Naujausios
Vaidybinis filmas „Pietinia kronikas“ (režisierius Ignas Miškinis, scenarijaus autorė Eglė Vertelytė), sukurtas pagal to paties pavadinimo Rimanto Kmitos romaną, sausakimšai užpildo sales ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Šiaulietiško filmo triumfas tęsiasi. Kelis kartus kino juostoje rodomas ir „Šiaulių kraštas“: tais laikais mieste leisti laikraščiai buvo pagrindiniai informacijos skleidėjai. Romano autorius R. Kmita yra sakęs, kad ne vienas knygos siužetas, vėliau perkeltas į filmą, paimtas iš miesto ir regiono dienraščio „Šiaulių kraštas“.
Ukrainiečių turgus
Prie atvykusio traukinio prisistato „Pietinia kronikas“ pagrindiniai herojai Rimants (aktorius Džiugas Grinys) ir Mindė (aktorius Robertas Petraitis), padeda moteriškėms iškelti sunkius krepšius ir sudera dešrų. Tai – apie garsųjį ukrainiečių turgelį, prie Šiaulių geležinkelio stoties veikusį gal nuo 1992 metų vidurio, o 1993 m. pradžioje miesto valdžia jau oficialiai leido laikinai toje vietoje prekiauti.
Prekiauta ir keistasi viskuo. Gal net ir dešromis iš Černobylio zonos – vėliau paklaus griežtas filmo policininkas, kurį vaidina pats rašytojas R. Kmita.
Birželio pabaigoje miesto valdyba panaikino laikinąjį turgelį. Vieną rytą prekiautojus pasitiko policininkai ir liepė ukrainiečiams daugiau čia nebesirodyti ir vykti į centrinę miesto turgavietę. Veikta gana civilizuotai, nes šalia stovėjo miesto autobusas. Bilietas nuo stoties iki turgaus kainavo 36 talonus, o tie prekeiviai, kurie neturėjo talonų, buvo nuvežti zuikiais.
Specialus autobusas kursavo dukart iš ryto ir dukart popiet, kai atvykdavo traukiniai su ukrainietišku aliejumi, kruopom, vaisiais, degtine...
Prie ukrainiečių turgelio stoties rajone šiauliečiai jau buvo įpratę, todėl, kai jis dingo, redakcija sulaukė nemažai skundų. „Kad su šiaulietiškais „gariūnais“ buvo daug vargo, sutiks daugelis: nuolatinis šurmulys, automobilių „kamštukai“, šiukšlės, slampinėjantys „mėlynanosiai“. Be to, pasitaikydavo smulkaus reketo, apgaulės atvejų. O ir policija kažkodėl šios vietos nemėgdavo, kažin ar bent kartą per dieną pasirodydavo“, – tuomet rašė „Šiaulių kraštas“.
Prie šio turgelio daugelis netoliese gyvenusių žmonių jau buvo pripratę. Nereikėdavo kažkur kitur kulniuoti, viskas buvo panosėje: atidarai balkoną ir dešros kvapas vingiuoja vidun.
Duona – į Rygą
Ukrainiečiai prekiavo Šiauliuose, šiauliečiai vežė duoną į Rygą. 1993 metų pradžioje Šiaulių miesto valdyba apribojo duonos pardavimą, nes ji buvo perkama dideliais kiekiais, todėl parduotuvėse jos ėmė trūkti. Greitai duonos pardavimo ribojimai buvo įvesti ir visoje Lietuvoje.
„Bet duona kaip keliavo į Latviją, taip ir tebekeliauja“, – rašė „Šiaulių kraštas“. Policijos komisariate, stebint laikraščio žurnalistams, dviem moteriškėms buvo rašomi protokolai. Pastovėjusios eilėje po kelis kartus moterys kelionei į Rygą nusipirko 4 kepalus. „Norėjau vežti į Latviją, girdėjau, kad ten moka doleriais“, – aiškino viena iš prekeivių.
Talonai – į istoriją
Filmų veikėjų rankose – ilgai laukti litai. 1993 metų birželio 25 d. parduotuvėse kainos jau pasirodė litais ir talonais. Už 100 talonų – 1 litas.
Prieš įvedant nacionalinę valiutą į parduotuves plūstelėjo žmonės, šluodami brangius daiktus. To meto bene vieninteliame miesto prekybos centre – Šiaulių prekybos namuose – apyvarta padidėjo tris kartus.
„Šiaulių krašte“ rašyta, kaip audringai džiūgavo Šiaulių dramos teatro aktoriai, bene pirmieji mieste atlyginimą gavę litais. Aktorė Silvija Povilaitytė pirmam sutiktam bičiuliui padovanojo 10-ies centų monetą.
Žmogaus galva maišelyje
1995-ųjų birželio pradžioje „Šiaulių kraštas“ sužinojo, kad laisva menininke save vadinanti jauna šiaulietė žmogaus galvą nešiojosi maišelyje, kurį kartu su galva paliko Šiaulių dailės galerijoje. Filme „Pietinia kronikas“ maišelį su galva nešiojasi Rimanto draugė Jurga (aktorė Irena Sikorskytė). Laikraščio žurnalistų Ritos Žadeikytės ir Lino Garbenio atliktas tyrimas („Dailės galerijoje rasta nupjauta žmogaus galva“, „Šiaulių kraštas“, 1995 06 07), publikuotas kaip pagrindinis tos dienos numerio straipsnis, sukėlė audrą.
Dailės galerijos darbuotojai žurnalistams tada atsisakė parodyti įstaigos patalpose laikomą žmogaus galvą, todėl redakcijai teko kreiptis į teisėtvarką. Pasitelkę teisėsaugą laikraščio žurnalistai galerijoje rado gerokai apirusią žmogaus galvą. Išsiaiškinta, kad „meno darymo priemonė“ buvo paimta iš Šiaulių morgo.
Kraupus radinys atsidūrė prokurorų rankose. „Tai nebuvo visa žmogaus galva: viršugalvis nupjautas, o smegenys išimtos. Nuo kaukolės sklido formalino kvapas. Matėsi, kad žmogus miręs jau senokai, nes jo galva buvo jau labai apgedusi, rusvos spalvos (...), juodavo tuščios akiduobės“, – rašyta laikraštyje.
„Meno darytojų“ atakos
Kilus skandalui, redakcija iš „meno darytojų“ susilaukė atakų. Teigta, kad laikraštis nesupranta, kaip kuriamas menas, nieko blogo, kai mirusio žmogaus galva (ne muliažas!) panaudojama kaip meninės išraiškos priemonė. Panaši nuomonė buvo peršama ir BNS išplatintoje informacijoje „Ieškanti Šiaulių menininkė pasakoja šiurpaus radinio istoriją“.
„Maišelyje nešiojama galva Dailės parodų rūmuose išguli vos ne savaitę, apie tai žino rūmų administracija, tačiau nė žodžio policijai. Atseit – ne mūsų pupos. Tai jau ne tik moralės, bet ir pilietiškumo problema. O gal eksperimentuojantiems menininkams tokios problemos neegzistuoja“, – tąkart atsikirsta redakcijos komentare „Eksperimentai su žmogaus galva“.
–-
...Po trisdešimties metų ši makabriška istorija atrodo labai kurioziškai. Viena iš Šiaulių kultūros vyksmo ir šėlsmo įsimintinybių tapo lyg ir legenda, ši istorija aprašoma romane„Pietinia kronikas“ ir rodoma I. Miškinio sukurtame filme. Įvykis su žmogaus galva maišelyje buvo dažnai prisimenamas redakcijos susirinkimuose, diskutuojant apie žurnalistų etiką ir pilietiškumą.
Dabar, pasirodžius filmui „Pietinia kronikas“, apie žmogaus galvą maišelyje diskutuojama ir socialiniuose tinkluose, net bandoma įpiršti nuomonę, kad čia – nieko tokio.
