpdiscipliniškumo, daugiadiscipliniškumo. Visos sąvokos turi specifinius turinius, o šiuos terminus kaip pagardus dabar būsimiesiems studentams siūlo vis daugiau Lietuvos universitetų. Ir tai gerai, nes rodo mąstymo kaitą, o konceptualiems turiniams taip pat ateis laikas. Tik, žinoma, iki tol dar tūkstančiai gabių abiturientų paliks ne tik fizine, bet ir mentaline prasme ištuštėjančią Lietuvą.
Koncernas, nesugebėjęs surasti sau lietuviško pavadinimo, pasiūlė visuomenei, teatleidžia kolegos kalbininkai, „limoną“, o tai, dabar aišku, buvo nepavykusi viešųjų ryšių akcija. It iš Astridos Lindgren knygos išlindo Mažylis, surado Aktą, na, gerai, – vieną iš Aktų, ir baigtas kriukis.
Ir čia atsiskleidžia negatyvusis kūrybingumas, nes šiandien jau reikalingas „Lietuvių Tautai skirto Akto originalas“. Suradus kitus Aktus bus prieita prie autoriaus, subjekto klausimų, o būtent dėl to viešųjų ryšių strategams nemokamai rekomenduoju paskaityti filosofo Michelio Foucault straipsnį „Kas yra autorius?“ (1969). O visiems, aikštingai virkaujantiems, kad tai tik „Nutarimas“, primintina žodžio „aktas“ trečioji reikšmė: „oficialus dokumentas, raštas, protokolas“.
Toliau iškelkime retorinį klausimą: ar kitaip elgiasi valstybė, Seimas, skelbdamas 2017-uosius piliečiams negirdėto Algirdo Juliaus Greimo (baimė apsijuokti prieš UNESCO), neturimo Tautinio kostiumo (išeiginis kaimiečių apdaras), apleistų ir nepaženklintų Piliakalnių (namo statymo vieta), nepažintos Reformacijos (tesukurta bambizo pravardė), Lietuvių kalbos kultūros (vaikų meilė rusiškai necenzūrinei leksikai) metais?
Šiais simboliniais minėjimais valstybė bando užlopyti visuomenės žinojimo, švietimo sistemos spragas, o etiniu požiūriu tai tas pats, kas pasiūlyti milijoną. Valstybė yra tipas, kuriam būdingas trumparegiškumas, mankurtizmas ir kuriam netgi sąlygiškai nepriskirtume antrosios žodžio reikšmės, o ją skaitytojai patys susiras žodyne. Pastarojo nereikės ieškoti bibliotekoje, nes jis dabar gracingai puošia ir Vilniaus kavinių lentynas, ir palanges.
Fragmentuotoji mūsų visuomenė tebeturi romantišką profesoriaus įvaizdį. Šiuo atveju kalbu apie profesorių kaip tipą, neturėdamas omenyje jokio konkretaus žmogaus. Išsilavinimas, pareigos neturi nieko bendro su žmogaus moralinėmis vertybėmis, o neretai tai būna asmenybės, persisunkusios cinizmu, arogancija ir gebėjimu išnaudoti kitus savo siauriems egoistiniams interesams tenkinti. Profesorius taip pat žmogus su visomis silpnybėmis, ydomis, kaukėmis.
Tačiau man teko laimė sutikti tikrų profesorių, o tai buvo nepaprastos erudicijos, kuklumo ir inteligencijos žmonės. Tokių asmenybių dėka mokslas eina į priekį, jaunimas mato užkrečiantį pavyzdį, o visuomenė tada negali aktualizuoti ketvirtosios tipo reikšmės: „šnek. žmogus su būdingomis ypatybėmis (ppr. neigiamomis)“.
Valstybę pamokė privačią iniciatyvą pasiūlę apsukrūs verslininkai, besivadovaujantys moto: „Veikdami šiandien, kuriame rytdieną.“ Tai jiems leido manipuliuoti masėmis, įpratusiomis žaisti kampų žaidimus, bet nenorinčioms tapti Lietuvos bibliotekų kampininkais. Visuomenė staiga susidomėjo Lietuvos istorija, kultūra, kalba, paveldu, o tai pavadinkime „Mažylio sindromu“.
Siūlau jį palaikyti ir strategiškai tęsti, numatant finansavimą ir mokslo tyrimams, ir neformaliam visuomenės švietimui(si). Inicijuokime valstybei, o ne fondams reikalingus ir reikšmingus tyrimus, bet nemėginkime surasti Sovijaus ar Nepažįstamosios. Taip mes bent per krislelį priartėsime prie 1918 m. signatarų išminties ir drąsos, kurios taip trūksta mums šiandien. O ir mūzos kviečia atsikvošėti: „Tipus, pavyduolius ir garbėtroškas pameskit, / Visus milijonus, žalčius apleiskit: / Tos premijos negal jums nieko gero duoti, / Bet tur visus šimtmečiams prapuldyti“.
Autoriaus nuotr.
Stanislovo Sajaus sodyba Balandiškio kaime 2009 m.
