Pia­nis­tė ir ke­lio­nę pa­ver­čia kon­cer­tu

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Pia­nis­tei Ka­mi­lei Kau­či­kai­tei la­biau­siai pa­tin­ka iš­šū­kis ir pro­ce­sas. Mo­ky­to­ja Rai­mon­da Sli­žie­nė vis pri­me­na: tu­rint to­kį lo­bį, ne­ga­li­ma pa­si­lik­ti tik sau, juo pri­va­lo­ma da­ly­tis.
Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos III gim­na­zi­jos kla­sės mo­ki­nė Ka­mi­lė Kau­či­kai­tė at­stu­mą nuo na­mų Meš­kui­čiuo­se (Šiau­lių r.) iki Šiau­lių ma­tuo­ja ne ki­lo­met­rais, o mu­zi­kos kū­ri­niais. Vie­na iš ga­biau­sių Lie­tu­vos jau­nų­jų pia­nis­čių re­pe­ti­ci­joms kas­dien ski­ria ma­žiau­siai pen­kias va­lan­das, bet no­rė­tų dar dau­giau.

Tiks­las – nuo vai­kys­tės

Naujau­sias sep­ty­nio­lik­me­tės Ka­mi­lės pa­sie­ki­mas – Klai­pė­do­je vy­ku­sio XII res­pub­li­ki­nio jau­nų­jų pia­nis­tų kon­kur­so, skir­to Fe­lix Men­dels­sohn Bart­hol­dy 210-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms, aukš­čiau­sias ap­do­va­no­ji­mas Grand Pri­x bei dip­lo­mai "Už ge­riau­sią po­li­fo­ni­nio kū­ri­nio at­li­ki­mą" ir "Už ge­riau­sią kla­si­ki­nės so­na­tos at­li­ki­mą".

Kon­kur­sas Klai­pė­do­je vyks­ta kas dve­jus me­tus, ja­me da­ly­vau­ja Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių, Pa­ne­vė­žio kon­ser­va­to­ri­jų, me­nų gim­na­zi­jų pia­nis­tai – jau­na­sis eli­tas.

Pa­sak Ka­mi­lės mo­ky­to­jos Rai­mon­dos Sli­žie­nės, kon­kur­so pro­gra­ma yra la­bai su­dė­tin­ga, lai­mė­ti ja­me – di­de­lis įver­ti­ni­mas.

Su Ka­mi­le ir R. Sli­žie­ne su­si­tin­ka­me pia­nis­tės ant­ruo­se na­muo­se – Šiau­lių Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos kla­sė­je.

Ant sie­nos su­ka­bin­to­se nuo­trau­ko­se, afi­šo­se, dip­lo­muo­se ga­li­ma sek­ti K. Kau­či­kai­tės pa­sie­ki­mus. R. Sli­žie­nė tar­si met­raš­tį kau­pia ir mo­ki­nės nuo­trau­kų al­bu­mą. Pa­ti Ka­mi­lė nu­stem­ba pa­ma­čiu­si sa­ve, ma­žu­tę, prie inst­ru­men­to.

Po­kal­bį R. Sli­žie­nė pa­siū­lo pra­dė­ti nuo mu­zi­kos: pa­ska­ti­na pia­nis­tę su­gro­ti jos mėgs­ta­miau­sio kom­po­zi­to­riaus Ser­ge­jaus Rach­ma­ni­no­vo etiu­dą-pa­veiks­lą.

Vik­rūs Ka­mi­lės pirš­tai pa­si­lei­džia kla­vi­šais, san­tū­ri mer­gi­na nu­pluk­do į aist­rin­gos mu­zi­kos šėls­mą. Kas­die­ny­bė ir ap­niu­ku­si die­na nu­tols­ta, lie­ka kaž­kur ki­tur – už kla­sės.

"S. Rach­ma­ni­no­vas yra ma­no my­li­miau­sias kom­po­zi­to­rius, jį gro­jant ge­riau­siai pa­vyks­ta pa­ro­dy­ti sa­ve. My­li­miau­sias dėl sa­vo emo­ci­jų kū­ri­niuo­se, dėl tech­ni­nių sun­ku­mų, tirš­tos fak­tū­ros. Iš išo­rės esu nee­mo­cin­ga, vi­du­mi – taip", – paaiš­ki­na pia­nis­tė.

Mu­zi­ka į Ka­mi­lės gy­ve­ni­mą atė­jo ant­ro­je kla­sė­je. Iš pra­džių min­ty­se bu­vo būg­nai. Bet trum­pam. Nuo sep­ty­ne­rių me­tų kiek­vie­ną die­ną pra­dė­jo va­ži­nė­ti iš na­mų Meš­kui­čiuo­se į Šiau­lius mo­ky­tis gro­ti for­te­pi­jo­nu.

R. Sli­žie­nę ste­bi­no ir džiu­gi­no ma­žos mer­gai­tės pa­siaukoji­mas. Mo­ky­to­ja da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na la­bai ne­drą­sią, ne­kal­ban­čią – itin už­da­rą Ka­mi­lę.

"Pir­mus, ant­rus me­tus ban­džiau pra­kal­bin­ti per pa­mo­ką, o ji vi­siš­kai nie­ko ne­sa­ko. Ir ne­ži­nau: pa­tin­ka, ne­pa­ti­na. Bet su kiek­vie­nais me­tais pra­dė­jo skleis­tis, skleis­tis, skleis­tis. Kar­tą pa­sa­kiau: tar­si kal­bu su sa­vi­mi, man la­bai sun­ku. Yra toks po­sa­kis: ne­ga­liu dirb­ti su tais, ku­rių ne­my­liu, ir ku­rie ne­my­li ma­nęs. O mu­zi­ko­je emo­ci­ją tu­ri la­bai jaus­ti, jei ry­šys yra, ga­li la­bai daug pa­da­ry­ti. Po to vie­no kar­to, man at­ro­do, at­si­vė­rė akys ir pra­dė­jo­me kal­bė­tis."

"Man mo­ky­to­ja yra kaip ant­ra ma­ma, kiek­vie­ną die­ną ma­tau. Net keis­ta ne­ma­ty­ti", – nu­si­šyp­so Ka­mi­lė.

Su kny­ga ir au­si­nu­ku

"Rim­tai gro­ti" K. Kau­či­kai­tė pra­dė­jo nuo 8 kla­sės. Įsi­bė­gė­jo kon­cer­tai, mo­ky­mai, meist­riš­ku­mo pa­mo­kos.

"Ji pa­ma­tė, kad pa­sau­lis yra įdo­mus, pa­ma­tė sa­vo bend­raam­žių ra­tą. Pia­nis­tai yra vie­ni­šiai, jie daug va­lan­dų pra­lei­džia kla­sė­je su int­ru­men­tu ir lo­by­nu, ku­ris yra na­to­se", – sa­ko R. Sli­žie­nė.

K. Kau­či­kai­tė įsto­jo į Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­ją, tre­ti me­tai gy­ve­na bend­ra­bu­ty­je Šiau­liuo­se.

Ke­lio­nę į Meš­kui­čius Ka­mi­lė yra iš­ma­ta­vu­si kū­ri­niais: pir­myn-at­gal bus du S. Rach­ma­ni­no­vo kon­cer­tai.

Mo­ky­to­ja gi­ria pia­nis­tę: la­bai už­si­spy­ru­si, tu­ri la­bai vik­rius nuo pri­gim­ties pirš­tus. La­bai ta­len­tin­ga ir ne­bi­jo juo­do kas­die­ni­nio dar­bo.

Aš jai sa­kau: tik­rai at­va­žiuo­siu į vi­sus ta­vo kon­cer­tus, pirk­siu bi­lie­tus ir klau­sy­siuos, kaip tu gro­ji.

Ka­mi­lės ji neį­si­vaiz­duo­ja be kny­gų ir be au­si­nu­ko – mer­gi­na nuo­lat skai­to ir klau­so­si mu­zi­kos. Gim­na­zis­tės kup­ri­nė la­bai sun­ki: jo­je – ne va­do­vė­liai, o na­tos.

Ka­mi­lė for­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos pa­slap­čių mo­kė­si pas Jur­gį Alek­na­vi­čių, Gin­ta­rą Ja­nu­še­vi­čių, Alek­sand­rą Pa­lė­jų, Ni­ną Se­rio­gi­ną, Ve­ro­ni­ką Vi­tai­tę, Jur­gį Kar­na­vi­čių.

Ko­kių komp­li­men­tų su­lau­kė? "Kū­ri­nys tik­rai išeis, jei pa­dir­bė­si". Man tiek už­ten­ka", – nu­si­šyp­so Ka­mi­lė.

Ruoš­da­ma pro­gra­mą, pia­nis­tė ren­ka­si su­dė­tin­gus kū­ri­nius – tuos, ku­rie, at­ro­dy­tų, bus įvei­kia­mi tik atei­ty­je. Į abe­jo­nę "tu šį kū­ri­nį su­gro­si už ke­le­rių me­tų", ji at­sa­ko su­gro­da­ma po pus­me­čio.

Re­pe­ti­ci­joms kas­dien pia­nis­tė ski­ria ma­žiau­siai pen­kias va­lan­das.

Va­sa­ra Ka­mi­lei nė­ra ato­sto­gų me­tas. Tai lai­kas, kai ne­truk­do nei ma­te­ma­ti­ka, nei fi­zi­ka, nei kū­no kul­tū­ra – vi­są dė­me­sį ir lai­ką ga­li skir­ti mu­zi­kai, meist­riš­ku­mo kur­sams.

Dve­jus me­tus da­ly­va­vo Birš­to­no va­sa­ros me­nų aka­de­mi­jo­je, lie­pos pa­bai­go­je vėl vyks į "Klai­pė­da Pia­no Mas­ters".

Mies­te rei­kia inst­ru­men­to

Ko­vo 26 die­ną Ka­mi­lė gro­jo Užut­ra­kio dva­re vy­ku­sia­me kon­cer­te "At­ras­tie­ji ta­len­tai". Ja­me da­ly­va­vo trys va­sa­ros for­te­pi­jo­no aka­de­mi­jos "Klai­pė­da Pia­no Mas­ters 2018" da­ly­viai: K. Kau­či­kai­tė, Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los pia­nis­tė El­zė Fe­dor­co­vai­tė ir Kau­no Juo­zo Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jos abi­tu­rien­tas Ma­tas Ka­že­naus­kas.

Kon­cer­to įspū­džiai – pui­kios akus­ti­kos sa­lė, for­te­pi­jo­nas "Fa­zio­li" ir gau­siai su­si­rin­ku­sios pub­li­kos ap­lo­dis­men­tai.

Ka­mi­lė yra gro­ju­si Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, Na­cio­na­li­nė­je Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je, Vy­tau­to Ka­siu­lio dai­lės mu­zie­ju­je, M. K. Čiur­lio­nio na­muo­se, pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se, kny­gų pri­sta­ty­muo­se.

Ne kar­tą gro­jo su Šiau­lių ka­me­ri­niu ir pu­čia­mų­jų or­kest­ru, da­ly­va­vo pro­jek­te "Mu­zi­ki­niai ru­de­nys". Bū­da­ma ke­tu­rio­li­kos, ta­len­tin­gam tri­mi­ti­nin­kui šiau­lie­čiui Jus­tui Drak­šui akom­pana­vo kaip kon­cert­meis­te­rė.

Šiau­liuo­se bu­vo su­ren­gu­si re­či­ta­lį, dar vie­nas nu­ma­ty­tas ki­tais me­tais, kai bus dvy­lik­to­kė.

Bet yra daug ren­gi­nių, ku­riuo­se Ka­mi­lė ne­ga­li gro­ti: nė­ra for­te­pi­jo­no. Da­bar, sa­ko R. Sli­žie­nė, ge­ras for­te­pi­jo­nas Šiau­liuo­se yra tik S. Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos sa­lė­je. Nu­me­ris du bū­tų "Po­li­fo­ni­jos" sa­lė­je.

"Šiau­liams rei­kia pui­kios ka­me­ri­nės sa­lės su ge­ru inst­ru­men­tu. Nes ta­len­tų yra, – sa­ko R. Sli­žie­nė. – Kar­tais ten­ka at­si­sa­ky­ti gro­ti, nes ma­tai: sto­vi elekt­ri­nis pia­ni­nas. S. Rach­ma­ni­no­vo ne­pag­ro­si su kla­vi­no­va, neatsk­lei­si vi­so gro­žio ir spal­vų."

Klau­sy­da­ma­si, kaip gro­ja mo­ki­nė, R. Sli­žie­nė jau­čia­si la­bai lai­min­ga. Mo­ky­to­ja ir mo­ki­nė kar­tu dir­ba jau de­šimt me­tų.

"Man la­bai pa­tin­ka įkvėp­ti žmo­nes, juos iš­lukš­ten­ti. Kiek­vie­na­me yra kaž­kas įdė­ta, kiek­vie­nas atei­na su sa­vo la­bai gra­žiu pa­sau­liu. Ka­mi­lė su kiek­vie­nu kū­ri­niu au­ga, to­bu­lė­ja, man la­bai sma­gu jaus­tis pri­si­dė­jus prie jos ke­lio. Aš jai sa­kau: tik­rai at­va­žiuo­siu į vi­sus ta­vo kon­cer­tus, pirk­siu bi­lie­tus ir klau­sy­siuos, kaip tu gro­ji."

K. Kau­či­kai­tė jau ži­no, ko sieks: no­ri tap­ti pro­fe­sio­na­lia mu­zi­kan­te ir pe­da­go­ge.

"No­riu pa­dė­ti ki­tiems su­ras­ti tai, ką aš ra­dau", – nu­si­šyp­so Ka­mi­lė. Jos tiks­las – stu­di­jos Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, to­bu­li­ni­ma­sis už­sie­ny­je.

Ka­mi­lė, sa­ko R. Sli­žie­nė, jau da­bar yra au­to­ri­te­tas mo­ki­niams. Mo­ky­to­ja pro­gno­zuo­ja, kad ji bus ir pui­ki kon­cert­meis­te­rė, ir mo­ky­to­ja, ir pri­trauks žmo­nes, kaip so­lis­tė.

Pa­sak R. Sli­žie­nės, pia­nis­tų kon­ku­ren­ci­ja Lie­tu­vo­je yra di­de­lė, jau­no­ji kar­ta la­bai ta­len­tin­ga. Tik da­lis no­ri grei­to re­zul­ta­to, o jo ne­bus be įdė­to dar­bo.

Ka­mi­lę tarp bend­raam­žių mo­ky­to­ja ma­to Lie­tu­vos ge­riau­sių­jų pen­ke­tu­ke.

R. Sli­žie­nė var­di­ja tris su­de­da­mą­sias sėk­mės da­lis: ta­len­tin­gas vai­kas, iš­min­tin­gi tė­vai ir mo­ky­to­jas, ku­ris ap­jun­gia bei pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę. Mo­ky­to­jas ir­gi mo­ko­si su kiek­vie­nu vai­ku.

"Ar aš ga­lė­jau pa­gal­vo­ti, kad man bus to­kia lai­mė, kad ma­no kla­sė­je ga­lė­si­me S. Rach­ma­ni­no­vą gro­ti!" – džiau­gia­si R. Sli­žie­nė.

Da­bar­ti­nis K. Kau­či­kai­tės iš­šū­kis – F. Šo­pe­no nok­tiur­nas – "rei­kia dau­giau lais­vės" ir "la­bai su­dė­tin­gas" M. Ra­ve­lio kū­ri­nys: dirbs su mo­ky­to­ju Jur­giu Alek­na­vi­čiu­mi. Ir, be abe­jo, S. Rach­ma­ni­no­vas, dar vie­nas jo etiu­das-pa­veiks­las. Iš­šū­kius pa­pil­do ir mo­ky­to­ja: lau­kia S. Pro­kof­je­vo, L. van Bet­ho­ve­no so­na­tos.

"Aš ži­nau, kad ji pa­da­rys", – nea­be­jo­ja mo­ki­ne R. Sli­žie­nė.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.