Naujausios
A. Ostašenkovas nufotografavo žmonos sielą
Trečiadienį Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekos galerijoje atidaryta fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo paroda „Irena Liutikaitė. Tas tolimas vidurvasaris...“, skirta žmonos, aktorės Irenos Liutikaitės jubiliejiniam gimtadieniui. Jos portretus menininkas fotografuoja nuo pat pažinties pradžios, beveik 40 metų.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Žmonos portretų „aukso fondas“
Tai jau antroji A. Ostašenkovo paroda, skirta žmonai. Pirmąją jis surengė penkiasdešimtmečio proga teatre.
„Apskritai nenorėjau žymėti 65-erių metų jubiliejaus, nesureikšminu datų. Teatre viskas buvo ne vien dėl savęs, bet ir dėl teatro, visuomenės, teatro prestižo visuomenės akyse. Pati būčiau nieko nedariusi, bet Aleksandras pasiūlė pažymėti taip – uždėti mažą štrichą“, – pasakojo aktorė Irena Liutikaitė. Į parodos sudarymą ji visiškai nesikišo.
Fotomenininkas A. Ostašenkovas antrina, jog paroda ne tik dovana žmonai gimtadienio proga. Archyvuose susikaupė gerų fotografijų, kurias norėjo paviešinti, aukso fondas. Paroda – pretekstas visuomenei priminti apie talentingą aktorę, menininkę.
I. Liutikaitę jis fotografavo nuo pažinties pradžios, 1975-ųjų metų. Kitąmet bus 40 metų, kuomet A. Ostašenkovas ir I. Liutikaitė susituokę.
„Kartais teatralai net pavydėdavo, kad vis fotografuoju Liutikaitę“, – prisimena fotografas. „Taip taip, turėjau blatą“, – juokdamasi paantrina Irena.
„Man Irena buvo visuomet įdomi savo psichologine natūra, nugrimzdusi į vidinius dalykus. Man buvo įdomi jos psichologinė būsena, jos kitimas. Portretas – žmogaus gyvenimo atspindys. Kuo daugiau jame atskleidi, tuo jis geresnis“, – svarstė A. Ostašenkovas.
Pasak jo, visuomet žmoną fotografuodavo išnaudodamas ją, jos figūrą meninei fotografijai. Kartais panaudodavo kaip dekoratyvinį elementą, jei, pavyzdžiui, prireikdavo žmogaus silueto peizažui papildyti.
Jis prisimena menotyrininko Vytenio Rimkaus žodžius, jog pasiėmęs fotografuoti vieną žmogų jį analizuoja, studijuoja. Užduoties specialiai fotografuoti žmoną fotomenininkas nebuvo sau išsikėlęs, portretai susikaupė per laiką iš įvairių spektaklių, kelionių.
Tarp portretų – teatras
I. Liutikaitė prisimena, jog anksčiau draugės yra jos prašiusios, kad jos vyras fotografas galėtų jas nufotografuoti, bet ji paaiškindavo: „Neapsidžiaugsi, geriau neprašyk“.
„Jis nedaro saloninės fotografijos, nefotografuoja gražaus veido, bruožų. Aleksandras fotografuoja žmogaus sielą, būseną, susitelkimą“, – kalba I. Liutikaitė. Vyro fotografijose jai įdomiausias kūrybos elementas.
Aktorei viena mieliausių nuotraukų panaudota parodos afišai. Joje moteris stovi dramaturgo Antono Čechovo vardu pavadintoje gatvėje. „Tai labai simboliška“, – šypteli.
Pasak I. Liutikaitės, itin geros yra A. Ostašenkovo teatro nuotraukos. Sovietmečiu privalomą pastatyti „tarybinį“ spektaklį jis sugebėjo nufotografuoti taip, kad prastas spektaklis pasirodė geriau nei realybėje. Norėdamas stipresnio įspūdžio nuotraukose fotografas specialiai darydavosi brėžinius, šiek tiek pakoreguodavo, transformuodavo scenas.
Parodoje „Irena Liutikaitė. Tas tolimas vidurvasaris...“ eksponuojamos 37 fotografijos. Tarp jų yra keletas fotografijų būtent tokiu pavadinimu. A. Ostašenkovas svarsto, jog simbolinis pavadinimas – aliuzija į praėjusį laiką, kas per jį sukaupta.
Paroda veiks iki birželio 5 dienos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PORTRETAS: Fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo parodoje eksponuojami aktorės Irenos Liutikaitės portretai, dalis jų – kadrai iš vaidintų spektaklių. Nuotraukoje – šokėja spektaklyje „Prisikėlimas“.
PARODA: Fotografas Aleksandras Ostašenkovas surengė aktorės, žmonos Irenos Liutikaitės portretų parodą.