Ak­mens skulp­tū­ros pra­kal­bo Pet­ra­šiū­nų kar­je­re

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Vilnietis menininkas Daumantas Kučas – dolomitinio daugiabučio statytojas. Kiekviename lange „sėdės“ metalinis žmogus.
Penktadienį Pakruojo rajono AB „Dolomitas“ Petrašiūnų karjere vyks baigiamasis pirmąkart čia surengto skulptorių plenero „Akmens dialogai“ renginys. Jo metu lankytojai galės ne tik apžiūrėti dvi savaites karjere plušėjusių septynių skulptorių darbus, bet ir dalyvauti Pakruojo šventės „Iki mėnulio ir atgal“ atidaryme. Kūrėjai giria karjero atmosferą ir kai kuriems jų visai naują pažintį su dolomitu – trapiu ir kaprizingu nuosėdinės kilmės mineralu.

Laisvi kurti

Žinomi skulptoriai iš visos šalies – Algirdas Kuzma, Mindaugas Junčys, Nerijus Erminas, Kazys Venclovas, Donatas Repeika, Algis Kasparavičius, Daumantas Kučas – Petrašiūnų karjere su akmeniu „kalbasi“ nuo rugpjūčio 10 dienos.

Vasaros karštis, pjūklų ir šlifuoklių žvygimas, debesys nuo pjaustomo, šlifuojamo akmens kylančių dulkių ne priežastis, lyg susitarę sako plenero dalyviai, stabdyti kūrybinį procesą. Kūrėjai giria šio karjero atmosferą ir daliai jų visai naują pažintį su dolomitu – trapiu ir kaprizingu nuosėdinės kilmės mineralu.

„Atidėjome visus darbus ir išvykome į kūrybines atostogas“, – šypsosi nuo galvos iki kojų dulkėti plenero dalyviai.

Idėjos kiekvieno skirtingos: nuo milžiniško akmeninio daugiabučio su kiaurais langais ir žmonėmis juose iki abstrakčių akmeninių detalių, kurias kiekvienas lankytojas gali pamatyti ir suprasti savaip.

Renginio koordinatorius vilnietis skulptorius A. Kuzma sako, kad postūmį surengti plenerą, kuriame galima būtų padirbėti su skirtingų rūšių, kietumo ir kaprizingumo medžiagomis, pakišo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Susidomėjęs idėja ir išskirtine plenero vieta – veikiančiu karjeru, kuriame specialia technika sutiko pagelbėti bendrovė „Dolomitas“, į dviejų savaičių kūrybinį procesą A. Kuzma pakvietė septynis bendraminčius. Septyni skulptoriai, aiškina jis, optimalus skaičius: keliais daugiau tiesiog būtų per daug, o mažesnis reikštų per mažai.

Pasak A. Kuzmos, nors pleneras ir turi pavadinimą „Akmens dialogai“, konkreti kūrybinių darbų kryptis nenurodyta, menininkai į rėmus nepastatyti – kiekvienam suteikta laisvė, siekiant tikslo padaryti kuo geresnį meno kūrinį.

Savo kūrybiniame procese A. Kuzma pasirinko didžiulį granitą. Sako, mėgstantis kietą medžiagą, nors anksčiau labai traukė ir lengvesnė, tokia, pavyzdžiui, yra dolomitas. Iš anksto ant popieriaus pasipaišęs judėjimo akmeniu kryptį ir būsimos skulptūros viziją, menininkas žinojo „eisiąs į akmens vidų“.

„Mane domina erdvė. Išimi riedulio gabalą, atsiveria vidinė jo erdvė. Čia kaip žaidimas šachmatais – išpjauni vieną gabalą, atsiranda supratimas, kokį kitą gabalą toliau pjauti“, – šypsosi A. Kuzma, pokalbio metu delnu, lyg mylimą vaiką, vis paliesdamas būsimą meno kūrinį.

„Slinktis“

M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje dailės ir skulptūros studijas baigęs skulptorius Donatas Repeika dolomitą sako lietęs pačioje studijų pradžioje, prieš aštuonerius metus – tada gimė pirma jo skulptūra. Šiame plenere skulptorius nusprendė su dolomitu padirbėti dar sykį.

Iš ketaus pasidaręs nediduką idėjos maketą, plenere perkėlė į didelę žmogaus didumo skulptūrą, pavadindamas ją „Slinktis“. Anot autoriaus, šiam darbui jį įkvėpė įvairios nūdienos peripetijos politikos, kultūros ir kitose srityse. D. Repeikos skulptūra – lėto, koja už kojos, slinkimo atspindys – savotiškas žmogaus slinkimas į priekį.

Dirbdamas D. Repeika padarė šiokį tokį atradimą – atskilusiame trikampiame dolomito gabale aptiko įaugusias medžio šaknis – iš jo nusprendė padarytą įspėjamąjį kelio ženklą „Atsargiai, gamta!“.

O skulptorius Algis Kasparavičius iš Lazdijų sugalvojo suveržti riedulį.

„Jį kažkas sukaustė, arba jis pats yra susikaustęs, jis nori išsilaisvinti“, – sako autorius.

Teigia, labai norėjęs kažką sukurti būtent iš dolomito. Tiesa, kūrybinio proceso metu nuolatos lydi baimė, kad skulptūra dėl šios medžiagos nenuspėjamo trapumo tiesiog sugrius net nespėjus užbaigti.

Vilniečio menininko Daumanto Kučo darbas – jau minėtas daugiabutis, kurio languose matyti metaliniai gyventojai – savotiškas gamtos ir žmogaus santykis.

Akmens dialogai

Anksčiau iš metalo, medžio, avies taukų skulptūras kūręs vilnietis skulptorius Nerijus Erminas šįkart ėmėsi dolomito – sugalvojo padaryti autoportretą. Žmogus su stigmomis – taip jis vadina savo kūrinį, kuriame dolomitinio žmogaus kūną juosia metalinė konstrukcija.

Kitas plenero dalyvis skulptorius Mindaugas Junčys savo darbe taip pat sujungė dvi skirtingas medžiagas – dolomitą ir granitą.

„Pakruojis – kalnakasių miestelis. Dėl to simboliškai iš dolomito padarysiu peilį, juo „pjausiu“ stipresnę medžiagą – granitą. Tarsi savotiškas Sizifo darbas“, – sakė menininkas.

Palyginti su Klovainių dolomitu, atrandamas Petrašiūnų karjere – M. Junčiui – kitos spalvos, kito stiprumo.

Dialogas gimsta ir vilniečio skulptoriaus Kazio Venslovo akmens darbe. Autorius jį juokais vadina „sumuštiniu“ arba „vieno kąsnelio vėrinuku“, kurio vidurinė dalis pati gardžiausia. Arba „perlu kiaute“.

„Kaip kas norės, taip tas supras mano darbą“, – šmaikštauja autorius.

K. Venslovo skulptūra – tarp dviejų dolomito gabalų įmontuotas šlifuoto granito gabalas. Granitą autorius pasistengė nušlifuoti taip, kad būtų atskleista jo spalva.

„Dolomitas man – nebandyta medžiaga. Įdomu buvo pabandyti. Bet ir dabar prisiliečiau prie jo tiek, kad pragręžiau tik dvi kiaurymes metaliniam strypui perverti“, – šypsosi skulptorius.

Paskutiniai prisilietimai

Viso dvi savaites trukusio kūrybinio proceso metu gimstančius skulptorių darbus galėjo matyti lankytojai. Nuo rugpjūčio 16 dienos, iš anksto užsiregistravus, žmonės lankėsi Petrašiūnų karjere, stebėjo procesą, bendravo su menininkais.

Pakruojo rajono savivaldybės Viešojo administravimo specialistas Raimundas Tamašauskas sako, kad sukurtų akmens darbų likimas kol kas neaiškus – keletas darbų greičiausiai liks plenere geranoriškai talkinusioje bendrovėje „Dolomitas“. Tikimasi, kad dalis kūrinių papuoš ir Pakruojį.

„Dvi savaitės, autoriams skirtos sukurti meninius darbus, nėra daug. Nedaug tiek laiko dirbant net ir su medžiu, ką kalbėti su akmeniu. Autoriai turi ribotai laiko, smagu, kad geri rezultatai matosi“, – skulptoriams baigiant paskutinius savo kūrinius sakė R. Tamašauskas.

Ar skulptorių pleneras turės ateitį ir taps tradicinis, kol kas nenuspręsta.

Susijusios naujienos