
Naujausios
Šia proga siūlome Jums interviu su aktore Aldona Vilutyte.
– Idėja sukurti šį spektaklį kilo Jums. Kaip Jūsų rankose atsidūrė Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“ ir kodėl kilo idėja perkelti kūrinį į teatro sceną?
– Visų pirma tai buvo noras dirbti su gera literatūra ir profesinis aktorinis uždavinys tokį sudėtingą tekstą įvaldyti ir surizikuoti perkelti į teatro erdvę. Taip pat tai ir mano kartos, mano amžiaus, pasaulėžiūros suderėjimas, man artimos temos, patirtys. Kai esi vidutinio amžiaus moteris, daugeliui tampi nematoma, gali pasirinkti būti stebėtoja. Gimsta empatija ir dėmesys kasdienybės detalėms. Knygą skaičiau karantino ir izoliacijos metu, kai visi buvome uždaryti, kai dar niekas nežinojome, kuo tai baigsis, kai aplinkoje ir mūsų kūnuose buvo sąstingis, o visas gyvenimas, visi veiksmai, kelionės ir tyrinėjimai vyko galvose. Būtent šis pasaulis galvoje mane ir sudomino.
– Žiūrovams žadate „kamerinį spektaklį, kuriame romano temos bus nagrinėjamos per intymų vienos moters buvimą su savimi, bandant būti nematoma pasaulio ir žmonių stebėtoja, mokantis priimti savo nerimą bei bėgimą...“
– Olga Tokarzcuk rašė: „Pasaulio yra per daug, jį reikėtų sumažinti, o ne didinti, plėsti.“ Mes jį sumažiname iki vieno kambario ir vieno žmogaus. Žiūrovai tą žmogų stebės vieną valandą. Ir dar jis pats save stebės. Bus toks tarsi panoptikumas. Jis turėtų leisti susikoncentruoti į mažiausias detales, niuansus, atspalvius. Ten, kur kartais tikroji būtis atskleidžia savo prigimtį.
Nuolat jaučiu ryšį su pačia autore tekstuose, kuriuose ji kalba pirmuoju asmeniu. Jie ir yra spektaklio pagrindas.
– Ką norėtumėte, kad žiūrovas išgyventų spektaklyje?
– Šis spektaklis laukia į avantiūrą linkusio žiūrovo, nebijančio nesuprasti „teisingai“. Nes tai yra kelionė į pasaulį galvoje ir bandymas per kalbėjimą, nuolat ieškant žodžių, jį aiškintis.
– Kiek bėgūno glūdi kiekviename iš mūsų? Ar nuolatinis judėjimas pasmerkia neišvengiamam namų ilgesiui? O gal priešingai – jis pats tampa namais?
– Pasak O. Tokarczuk, remiantis kelionių psichologija, yra trys keliavimo etapai: pirmas – kai prabudęs svetimoje vietoje iš pradžių galvoji, jog esi namie, antras, kuris vadinasi „nežinau, kur esu“ – kuomet bandai iš praeities rankioti detalę po detalės, kol jos sugrąžina tave į realybę. Bet yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias. Tai etapas, kuris vadinasi „Nesvarbu, kur esu, man tas pats, kur esu. Esu.“
Kelionėse mes esame jautresni ir atidesni aplinkai, detalei. Vaikščiodama po Vilnių, aš dažniausiai žiūriu į žemę ir galvoju apie reikalus ir darbus, o kelionėje pamatau viršutinių aukštų langus. Dar visada apima keistai graudus jausmas, kai pravažiuodama miestus, ypač traukiniu, matau naktį šviečiančius langus. Tada prasideda intensyvus fantazavimas apie tai, kokie žmonės ten gyvena.
– Monospektaklį kuriate pirmą kartą? Ką išgyvenate, kai scenoje liekate vienui viena?
– Monospektaklį kuriu pirmą kartą. Manau, atėjo laikas, kai norisi sunkesnių uždavinių, kai nebaisu rizikuoti, kad nepasiseks, kai norisi eksperimentuoti. Vienai veikti scenoje ir dar pasirinkti ne specialiai teatrui skirtą medžiagą yra neįprasta. Monospektaklio specifiką labai pajutau per repeticijas. Nėra partnerių. Esu aš, tekstas ir režisieriaus užduotys. Viskas. Nepasislėpsi, neužsikabinsi už partnerio frazės ar aktorinio pasiūlymo, įkvėpimo, impulso. Monospektaklis yra lyg profesinė akistata, pasitikrinimas, ar per spektaklį suvaldysiu tekstą ir savo emocijas. Manau, daug kas pasikeis, kai atsiras žiūrovai.
– Koks teatras Jums artimas ir kuo apskritai Jus domina teatrinė kūryba?
– Man įdomu fantazuoti ir kurti kitą – iliuzijų – pasaulį ir ieškoti jame savo buvimo. Įdomu Ieškoti formų, sprendimų, nebūtinai naujų, labiau tikslių ir grynų. Man įdomu, kaip dar galima papasakoti apie žmogų, perteikti vyksmą, idėją ir istoriją šiandienos teatre. Šiame spektaklyje daugiausia dirbu su jaunais kūrėjais, jiems priklausys ateities teatras. Režisierius, kompozitorė, scenografas ir videomenininkas yra jauni, kai kurie – dar tik studijuojantys, kai kurie – tik baigę mokslus. Taip, tai rizikinga, bet tai irgi yra mano savotiškas profesinis bėgimas nuo sąstingio. Įdomu bandyti suprasti, girdėti, matyti, suvokti, kaip jie priima teatrą ir šiandienos pasaulį, ir kūrybiniame procese kartu siekti kontakto, dialogo, bendro rezultato. Tikiuosi, tai suteiks spektakliui universalumo. Šis spektaklis nebus tik vyresnio amžiaus moters monologas apie tik jai aktualias problemas. Jį mes skiriame platesnei ir drąsesnei auditorijai.
– Ar galite pasidalinti knygos ištrauka, kuri labiausiai Jus palietė?
– Dalinuosi patrumpinta knygos ištrauka, kurios nėra spektaklyje, bet ji yra mano veiksmo ir buvimo scenoje išeities pozicija:
„Kalbėti, kalbėti. Viduje ir išorėje, sau ir kitiems, nupasakoti kiekvieną situaciją, apibūdinti kiekvieną būseną; …argi nėra pasakyta: kalbu, vadinasi, esu? Pasitelkti tam visas įmanomas priemones, metaforas, paraboles, pauzes, nukąstas frazes, nekreipti dėmesio, jei sakinys per vidurį nutrūksta, tarsi už veiksmažodžio staiga atsivertų praraja. Nepalikti jokių nepaaiškintų, nenupasakotų situacijų, jokių užrakintų durų – išversti jas keiksmo spyriu, netgi tas, kurios veda į begėdiškus ir drovius koridorius, apie kuriuos norėtume pamiršti. Nesidrovėti jokio nuopuolio, jokios nuodėmės. Papasakota nuodėmė tampa atleista. Papasakotas gyvenimas – išganytas. Tas, kuris neišmoko kalbėti, amžiams lieka įkalintas spąstuose.“
Aldona Vilutytė nuo 1995 m. kuria vaidmenis įvairiuose teatruose. Yra sukūrusi daugiau nei 70 vaidmenų „Keistuolių teatre“, Teatro laboratorijoje „Atviras ratas“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, OKT, NO THEATRE, „Meno ir mokslo laboratorijoje“ ir t. t. Filmuojasi kine bei televizijoje, yra laidų vedėja, garsina ir dubliuoja filmus LRT, įgarsina audioknygas, vaidina radijo pjesėse, kuria poezijos vakarus. Nacionaliniame Kauno dramos teatre 2019 m. režisavo spektaklį „Bestuburiada“. Yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė. Literatūrinių vakarų ciklo „Literariumas“ idėjos autorė ir režisierė.
