Naujausios
54-oji šiauliečių dailininkų paroda
Arūnas UOGINTAS
Docentas
54–ą kartą miesto dailininkai į Šiaulių dailės galeriją pakvietė žiūrovus diskusijai apie vizualų meną.
Kuo ypatinga ši paroda?
Galbūt tuo, kad joje atsispindi jaunos menininkės Vaivos Kovieraitės, nuo šių metų vadovaujančios Šiaulių dailininkų organizacijai, ir naujos dailininkų valdybos požiūris.
Vaiva taip pat rengė parodos dokumentaciją, maketavo plakatą ir originalius parodos dalyvių kūrybinių darbų atvirukus.
Menininkų bendrijos valdyba, tęsiant kasmetinės dailininkų parodos koncepcijos paieškas, nutarė pakviesti architektą Dalių Puziną, kuris iš karto numatė keletą radikalių kūrinių išdėstymo sprendimų, ypač dėl vadinamojo – saloninio meno.
Kiekvieno dailininko sieloje sentimentali gaidelė kasmet suvirpa, kai šis į taip pažįstamas Šiaulių dailės galerijos patalpas atgabena metus ar daugiau puoselėtą paveikslą, skulptūrą, piešinį.
Parodos rengėjai paprastai skelbia vienintelį kūrinių atrankos kriterijų: eksponavimui pristatyti paskutiniųjų dvejų metų kūrinių kolekciją. Žinoma menotyrininkė šiaulietė Salomėja Jastrumskytė prieš penkiolika metų metaforiškai teigė: „Yra riba tarp parodos ir muziejaus. Netgi įsivaizduojamo,
. Muziejus – menininkų paguoda, viltis būti išganytam bent 1 kv. m sienos...“Kartais, dažniausiai pradedančiam kūrėjui, atrodo, kad tam tikra jo kūrinio ekspozicijos vieta nulems dar ir kokybę, suteiks reikšmingumo, gal todėl keli autoriai po atidarymo atsiėmė darbus.
Man atrodo, kad viena citata iš menotyrininkės Gražinos Kliaugienės, vertinusios, vadinamojo – centro ir šiauliečių parodas, 1982 metų straipsnio „Kultūros baruose“ yra vis dar aktuali, nes „...negalima nepastebėti, kad mažesnio miesto „vidutinis“ lygis yra viena pakopa „vidutiniškesnis“ už centro.
ryškesnė nei centre yra miesčioniškumo tendencija. Saldūs peizažėliai „su atspindžiais“, iš romantiško ūko išnyrantis veidas „su paslaptimi“ ar net visai nesigėdijant – paukštelis, geriantis vandenį iš taurės su žavia gėlyte, arba berniukas, apsikabinęs jaukiai nepavojingą katino dydžio liūtą... Tokie kūriniai jau ir savo motyvais byloja, kad taikoma į „vidutinį“ ar dar žemesnį skonį. Ir tokia tendencija ne atsitiktinumas“.Diskusijos, kūrybiniai ginčai yra neatsiejama meninio proceso dalis, kurią „maitina“ menotyrininkų, žurnalistų pasisakymai Vilniaus ir mūsų miesto spaudoje, ypač atkūrus nepriklausomybę, kai požiūris į meną, kultūrines vertybes iš esmės keitėsi.
Viena sena dailininko Eduardo Juchnevičiaus straipsnio „Šiaulių krašte“ citata atspindi tuometinę ir iš dalies dabartinę miesto dailininkų situaciją: „Dailininkai atsidūrė kavinių virtuvėse, sušuko postmodernizmo donkichotas kritikas V. Kinčinaitis, prisukdamas keraminį morčiaus dievą – trisdešimtosios šiauliečių parodos katiną. Lietuvaičiai mirksta utopinio romantizmo pelkutėje,
Sakau, tikrai sakau – yra to stingulio, esame suriesti į ožio ragą, bet man tai ir naujų – senų paveikslų kūrimo garantas. Tik nejauku, kad mes, tų sprogimų taip plačiai išdrabstyti po sielos lauko pakraščius, gedime nuvalkiotų vertybių kapsulėse, ragaudami naujų kavinių savininkų išmaldą.“ Devyniasdešimtaisiais į Šiaulius atvykęs, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ėmėsi kasmetinio, dažnai be kompromisinio šios parodos „testavimo“, o vėliau pastebėjo, kad šiauliečių dailininkų „bendra kūrybos samprata velkasi amžiaus pradžios nuostatuose,, kad parodoje dominuoja būdinga „gražių daiktų“ nuotaika“.
Kiekvienoje šiauliečių parodoje diskusija apie, taip vadinamąjį, suvenyrinį meną, egzistavo ir egzistuoja, nors pats renginys visada buvo ir dabar yra labai tolerantiškas: čia dalyvauja ne tik priklausantys LDS , bet ir studentai, mėgėjai ir kitų kūrybinių sąjungų, pvz., fotografų, nariai.
Taigi, 54-osios ekspozicijos architektas dalį nedidelės apimties darbų išdėstė vienoje iš galerijos salių nuo žemės iki lubų, kaip būdavo devynioliktojo amžiaus salonuose, kitiems – konceptualiems – kūriniams paliko didesnes erdves.
„Anksčiau nebuvo jokio kūrinius jungiančio bruožo. Monotoniška. Ši paroda kitokia, – „Šiaulių krašto“ korespondentei džiaugėsi Ugnius Ratnikas.
Beje, šis autorius nuolat atneša į parodą originalius kūrinius. Parodoje jo tapyba kalba, pasak autoriaus, apie „visko pradžią“.
U. Ratnikas pasakoja: „Prisiminiau vieną baisią istoriją apie didelę vaikystės lapę su raudona nosimi. Ar dabar kam baisi lapė su didele nosimi? Man ne. Nors kažkuomet buvo. Šiandien pernelyg daug įtampų, baimių...“
Ugniaus darbai kontrastuoja formatais. Ta pati lapė vos įžiūrima: reikia lakios fantazijos, kad ją pamatytum ir, aišku, ne tai svarbiausia: paslapties šydas kuria metaforas, vaizdus.
Viename filme apie garsią Meksikos siurrealistę Fridą Kahlo jos mokinys postringavo, kas yra dailininkas: ar tas, kuris demonstruoja meistriškumą, ar tas, kuris kuria įsimenamus vaizdus? Manau, kad paskutinis variantas tiktų mūsų laikmečiui ir Ugniui Ratnikui.
Kitas parodos dalyvis, šiuolaikinio meno kūrėjas Dainius Trumpis mažose miniatiūrose, tarsi scenografijos makete, kalba „apie tikrumą“ (kūrinio pavadinimas).
Iš gipso ar panašios medžiagos atlieti dinozauriukai su lėlyte barbe „laksto“ po pelenus ant pasaulio istoriją aiškinančių knygų.
Matydami maketą iš viršaus, mes patys, lyg Olimpo dievai, sarkastiškai žvelgiam į šalia mūsų tvyrantį pasaulėlį, kurį galime bet kaip interpretuoti, keisti ar aprašyti. Ar taip elgiamės ir su savo istorija?
Sovietų laikus primena Voldemaro Barakausko dėžutė su kareivėliais (kūrinio pavadinimas: Inventorizacija: dėžutė „Mockba“).
Po Putino grasinimų ir mūsų jaunuoliai kasmet bus testuojami karinei patikrai. Tik ar verta didinti įtampą keliasdešimt tūkstančių Lietuvos šeimų, kasmet gąsdinant karine tarnyba, ar ne verčiau būtų nuo mažens puoselėti patriotinius jausmus ir formuoti kokybišką savanorių profesionalų armiją: vėl „judinami“ maži žmogeliai, kaip tie Barakausko kareivėliai blizgančioje rusiškoje dėžutėje...
Karas savitai interpretuojamas ir šių eilučių autoriaus kūrinyje (A. Uogintas „2014, I“). Praeitieji metai buvo kupini įtampos, netikrumo, gal prisidėjo įvairių žiniasklaidos šaltinių propaguotos galimos karinės grėsmės nuotaikos. Iš čia ir kaukolė ir kitos mirties, prievartos metaforos: karas visada yra tik smurtas, prievarta, nors kaip herojiškai ir gražiai jį beaprašytum...
Tam tikros „kapituliacijos“ požymių įžiūrėtume ir Jono Vaitkevičiaus skulptūriniame objekte „Klūpanti“. Autorius kartkartėmis parodoms pateikia konceptualų kūrinį. Ši kompaktiška skulptūra – akmeninė kėdutė – taikliai atspindi laikmetį , tam tikrą mūsų visuomenės „virtuvinės revoliucijos“ modelį, susitaikymą ar prisitaikymą, vartotojiškos epochos triumfą?..
Balta – kapituliacijos – spalva mėgaujasi Bronislovas Rudys, visą sieną nuklodamas rankšluosčius ar staltieses imituojančiais popieriniais lakštais. Raudonos juostelės viršuje tik sustiprina erdvės iliuziją ir nukelia mintis kažkur vasarinio pajūrio link.
Raudonų lūpų atspaudais žaidžia Edita Sudžiūtė. Jos du akvarelės lakštai („Ievos bučiniai I“ ir „Ievos bučiniai II“) lengvai „plazda“ veiksmo tapybos link, kai didesnę svarbą įgauna pats kūrimo procesas nei rezultatas.
Tačiau jos monochrominiai darbai suteikia bendrai parodos ekspozicijai lengvumo, kviesdami žiūrovą stebėti akvarelinio dažo ir popieriaus faktūros dvikovą.
Dalvis Udrys ir Ričardas Garbačiauskas lieka ištikimi tapybos tradicijai ir tęsia „kelionę“ nuo figūros link abstrakcijos.
Jei D. Udrys mėgsta tyrinėti šiltų ir šaltų spalvų ribas, tai R. Garbačiausko tapybos atpažinimo ženklu išlieka pilkos spalvos monochromija, koloritas, atspindintis besibaigiančios žiemos spalvų gamą: nuo suarto juodžemio iki tirpstančio sniego atspalvių.
Šioje parodoje ženkli vieta tenka grafikai ir fotografijai. Redos Uogintienės, Virginijaus Malčiaus, Simonos Bagdonaitės-Gubinienės, Vaivos Kovieraitės, Renatos Murauskaitės, Reginos Šulskytės, Linos Jakubauskaitės, Brigitos Kazlauskaitės-Bon Bon kūriniai kabo ten, kur paprastai buvo eksponuojama tapyba ir akvarelė. Juodai baltiems nedidelio formato darbams suteikiama daug erdvės.
Įsimena Brigitos Kazlauskaitės fotografija „Upper the ground" (virš žemės – angl.). Paslaptis, mistika, tragizmas – daug metaforų telpa tose pakibusiose žemėtose pėdose. Sunku apibrėžti laikmetį, vietą, tačiau žinai, kad visa tai matyta ir tau artima – buvo ar bus...
Kruopštūs Virginijaus Malčiaus piešiniai pasakoja įvairias istorijas, jo nenusakomo amžiaus žmogeliukai pykstasi, stumdosi, vos įsitenka popieriaus lakšte – žinau, po truputį visi atgis stop kadro animacijos filme. Virginijaus darbai laukiami Lietuvos kino festivaliuose.
Redos Uogintienės išraižytas mažutis gulbės paveiksliukas įstiklintas kabo ant „sparnuotos“ pakabos iš aliuminio folijos, kvadratėliais įrėmintos. Pavadinimas „Karštis“ tik dar labiau supainioja metaforas, tačiau vaizdinys įsimena.
Visada „aiški“ Renata Murauskaitė ir jos kelionė įvairių erdvių grafiniais labirintais. Šiuo atveju ji keliauja autobusu ir stebi sėdynes, dar plaikstosi užuolaidėlės, o pro jas matosi pakaba, tokia neįdomi, bet kartais vienintelis vizualus objektas, kai lauki savo eilės, kad ir pas odontologą...
Beno Alejūno tapytas Jono Mačiūno atvaizdas jau spėjo pabuvoti ant vieno šių metų „Literatūros ir meno“ viršelio. Šioje ekspozicijoje, lyg naujame „Fluxus“ spektaklyje, jam skirtas naujas vaidmuo – parodos architektas abu autoriaus kūrinius (portretus) sukomponavo labai neįprastai – kampe.
Šiauliečių parodoje dalyvauja 45 dailininkai, 15 jų – jauni kūrėjai. Trečdalis jaunimo ženkliai papuošė ekspoziciją ir visiems skeptikams, kasmet „laidojantiems“ parodą, parodo, kad tokia paroda yra gyva ir čia visada bus atradimų, neįprastų vaizdinių, simbolių, paralelių, taip pat – meninių ginčų, diskusijų, be kurių neapsieina šis tradicinis ir kartu neįprastas, bet dėsningai vykstantis, vieno Lietuvos miesto meno projektas – Šiaulių dailininkų paroda.
Iliustracijos (fotografijos A. Uoginto).
Virginijus Malcius. Piešinys. 2015
Reda Uogintienė. Karštis. 2015
Dainius Trumpis. Apie tikrumą. 2015
Bronius Rudys. Instaliacija. 2015
Renata Murauskaitė. Autobuse. 2015
Voldemaras Barakauskas. Inventorizacija: dėžutė „MOCKBA“. 2015
Antanas Šeronas. Senoji palangė. 2015
Ugnius Ratnikas. Visko pradžia. 2015
Arūnas Uogintas. 2014 I, 2014
Ričardas Garbačiauskas. Tapyba. 2015
Brigita Kazlauskaitė. Upper the ground.self-crime, cianotipija, 2015.