Žmonių kunigą primins memorialinė lenta

Žmo­nių ku­ni­gą pri­mins me­mo­ria­li­nė len­ta

Rad­vi­liš­ky­je ant na­mo, ku­ria­me gi­mė ir au­go Tė­vas Sta­nis­lo­vas, sie­nos ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta rad­vi­liš­kie­čiams pri­mins neei­li­nį žmo­gų, pa­li­ku­sį pėd­sa­kus tūks­tan­čių žmo­nių šir­dy­se.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Na­mą pa­puo­šė me­mo­ria­li­nė len­ta

Pen­kio­lik­ta­sis na­mas Rad­vi­liš­ky­je, S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je, nuo šiol vi­siems pri­mins, kad čia prieš 100 me­tų gi­mė ir da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo pra­lei­do An­ta­nas My­ko­las Dob­ro­vols­kis – vie­nuo­lis Tė­vas Sta­nis­lo­vas.

Ati­deng­tą me­mo­ria­li­nę len­tą pa­šven­ti­no Rad­vi­liš­kio pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Ed­var­das Zei­do­tas.

„Tė­vas Sta­nis­lo­vas – tai ku­ni­gas, vie­nuo­lis, pa­moks­li­nin­kas, Si­bi­ro la­ge­rių kan­ki­nys, glo­bo­jęs nie­kam ne­rei­ka­lin­gus, už­ri­by­je esan­čius žmo­nes, ken­čian­čius nuo pri­klau­so­my­bių, žy­dų gel­bė­to­jas, baž­ny­ti­nio liau­dies me­no my­lė­to­jas, įvai­rių eks­po­na­tų rin­kė­jas, Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio žmo­gus, dir­bęs pa­čio­se ato­kiau­sio­se pa­ra­pi­jo­se, nie­ka­da nie­ko neats­tū­męs.

Il­giau­siai, 24-erius me­tus, jis dir­bo Pa­ber­žė­je. Pas jį at­va­žiuo­da­vo ir ki­tų ti­kė­ji­mų ar­ba ne­ti­kin­tys žmo­nės, ieš­ko­da­mi čia pa­guo­dos ir dva­sios ra­my­bės.

Tė­vas Sta­nis­lo­vas ne­skirs­tė žmo­nių pa­gal par­ti­jas. Jam vie­nin­te­lė par­ti­ja bu­vo – pa­pras­ti žmo­nės ir Lie­tu­va. Daug pa­si­dar­ba­vo, rink­da­mas me­džia­gą apie 1863 su­ki­li­mą. Pa­ber­žė ta­po at­stum­tų­jų užuo­vė­ja, gel­bė­ji­mo­si uos­tu“, – pa­sa­ko­jo apie įžy­mų­jį kraš­tie­tį ku­ni­gas E. Zei­do­tas.

Ku­ni­gas pri­si­mi­nė ir Tė­vo Sta­nis­lo­vo kar­tu su pa­gal­bi­nin­kais pa­ga­min­tas 30 tūks­tan­čių me­ta­li­nių sau­lu­čių, ku­rias jis da­li­jo pas jį at­va­žiuo­jan­tiems. Jo sau­lu­čių yra iš­si­vež­ta į Si­bi­rą, ki­tus to­li­miau­sius kam­pe­lius.

„Tė­vui Sta­nis­lo­vui ne­bu­vo svar­būs jo­kie ap­do­va­no­ji­mai, dip­lo­mai – jis juos su­de­gi­no kros­ny­je, tuo pa­ro­dy­da­mas, kad žmo­gaus gar­bė ir di­dy­bė yra ne ta­me, kas ta­ve svei­ki­na ir ap­do­va­no­ja. Ku­ni­go ir kiek­vie­no žmo­gaus di­dy­bė yra ta­me, kad tu su­ge­bi ap­ka­bin­ti, įsi­jaus­ti į ki­to žmo­gaus rū­pes­čius, jam pa­dė­ti“, – Tė­vo Sta­nis­lo­vo pa­pras­tu­mą pri­si­mi­nė ku­ni­gas.

Apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą – kny­gos au­to­rė

Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je Tė­vo Sta­nis­lo­vo 100-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių iš­va­ka­rė­se su­reng­tas ir su­si­ti­ki­mas su žur­na­lis­te, ra­šy­to­ja, bu­vu­sia „Šiau­lių kraš­to“ dar­buo­to­ja Vi­ta­li­ja Mor­kū­nie­ne, pri­sta­čiu­sia prieš 12 me­tų pa­ra­šy­tą sa­vo kny­gą „Po­kal­biai Tė­vo Sta­nis­lo­vo ce­lė­je“.

Išt­rau­kų iš šios kny­gos, ku­rios lei­di­mas šie­met pa­kar­to­tas jau tre­čią kar­tą, pa­skai­tė bei su ke­liais Tė­vo Sta­nis­lo­vo vers­tais R. M. Ril­kės teks­tais su­pa­žin­di­no Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.

„Ko­kiu žmo­gu­mi rei­kia bū­ti ir ko­kį gy­ve­ni­mą nu­gy­ven­ti, kad ta­ve pa­skelb­tų Tūks­tant­me­čio žmo­gu­mi, kad Lie­tu­vo­je bū­tų pa­skelb­ti ta­vo var­do me­tai? Rei­kia bū­ti Tė­vu Sta­nis­lo­vu – vi­sos Lie­tu­vos žmo­nių ku­ni­gu“, – au­di­to­ri­jai sa­kė kny­gos au­to­rė.

Pa­sak V. Mor­kū­nie­nės, jos pa­ra­šy­to­ji kny­ga nė­ra be­let­ris­ti­ka, jo­je nė­ra nė vie­no iš­gal­vo­to žo­džio. Jo­je – už­ra­šy­tos bei įra­šy­tos Tė­vo Sta­nis­lo­vo min­tys, iš­sa­ky­tos po­kal­bių su juo me­tu per dau­giau nei de­šimt­me­tį ku­ni­go pa­sku­ti­nių­jų gy­ve­ni­mo me­tų Pa­ber­žė­je.

„Kaip sa­kė pa­ts ku­ni­gas, čia ne­bu­vo nei par­tor­gų, nei kom­sor­gų, ne­bu­vo nei au­to­bu­sų, nei te­le­fo­no. Ta­čiau žmo­nės pas jį, į jo žmo­giš­ku­mo ir pa­pras­tu­mo oa­zę, plūs­te plū­do iš vi­sų ša­lies kam­pe­lių. Plū­do ne tik pa­pras­ti „ma­žu­tė­liai“, bet ir in­te­lek­tua­lai iš Var­šu­vos, Pe­ter­bur­go, Mask­vos. Pa­ber­žė ta­po di­džiu­liu trau­kos cent­ru, o Tė­vas Sta­nis­lo­vas – jo aši­mi“.

Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą iš vie­nos vie­tos į ki­tą mė­ty­tas Tė­vas Sta­nis­lo­vas su­ge­bė­jo iš­lik­ti žmo­giš­ku­mo, kant­ru­mo ir pa­pras­tu­mo pa­vyz­džiu ("Ras­ki­te dar nors vie­ną ku­ni­gą, ku­ris tre­jus me­tus mie­go­tų zak­ris­ti­jo­je ant len­tų").

Pa­sak V. Mor­kū­nie­nės, jos kny­go­je – po­kal­biai apie vi­siems svar­bius da­ly­kus. Tai – bend­ra­vi­mas su žmo­gu­mi, ku­ris mo­kė­jo iš­klau­sy­ti kiek­vie­ną. Pats ku­ni­gas yra sa­kęs, kad jei­gu jis gaus dan­gų, tai tik už tai, jog sė­dė­jo ir klau­sė pas jį at­vy­ku­sių žmo­nių.

Au­to­rės nuo­tr.

Rad­vi­liš­ky­je ant na­mo, ku­ria­me gi­mė ir au­go Tė­vas Sta­nis­lo­vas, ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta.

Pri­si­mi­ni­mais apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą da­li­jo­si žur­na­lis­tė, ra­šy­to­ja, po­kal­bių su ku­ni­gu kny­gos au­to­rė Vi­ta­li­ja Mor­kū­nie­nė. Išt­rau­kas iš kny­gos skai­tė Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.

Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – kny­gų, lei­di­nių, at­si­mi­ni­mų apie Tė­vą Sta­nis­lo­vą eks­po­zi­ci­ja.