170 švilpynių ir švilpukų paroda

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Bene dažniausiai meistrai lipdo paukštelių ir gyvūnėlių formos švilpynes.
Ar žinojote, kad garsus leidžiantys molinukai būna dviejų rūšių – švilpukai ir švilpynės? Šiukštu, tai ne tas pats dalykas, nors ir panašus. O ar teko girdėti, kad švilpynėmis galima išpūsti, išvaryti blogąsias dvasias? Kad tai buvo vieni pirmųjų pučiamųjų instrumentų, greičiausiai vėliau įkvėpę fleitų gamintojus? Įdomiosios istorijos faktų sužinoti apie „dainuojančius žemės grumstelius“ ir išgirsti švilpynių melodijų bei skardžiai skambančių švilpukų garsų buvo galima tautodailininkės, pedagogės, kolekcininkės Ugnės Vaineikienės parodoje, atidarytoje Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje.

Švilpynės ir švilpukai

Bibliotekos skaitykloje veikiančioje parodoje rikiuojasi tautodailininkės, Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos pradinių klasių mokytojos Ugnės Vaineikienės su šeima per daugiau nei tris dešimtmečius surinktos 170 švilpynių ir švilpukų, – pačių įvairiausių, netikėtų formų, kartais primenančių keraminį kiaušinį arba cigarą su skylutėmis, gyvūnų ir paukščių, mistinių būtybių pavidalais.

Kiekviena jų gieda, vinguriuoja vis kitokiomis melodijomis, stebina šaižiais, plonais ar žemabalsiais, švokščiančiais garsais. Kolekcijos savininkė iškart paaiškina: yra švilpynės ir yra švilpukai, pastarieji leidžia vieną garsą, o švilpynėmis, turinčiomis bent keletą skylučių, galime sugroti melodiją, traliuoti, kaip muzikos instrumentu. Toks grojantis molinukas primena okariną, XIX amžiuje Italijoje Džiuzepės Donati išrastą instrumentą. Kuo didesnė švilpynė, tuo gilesnį, sodresnį garsą ji leidžia.

„Tėvas Stanislovas kadaise mokė į kiekvieną daiktą pažvelgti kitaip, jį vertinti. Juk kiekviename dubenėlyje, kiekvienoje puodynėje ar bet kur, yra mūsų savastis. Mes esame žmonės „prie žemės“. O kada žemė gieda? Kai pavasarį prabunda, kai sučiulba kiekvienas grumstelis“, – sakė U. Vaineikienė, pateikusi klausytojams ir šiek tiek švilpynių istorijos. Švilpynės kaip lipdytos figūrėlės žinomos nuo civilizacijų pradžios, jos buvo skirtos ne tik žaidimams, kai kurios turėjo sakralinę reikšmę, tikėta, kad gali atbaidyti tamsias dvasias. Jas lipdė ir inkai, actekai. Mūsų protėviai švilpiniuodavo per svarbiausias šventes, prieš darbus: prieš sėją, derliaus nuėmimą, per Jorę, Velykas, o taip pat per Vėlines, tuokart jau norint dūšeles prisikviesti. Tikėta, kad garsus leidžiančiu molinuku galėta prikviesti gamtos permainas: vėją, lietų.“

Molinukai – patys įvairiausi

Pedagogės kolekcijoje – patys įvairiausi egzemplioriai: arkliai, paukščiukai, avinėliai, įvairios pasakų būtybės, dekoruoti augaliniais motyvais, baltiškų raštų ženklais, vieni apvalūs, kiti pailgi, netgi puodynė su dangčiu, ant kurio tupi toks grojantis paukštelis – tad prieš vaišes galima svečiams ir melodiją paraliuoti.

Papūtus vieną švilpynę, nuvinguriuoja lakštingalos melodija, kitas švilpčioja lyg bukutis, sūnaus Nikodemo dovanota šiek tiek gąsdinanti žmogaus galva nasruose leidžia švokščiantį, atbaidantį garsą. Tuo kolekcininkė įsitikino namuose, pabandžiusi ją pūsti, – katinai tuoj spruko į šonus.

Daugelis švilpynių turi savo istorijas, kažkuo išskirtinės ir mielos savininkei. U. Vaineikienė kolekcijoje turi švilpynę su raiteliu – tikslią rastos atstatant Valdovų rūmus kopiją. Tarp eksponuojamųjų – ir balta Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovės Laimos Kelmelienės lipdyta paukštė, ir ne vienas žinomos keramikės Reginos Mataitienės, joniškiečio Virginijaus Padgurskio bei kitų meistrų kūriniai. Pedagogė turi ir labai įdomią dviejų kamerų, perskirtą švilpynę, ir čiulbančių vandens švilpynių bent 6–7. Artimos Ugnei ir latviškos švilpynės. Jai buvo ypač malonu, kad 2015 metais Europos Tarybai pirmininkavusi Latvija kaip vieną savo išskirtinių identiteto ženklų pasirinko mažučius molio paukštelius.

Pirmas molinis avinėlis

Impulsą kolekcijai davė iš kartos į kartą perduodamas Ugnės Vaineikienės prosenelės Marijos Tautkevičienės molinis avinėlis. Jis, kaip kolekcijos autorei pasakodavo mama, per Velykas buvo dedamas ant stalo tarp šventinių valgių kaip dekoracija, o greta vietą rasdavo ir simbolinė Lietuvos vėliavėlė.

Studijų metais apie 1986-uosius Ugnė nusipirko porą švilpynių Kaziuko mugėje. Parsinešusi namo pastebėjo, kad tai ne paprasti švilpukai–paukštukai. Jie turėjo kelias skylutes, todėl buvo galima sugroti paprastą melodiją. Kartu su bendrakursėmis išmoko „Suk suk ratelį“, dar keletą vingrių trelių.

„Nuo senų laikų vyrai žiedė puodus, o moterys ir vaikai bovijosi, lipdydami švilpynes. Bet kai ateina metas, kai keramikui sunku tampa užsiimti didesniais darbais, neretas pereina prie švilpynių. Švilpyne negandas, blogas emocijas, sakoma, net ligą gali išpūsti. Ir šiaip malonu raliuoti, pagroti, išėjus į gamtą, o pianino juk į pievą nenusineši. Būtų liūdna, jeigu švilpynių amatas taptų nebereikalingas“, – sakė Ugnė Vaineikienė, matanti prasmę dalintis, pasakoti. O jos namuose, kaip užsiminė renginį pradėjusi bibliotekininkė Vijoleta Kuprevičienė, yra dar ne viena įvairių daiktų kolekcija, kurias norisi pristatyti. U. Vaineikienė prasitarė, kad artėjant rugsėjo 1-ajai tai galėtų būti mokinio rinkinys, kuriame ir senovinė kepuraitė, grifelinė lentelė, sąsiuviniai ir kt.

Tautodailininkę, pedagogę su parodos atidarymu sveikino Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos direktorė Jovita Šimkevičiūtė, kolegės, bičiulės. O su folkloro kolektyvų vadove, etninių renginių režisiere Rita Kipšaite-Balčiūniene jos duetu švilpynėmis sugrojo sutartinių melodiją.