Aktorė Gražina Baikštytė atrado talentą rašyti

Aktorė Gražina Baikštytė atrado talentą rašyti

Ak­to­rė Gra­ži­na Baikš­ty­tė at­ra­do ta­len­tą ra­šy­ti

Be­veik 40 vaid­me­nų ki­no fil­muo­se at­li­ku­si ak­to­rė Gra­ži­na Baikš­ty­tė Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos or­ga­ni­zuo­ta­me bib­lio­te­kų sa­vai­tei skir­ta­me su­si­ti­ki­me Jo­niš­ky­je pri­sta­tė sa­vo ant­rą kny­gą „Gy­ve­ni­mas kaip teat­ras“, ku­rio­je pra­kal­bi­na 21 ži­no­mą Lie­tu­vos teat­ro ir ki­no akto­rių. Vieš­nia tei­gė, kad kiek­vie­nas tu­ri­me neatsk­leis­tų, neat­ras­tų ta­len­tų. Ji po­lin­kį li­te­ra­tū­rai pa­vel­dė­jo iš re­dak­to­riu­mi dir­bu­sio tė­ve­lio, bet gy­ve­ni­me at­si­tik­ti­nu­mai ir ap­lin­ky­bės lė­mė, kad pa­te­ko į ki­no pa­sau­lį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Po­kal­biai nu­spal­vin­ti su­bjek­ty­via pa­tir­ti­mi

Kny­go­je „Gy­ve­ni­mas kaip teat­ras“ į skai­ty­to­ją pra­by­la Re­gi­man­tas Ado­mai­tis, Gra­ži­na Ba­lan­dy­tė, Vai­va Mai­ne­ly­tė, Vy­tau­tas Tom­kus, Juo­zas Bud­rai­tis, švie­saus at­mi­ni­mo Do­na­tas Ba­nio­nis ir ki­ti ži­no­mi aktoriai legendos ar­ba ryš­kūs šių die­nų vi­du­ri­nio­sios kar­tos teat­ra­lai.

In­ter­viu su vy­res­nio­sios kar­tos ak­to­riais nu­spal­vin­ti liū­de­sio, praei­ties il­ge­sio pus­to­niais. Ne vie­nas jų pri­si­pa­žįs­ta ne­sup­ran­tan­tis kai ku­rių da­bar­ti­nių Lie­tu­vos sce­nos kū­rė­jų, re­ži­sie­rių dar­bų. Jie ver­ti­na Ei­mun­tą Nek­ro­šių, Ri­mą Tu­mi­ną, Juo­zą Mil­ti­nį. Ta­čiau per po­kal­bių „su­te­mas“ neiš­ven­gia­mai blyks­te­li švie­sūs pri­si­mi­ni­mai, su­si­ję ne tik su pro­fe­si­niu, bet ir as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu, pa­šmaikš­ta­vi­mai.

Pa­ti au­to­rė kiek­vie­ną teks­tą pra­de­da įžan­ga, ku­rio­je da­li­ja­si sa­vo su­bjek­ty­viais iš­gy­ve­ni­mais ir pa­tir­ti­mi bend­rau­jant su kal­bi­na­muo­ju. Taip skai­ty­to­jui pri­me­na­ma apie vir­tu­vės bal­dų rek­la­mos vaiz­do kli­pą, ku­rį ku­riant Gra­ži­nai Baikš­ty­tei su Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu te­ko pa­tir­ti įdo­my­bių – bū­ti fil­muo­ja­miems iš sraig­tas­par­nio ir lais­to­miems gais­ri­nės ma­ši­nos, no­rint iš­gau­ti lie­taus efek­tą. O štai su ak­to­riu­mi Vy­tau­tu Anu­žiu, ve­du­siu lat­vę ak­to­rę Vel­tą Žy­gu­rę, Gra­ži­na Baikš­ty­tė pri­si­pa­žįs­ta pa­si­kal­ban­ti lat­viš­kai, nes pa­ti šią kal­bą mo­ka.

Lem­tin­ga nuo­trau­ka

Ak­to­rė pa­sa­ko­jo, kad į ki­no pa­sau­lį ją nu­ve­dė Liu­do Rui­kos nuo­trau­ka „Gra­ži­na“ žur­na­le „Ne­mu­nas“, vė­liau pa­pli­tu­si per­spaus­din­ta ki­tuo­se So­vie­tų Są­jun­gos lei­di­niuo­se bei pel­niu­si tarp­tau­ti­nę šlo­vę me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos kon­kur­suo­se. Nuot­rau­ką pa­ma­tęs vie­nas Mol­do­vos ki­no re­ži­sie­rius nu­spren­dė ieš­ko­ti jo­je už­fik­suo­tos mer­gi­nos, no­rė­da­mas pa­siū­ly­ti vaid­me­nį.

„Tais lai­kais ne­tu­rė­jo­me mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų. Mol­do­vos ki­no di­rek­to­rius at­vy­ko tie­siai į mū­sų na­mus Kau­ne. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo. Net­ru­kus ėmiau gau­ti vis dau­giau vaid­me­nų“, – pri­si­mi­nė ak­to­rė, juo­kau­da­ma, kad pa­var­dė ati­tin­ka jos bū­dą, – tik­rai bu­vu­si baikš­ti ir jei iš kar­to ne­bū­tų pa­vy­kę įsto­ti į Vi­sa­są­jun­gi­nį vals­ty­bi­nį ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos ins­ti­tu­tą, dau­giau ne­bū­tų mė­gi­nu­si lai­mės.

Pa­sak jos, ki­no ak­to­rių dar­bo spe­ci­fi­ka vi­sai ki­ta nei teat­ro. Prieš ka­me­rą už­ten­ka krus­tel­ti blaks­tie­ną ir tai ma­to­ma, o teat­ro sce­no­je rei­kia ryš­kios iš­raiš­kos, pla­čių mos­tų, gar­saus kal­bė­ji­mo, kad ma­ty­tų ir gir­dė­tų žiū­ro­vas pa­sku­ti­nė­je sa­lės ei­lė­je. To­dėl pa­kvies­tus fil­muo­tis teat­ro ak­to­rius ne­re­tai re­ži­sie­riai stab­do, tu­ri kar­to­ti veiks­mą, nes bū­na per­ne­lyg teat­ra­liš­ki.

Pir­mo­ji kny­ga – „per pa­žin­tį“

„Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri ne vie­ną ta­len­tą, tik kar­tais ne­ži­no, rei­kia, kad kaž­kas pa­stū­mė­tų. Ra­šy­ti vi­sa­da mė­gau, bet ne­ma­niau, kad tai spaus­dins ir net kny­gas leis, – at­vi­ra­vo dvie­jų kny­gų au­to­rė. – Žur­na­lams ėmiau ra­šy­ti straips­nius, ta­čiau ma­no in­ter­viu bū­da­vo dvi­gu­bai il­ges­ni, nei rei­kė­jo. Ne­mo­kė­da­vau ir da­bar ne­mo­ku ra­šy­ti glaus­tai, tar­si at­lik­ti an­ke­ti­nę ap­klau­są. Man rei­kia iš­si­kal­bė­ti.“

Pir­mą­ją kny­gą – „Ri­mo Tu­mi­no so­das“ – apie ži­no­mą re­ži­sie­rių, ji juo­ka­vo pa­ra­šiu­si per pa­žin­tį. Gra­ži­na Baikš­ty­tė su bū­si­mu re­ži­sie­riu­mi vie­nu me­tu stu­di­ja­vo Mask­vo­je, tad bu­vo pa­žįs­ta­mi.

„Vi­si lie­tu­viai stu­den­tai la­bai bend­ra­vo­me. Tuo pa­čiu me­tu švie­saus at­mi­ni­mo dai­ni­nin­kė Ja­ni­na Miš­čiu­kai­tė vie­na­me Mask­vos mu­zi­ki­nia­me teat­re dai­na­vo, Vy­tau­tas Ker­na­gis nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo... Ri­mas Tu­mi­nas tu­rė­jo pla­nų tap­ti ki­no re­ži­sie­riu­mi, bet pa­si­rin­ko teat­rą. Ta­čiau jo mąs­ty­mas li­ko ki­ne­ma­tog­ra­fiš­kas. Su ma­no vy­ru ki­no ope­ra­to­riu­mi (Al­gi­man­tas Mi­ku­tė­nas – aut. pa­st.) vie­nas ki­tą su­pran­ta iš pu­sės žo­džio. Gal­vo­ju – įdo­mus žmo­gus, vy­ras ir­gi pri­ta­rė. Kal­bi­nau ne tik jį pa­tį, bet ir ak­to­rius, daug jų – iš Ru­si­jos. Vė­liau kny­ga bu­vo iš­vers­ta į ru­sų kal­bą“, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na Baikš­ty­tė.

Kai ku­rių ne­spė­jo pa­kal­bin­ti

Ant­ro­jo­je kny­go­je „Gy­ve­ni­mas kaip teat­ras“ ji kal­bi­na ži­no­mus lie­tu­vių ak­to­rius: Vy­tau­tą Tom­kų, Re­gi­man­tą Ado­mai­tį, Gra­ži­ną Ba­lan­dy­tę, Eg­lę Gab­rė­nai­tę, Juo­zą Bud­rai­tį, Vai­vą Mai­ne­ly­tę ir ki­tus.

Au­to­rė pri­si­pa­ži­no, kad ne­bu­vo taip pa­pras­ta, kaip ga­li at­ro­dy­ti, nes kai ku­rie ko­le­gos vis ne­tu­rė­jo lai­ko (su vie­nu ak­to­riu­mi su­si­ti­ki­mo lai­ką rei­kė­jo de­rin­ti me­tus – aut. pa­st.), ki­ti sa­ky­da­vo, kad vis­kas apie juos jau pa­ra­šy­ta. Bu­vo ak­to­rius, ku­ris pa­siū­lė tie­siog at­siųs­ti klau­si­mus elekt­ro­ni­niu pa­štu, bet Gra­ži­na Baikš­ty­tė ne­su­ti­ko: „Aš ne an­ke­tą ruo­šiu, no­riu kal­bė­tis gy­vai.“ O štai Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis vė­liau pa­skam­bi­no ir pa­ska­ti­no ra­šy­ti to­liau, nes mo­kan­ti iš­klau­sy­ti.

Pa­sak ak­to­rės, prie kiek­vie­no rei­kė­jo priei­ti in­di­vi­dua­liai, pri­si­tai­ky­ti, bet „ka­rū­na ne­nuk­ri­to“.

„Pra­dė­jau su­si­ti­ki­mus nuo vy­riau­sių­jų. Ne­pa­kal­bi­nau An­ta­no Šur­nos. Jis pyko ant val­džios, kad su­ma­ži­no pen­si­jas. Sa­kė, pa­lau­kim pa­va­sa­rio. Bet pa­va­sa­rio pa­ts ne­be­su­lau­kė“, – ap­gai­les­ta­vo G. Baikš­ty­tė.

Ak­to­rė sa­kė mėgs­tan­ti dva­rus. Kaž­ka­da vy­ras su­ren­gė jai fo­to­se­si­ją Še­šuo­lė­lių dva­re. Šį­kart prieš su­si­tiki­mą su jo­niš­kie­čiais ji kar­tu su duk­ra Ma­ri­ja už­su­ko į Jo­niš­kio ra­jo­ne esan­tį sa­vi­tą Ja­kiš­kių dva­rą, ku­ria­me sa­vi­nin­kė Mei­lė Za­lec­kie­nė iš­lai­kė au­ten­tiš­ku­mą. „Ojei, la­bai pa­ti­ko. Tos ap­tru­pė­ju­sios sie­nos nuo­sta­bios“, – at­si­du­so G. Baikš­ty­tė.

Au­to­rės nuo­tr.

TA­LEN­TAI: Ak­to­rė Gra­ži­na Baikš­ty­tė sa­kė, kad kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri ne vie­ną ta­len­tą, taip ji at­ra­du­si sa­vy­je ra­šy­mą.

POKALBIAI: Kny­go­je „Gy­ve­ni­mas kaip teat­ras“ ak­to­rė kal­bi­na 21 ži­no­mą lie­tu­vių ak­to­rių.