Apie perukus, vėduokles ir marcipanus

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir muziejininkas Rimantas Serva edukacijos dalyvius nukėlė į baroko epochą.
Kelmėje, Tytuvėnuose ir Kražiuose vyko Europos paveldo dienas įprasminantys renginiai. Kelmės krašto muziejus parengė edukacinę programą „Gruževskiai pasakoja apie dvarą. Popiečio arbatėlė.“ Tytuvėnų pilgrimų centras nusprendė lankytojams atskleisti vienuolyno paslaptis ir padėti jiems patirti pojūčių terapiją. Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centras pakvietė į pažintinį – orientacinį žaidimą „Įmink Kražių paslaptį“.

Baroko epocha kvietė mėgautis gyvenimu

Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir muziejininkas Rimantas Serva, pasipuošę baroko epochos drabužiais, vaidina dvaro šeimininkus.

Šeimininkė vilki kūno linijas išryškinančią ir pabrėžiančią dvigubą suknelę. Vietoj šukuosenos garbanotų plaukų perukas, baltos pirštinės, rankinukas, vėduoklė.

Šeimininkas pasipuošęs ilgu, blauzdas siekiančiu fraku, apatiniais ir viršutiniais marškiniais, avi aukštakulnius batus, mūvi baltas pirštines, kurios simbolizuoja aukštą padėtį visuomenėje. Ant galvos taip pat perukas. Vyriškio apranga ryški, raudonos spalvos.

Dvaro, kuriame gyveno dešimt kartų, šeimininkai pasakoja apie baroko epochą. Tuomet atsirado poreikis mėgautis gyvenimu, flirtuoti, skaniai valgyti ir ragauti kitus gyvenimo malonumus.

Tai pabrėžiama ir aprangoje. Nors apranga – nelabai patogi, tačiau žmonės anuomet, matyt, neišrado nieko gudresnio. Damos ypač kentėdavo dėl savo perukų. Jeigu turėdavo ilgus savo plaukus, o ant jų dar „užmontuodavo“ peruką, šukuosena būdavo tokia aukšta, jog moterų galvos remdavosi į karietos stogą, todėl kartais tekdavo važiuoti atsiklaupus ant karietos grindų.

Tačiau perukai paslėpdavo netvarkingus, neplautus plaukus. Riebalus didikai panaikindavo krakmolu, o plaudavo galvą labai retai, kartais tik sykį per metus.

Nespjauk į židinį

Baroko epochoje keitėsi ir žmonių gyvenimo būdas. Viduramžiais užtekdavo to, kad didikas turi daug žemės ir kitų turtų ir jau galėdavo vadintis elitu. Baroko epochoje susiformavo tam tikros elgesio taisyklės. Didikas turėjo būti ne tik turtingas, bet mokėti kultūringai bendrauti. Pavyzdžiui, nespjauti į židinį ir nesišildyti ant jo užkeltų kojų, jei židinyje kepa mėsa, nesėdėti, kai kiti stovi, nenusirengti kitų akivaizdoje ir t.t.

Net kalboje atsirado perdėtai rafinuoti palyginimai ir žodžiai. Pavyzdžiui, skruostus kartais vadindavo dorybės sostais, burną – balkonu ir panašiai.

Atitinkamas bendravimas būdavo ir su damomis. Dama labai daug pasakydavo vėduokle, atitinkamai ją laikydama, mojuodama ar atlikdama kai kuriuos judesius. Žiūrėdama patinkančiam vyriškiui į akis vėduoklės mojavimu ji išreikšdavo susižavėjimą, prielankumą: „Mano mintys visuomet su jumis“, „Noriu su jumis šokti“, „Aš jūsų laukiu“, įspėjimą: „Neateikite šiandien“, „Mus seka“ ar priešiškumą: „Eikite lauk“.

Kadangi dirbti bajorui būtų buvusi gėda, didikai per dienų dienas turėdavo prisigalvoti įvairiausių užsiėmimų. Jie fechtuodavosi, pasivaikščiodavo, jodinėdavo, rašydavo laiškus, kurdavo savo kvepalus, žaisdavo kauliukais, kortomis ir prasimanydavo kitokių užsiėmimų.

Pažaisti kauliukais buvo pakviesti ir keletas edukacijos dalyvių.

Daugiadienės puotos

Labai madingos būdavo daugiadienės puotos. Į dvarus privažiuodavo daugybė kviestinių svečių su didelėmis palydomis ir viešėdavo po kelias dienas. Yra išlikęs šmaikštus paskojimas, kaip vienas dvarininkas, niekaip nesulaukdamas, kol svečiai išvažiuos, pats avėsi batus, inscenizuodamas, kad išvyksta. O kai svečiai nustebę paklausė, ką tai reiškia, jis atsakė: „Jeigu svečiai nesusipranta išvažiuoti, išvažiuosiu aš.“

Baroko epochoje žmonės pradėjo valgyti labai daug riebaus maisto, ypač mėsos. Per vieno teisininko laidotuvių vakarienę buvo patiekta net septyni mėsos patiekalai: gaidys, kurapka, jerubė, veršiena, nendrinė vištelė, jautiena, povas.

Dvarų šeimininkų tikslas būdavo ne tik pavaišinti, bet ir nustebinti svečius. Jeigu jie nesuprasdavo, ką valgo, tai reikšdavo didžiausią komplimentą šeimininkėms.

Stalus puošdavo povai ir gulbės. Pavyzdžiui, povui nulupdavo odą su visomis plunksnomis, paukštį užmaudavo ant iešmo, iškepdavo, po to vėl įkišdavo į nekeptą odą su visomis plunksnomis ir papuošdavo stalą.

Stalus puošdavo ir egzotiniais vaisiais: apelsinais, citrinomis, figomis. Jų Lietuvos ir kitų šiauresnių šalių didikai parsisiųsdavo iš šiltųjų kraštų.

Jau tuomet patiekaluose būdavo drąsiai maišomi skirtingi skoniai, pavyzdžiui sūdyta arba rūkyta žuvis būdavo patiekiama su spanguolėmis arba razinomis.

Nedaug būdavo vartojama daržovių, nebuvo jų įvairovės. Dažniausiai tenkintasi žiediniais ir gūžiniais kopūstais, ropėmis ir salierais.

Baroko laikotarpiu atsirado ir saldumynų. Apie jų atsiradimo istoriją ir panaudojimą pasakojo muziejininkė Kristina Milašauskienė.

Turtinguose namuose būdavo kepami meduoliai. Vokietijoje meduolis būdavo ypač populiarus vyrų vienuolynuose – jį vadindavo pipirų pyragu. Priklausomai nuo to, kuo meduolį skanindavo keisdavosi ir jo pavadinimas. Anglai skanindavo imbieru, kiti europiečiai – riešutais, rusai – medumi, kitos Rytų šalys – įvairiais prieskoniais.

Austrijoje gimus mergaitei, būdavo sumaišoma meduolio tešla ir užkasama į žemę. Kai mergaitė tekėdavo, jos vestuvėms iš tos užkastos tešlos būdavo iškepamas meduolis.

Labai populiarus skanėstas būdavo namuose gaminami marcipanai. Kad būtų spalvingesni, juos nudažydavo burokėlių sultimis arba špinatais.

Tuo metu po pasaulį pasklido ir šokoladas. Iš pradžių kakava būdavo naudojama kaip tirštas gėrimas, vėliau pradėtas gaminti ir kietas šokoladas. Kakavos pupelės buvo labai brangios. Būdavo posakis, jog gerdamas kakavą, geri pinigus. Už ne itin didelį kiekį pupelių galėjai nusipirkti vergą.

Pagal baroko epochos receptus keptais meduoliais ir namuose gamintais marcipanais buvo vaišinami ir edukacijos dalyviai. Dalis saldumynų buvo pirkta iš „Rūtos“ fabriko. Tačiau nemažą dalį pagamino muziejaus darbuotoja Vilma Steponkienė. Jai talkino Lina Užomeckienė.

Vietoj vandens – alus

„Baroko epochoje žmonės negerdavo gryno vandens, – pasakojo muziejininkas Rimantas Serva.– Jis buvo laikomas ligų šaltiniu. Todėl vyrai vietoj vandens gerdavo alų. Dienos norma vienam vyrui – 3 litrai alaus.“

Kai kurios šalys gamindavo sidrą. Tačiau jam reikėdavo išskirtinės kokybės vaisių. Tad antroje vietoje po alaus atsidūrė vynas, kurį dažniausia gerdavo moterys.

Puotose kartais būdavo geriamas ir šampanas. Tačiau jis būdavo labai brangus, prabangos gėrimas.

Degtinė buvo laikoma prasčiokų gėrimu. Tuo tarpu didikai, norėdami ko nors stipresnio, gerdavo įvairius užpilus. Ypač populiari būdavo starka – iš rugių išvirta degtinė laikoma ąžuolinėse statinėse ir pagardinta liepžiedžiais bei obelų lapais.

Dar buvo mėgstamas krupnikas. Vyrai jo po kelias taureles išgerdavo dar prieš pusryčius, o paskui skanaudavo visą dieną.

Pirmojoje septynioliktojo amžiaus pusėje išpopuliarėjo arbata, ypač žalia. Ja mėgaudavosi vyrai. Tuo tarpu moterys gerdavo kavą arba kakavą. Beje, arbatą gerdavo gana stiprią – vienam puodeliui vandens vienas šaukštelis arbatžolių. Geriausiomis būdavo laikomos arbatžolės iš Kinijos. Arbata buvo laikoma tautų blaivintoja, nes, gerdami arbatą, vyrai negerdavo degtinės.