Žuvusiuosius karius archeologai grąžina arčiau žmonių

Žu­vu­siuo­sius ka­rius ar­cheo­lo­gai grą­ži­na ar­čiau žmo­nių

Šiau­lių ra­jo­ne, kol dar lei­džia orai, vis dar­buo­ja­si vil­niš­kiai ar­cheo­lo­gai. Jie ieš­ko Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re žu­vu­sių vo­kie­čių ka­rių pa­lai­kų. Šį kar­tą jie dar­ba­vo­si nuo­ša­lia­me Min­gė­lių kai­me, vie­to­je, ar­ti ku­rios gy­ve­nan­čių­jų jau ne­bė­ra. Bet prie ke­liu­ko – ka­pa­vie­tė: čia, fron­tui praė­jus, pa­tys gy­ven­to­jai žu­vu­siuo­sius su­rin­ko iš lau­kų ir su­dė­jo į iš­kas­tą tran­šė­ją ar bom­bos pa­da­ry­tą duo­bę.

Al­gi­man­tas BRI­KAS

brikas@skrastas.lt

Į Min­gė­lius at­ve­dė pri­si­mi­ni­mai

Kul­tū­ros ver­ty­bių paieš­kos bend­ro­vės ar­cheo­lo­gai jau bai­gė tir­ti Ant­ro­jo pa­sau­lio ka­ro vo­kie­čių ka­rei­vių ka­pa­vie­tę, esan­čią prie ke­liu­ko Min­gė­liuo­se, ne­to­li Gil­vy­čių (Bu­bių se­niū­ni­ja). Jo­je ras­ta tris­de­šim­ties jų pa­lai­kai ir dvie­jų – po pu­sę. Ma­tyt, kū­nus su­dras­kė bom­bos spro­gi­mas.

Ka­riai bu­vo už­kas­ti maž­daug 9 met­rų il­gio ir dvie­jų met­rų plo­čio duo­bė­je. Net­var­kin­gai. Vie­nas ant ki­to.

Ar­cheo­lo­gus į Min­gė­lius, ku­riuo­se da­bar ply­ti lau­kai, at­ve­dė čia gy­ve­nu­sių­jų pri­si­mi­ni­mai. Ar­cheo­lo­gas Si­mo­nas Sprin­dys tei­gia, kad „žmo­nių pa­sa­ko­ji­mų nie­ka­da ne­ga­li paim­ti šim­tu pro­cen­tu už gry­ną pi­ni­gą“. Kar­tais jie la­bai tei­sin­gi, kar­tais – vi­sai ne­tei­sin­gi. To­dėl kul­tū­ros ver­ty­bių bei žu­vu­sių­jų ieš­ko­to­jai to­kius pa­sa­ko­ji­mus ir va­di­na le­gen­do­mis.

Pa­gal „le­gen­dą“, čia, Min­gė­liuo­se, vo­kie­čių ka­rei­vių bu­vo pa­lai­do­ta kiek dau­giau, nei iš tik­rų­jų jų ras­ta. Jie su­rink­ti iš šių apy­lin­kių. Kū­nai jau bu­vo pra­dė­ję pū­ti, to­dėl žmo­nės juos rin­ko pa­sku­bo­mis, nes skli­do ne­ma­lo­nus kva­pas. Gal to­dėl, kad sku­bė­jo, ir su­kro­vė ke­lio­mis ei­lė­mis.

Ra­di­niai

Anot „le­gen­dos“, vo­kie­čiai čia bu­vo su­grį­žę. Jie at­ka­sė duo­bę, paė­mė ka­rei­vių že­to­nus, per­lau­žė, pu­sę jo pa­siė­mė, o ki­tą pu­sę pa­dė­jo at­gal. Bet ar­cheo­lo­gai čia ra­do pil­nų že­to­nų. „Va­di­na­si, ta „le­gen­da“ kaž­kiek ne­tiks­li“, – da­ro iš­va­dą S. Sprin­dys.

Ar­cheo­lo­gai čia ra­do ir su­rū­di­ju­sių durk­lų, pis­to­le­tą, ger­tu­vę su kaž­kuo. Ma­no­ma, kad tai – van­duo. Ar­cheo­lo­go S. Sprin­džio nuo­mo­ne, įdo­mu pa­tik­rin­ti, kaip per 70 me­tų van­dens sa­vy­bės pa­ki­to.

Ra­do ru­mu­niš­ką 1942 me­tų lai­dos mo­ne­tą, kaž­ko­kių po­pie­rių. Min­gė­liuo­se kar­tu dir­bęs Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos di­rek­to­rius Li­nas Kvi­zi­ke­vi­čius pa­sta­ruo­sius iš­ve­žė į Lie­tu­vos na­cio­na­li­nį mu­zie­jų res­tau­ra­to­riams – žiū­rės, kas ten yra.

Po ske­le­tais gu­lė­jo ir žai­di­mų kau­liu­kas. Ma­tyt, tarp mū­šių ap­ka­se ka­rei­viai lei­do lai­ką ir žais­da­mi.

Ka­pa­vie­tę bu­vo ne­leng­va pa­siek­ti

Ar­cheo­lo­gams ne­leng­va bu­vo pa­siek­ti po že­mės sluoks­niu be­siil­sin­čius ka­rius. Te­ko pa­si­telk­ti tech­ni­ką. Ja nu­stum­dė ak­me­nis, čia at­si­ra­du­sius, kai ūki­nin­kai dir­bo lau­kus.

S. Sprin­džio tei­gi­mu, tas žmo­gus, ku­riam pri­klau­so šie lau­kai, ne­ži­no­jo, kad pa­ke­lė­je pa­lai­do­ti žu­vu­sie­ji. Jau pra­dė­jus ar­ti, kaž­kas jam pa­sa­kė, jog šio­je vie­to­je yra ka­pi­nės – ne­ga­li­ma ar­ti.

Ar­cheo­lo­gai sa­ko, jog ka­rių pa­lai­do­ji­mo vie­tas su­ras­ti nė­ra sun­ku. Geo­lo­gi­nis sluoks­nis – smė­lis, žvy­ras, mo­lis – daž­niau­siai bū­na švie­sus. Iš­ka­sus duo­bę, pa­skui ją už­py­lus, smė­lis su­si­mai­šo su vir­šu­ti­niu tam­siu sluoks­niu. Ma­ty­ti duo­bės kon­tū­rai.

Pa­lai­do­tų žu­vu­sių ka­rių ieš­ko­ma įvai­rio­se vie­to­se. Ir ne vi­sa­da – sėk­min­gai.

Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos di­rek­to­rius L. Kvi­zi­ke­vi­čius sa­ko, jog tai vo­kie­čiai (Vo­kie­ti­jo­je esan­ti Vo­kie­čių ka­rių glo­bos drau­gi­ja, – A. B.) už­sa­ko šiuos dar­bus, „nes ka­riai taip gu­lė­ti ne­ga­li“.

Vė­liau jie per­lai­do­ja­mi Kau­ne, vo­kie­čių ka­rių ka­pi­nė­se.

Lie­tu­viams tal­ki­no uk­rai­nie­tis

Ar­cheo­lo­gams ten­ka dar­buo­tis vi­so­kiau­sio­mis oro są­ly­go­mis. Dirb­da­mi Min­gė­liuo­se, nuei­da­vo pa­si­šil­dy­ti prie už­si­kur­to lau­že­lio. Bet kar­tais oi kaip ne­leng­va, ypač praė­jus šlabd­ri­bai, rast sau­ses­nių ša­ka­lių ug­ne­lei įžieb­ti...

Ir pri­va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu pa­žliu­gu­siu pa­lau­kės ke­liu­ku nė­ra taip pa­pras­ta. Ne kar­tą te­ko ge­ro­kai pa­varg­ti.

To­kie var­ge­liai, at­ro­do, ne­gąs­di­no drau­ge su lie­tu­vių ar­cheo­lo­gais Min­gė­liuo­se dir­bu­sio ko­le­gos iš Uk­rai­nos Ole­go Osad­čij. Bet jis tei­gė ne dirb­ti, o į sve­čius Lie­tu­von at­vy­kęs.

Pa­sak O. Osad­čij, Uk­rai­no­je to­kius dar­bus at­li­ko dar pa­sku­ti­nį praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­tį. Jo ša­ly­je už­kas­tų vo­kie­čių ka­rei­vių bu­vo daug – Dnep­ro­pet­rovs­ko, Lvo­vo, Char­ko­vo ir ki­to­mis kryp­ti­mis vy­ko di­de­li mū­šiai.

S. Sprin­dys ma­no, kad dar tu­rė­tų gu­lė­ti apie 20 tūks­tan­čių vo­kie­čių ka­rei­vių, po vi­są Lie­tu­vą iš­si­bars­čiu­sių. Apie 16 tūks­tan­čių jau per­kel­ta į ofi­cia­lias ka­pi­nes. Tiks­lios sta­tis­ti­kos  nė­ra. Ma­tyt, kai ku­rie ka­rei­vė­liai taip ir liks ne­ras­ti...

Au­to­riaus nuo­tr.

Ar­cheo­lo­gai Min­gė­liuo­se ieš­ko Ant­ra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re žu­vu­sių vo­kie­čių ka­rei­vių pa­lai­kų.

Ten­ka ati­džiai pa­si­dar­buo­ti ir kas­tu­vais, ir men­te­lė­mis bei še­pe­tė­liais.

Ar­cheo­lo­go Si­mo­no Sprin­džio ran­ko­je – ką tik ras­tas ka­rei­vio šal­mas.

Tran­šė­jos dug­ną iš­va­lius, jis nu­fo­tog­ra­fuo­ja­mas. Ta­da jau ga­li­ma iš­kel­ti ras­tuo­sius žmo­nių griau­čius.

Mai­šai su pa­lai­kais su­krau­na­mi į au­to­mo­bi­lį. Jie bus ve­ža­mi ten, kur sau­go­mi, kol bus pa­lai­do­ti.

Lau­žą ban­do už­kur­ti uk­rai­nie­tis ar­cheo­lo­gas Ole­gas Osad­čij (kai­rė­je) ir Kul­tū­ros ver­ty­bių glo­bos tar­ny­bos va­do­vas Li­nas Kvi­zi­ke­vi­čius.