„Žinau, neturėsiu teisės pavargti“

„Žinau, neturėsiu teisės pavargti“

„Ži­nau, ne­tu­rė­siu tei­sės pa­varg­ti“

Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Li­na Šim­ke­vi­čie­nė ap­do­va­no­ta Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą Lie­tu­vo­je.

Sa­vo veik­lą pra­dė­ju­si nuo sa­va­no­rys­tės Mal­tie­čių or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bo­je, po­nia Li­na šian­dien yra šios tar­ny­bos na­rė, Kel­mė­je įkū­ru­si Jau­nų­jų mal­tie­čių gru­pę. Mo­kyk­las bai­gę kai ku­rie šios gru­pės na­riai to­liau sa­va­no­riau­ja sos­ti­nė­je. O vie­nas kel­miš­kis va­do­vau­ja Lie­tu­vos jau­nie­siems mal­tie­čiams.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ar­ti­mo mei­lės šven­tė

Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės me­da­lių įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­ja vy­ko Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos teat­re. Ap­do­va­no­ti me­da­liu „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ ša­lies sa­vi­val­dy­bės ir or­ga­ni­za­ci­jos pri­sta­tė 42 kan­di­da­tū­ras. Slap­tu ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rių bal­sa­vi­mu iš­rink­ta 16 lau­rea­tų, tarp ku­rių ir kel­miš­kė mo­ky­to­ja bei sa­va­no­rys­tės pro­pa­guo­to­ja Li­na Šim­ke­vi­čie­nė.

Me­da­liu sie­kia­ma Lie­tu­vos vi­suo­me­nę ska­tin­ti dirb­ti vals­ty­bės la­bui ir jos ge­ro­vei, reikš­ti ir įgy­ven­din­ti po­zi­ty­vias idė­jas, ku­rios bran­din­tų vi­suo­me­nės pi­lie­tiš­ku­mą, ža­din­tų tau­ti­nę sa­vi­mo­nę ir kul­tū­ri­nį są­mo­nin­gu­mą. Me­da­lis ski­ria­mas už vi­suo­me­ni­nę veik­lą ir ge­ra­no­riš­kus dar­bus.

Li­ną Šim­ke­vi­čie­nę ap­do­va­no­ji­mui pri­sta­tė „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos ir Sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros bei spor­to sky­riaus va­do­vai. Pas­te­bė­ta ir įver­tin­ta jos veik­la Mal­tie­čių or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bo­je. Ap­do­va­no­ji­mui re­ko­men­da­ci­jas tei­kė ir Mal­tie­čių or­di­nas.

Li­na – Mal­tie­čių or­di­no pa­gal­bos tar­ny­bos sa­va­no­rė ir na­rė. Ji Kel­mė­je įkū­rė Jau­nų­jų mal­tie­čių gru­pę, ku­rio­je mo­ko vai­kus ar­ti­mo mei­lės, pa­gal­bos ir at­jau­tos silp­nes­niam, vie­ni­šam, vargs­tan­čiam.

Mo­ky­to­ja „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jo­je įkū­rė ir Mal­tos or­di­no fi­nan­suo­ja­mą die­nos cent­rą, ku­ria­me pie­tau­ja, lais­va­lai­kį lei­džia 24 vai­kai iš so­cia­liai rem­ti­nų šei­mų. Pa­ti mo­ky­to­ja kas­dien už sim­bo­li­nį at­ly­gi­ni­mą cent­re dir­ba po ke­tu­rias va­lan­das. Sa­va­no­rys­te už­sii­ma ir va­sa­rą. Atos­to­gų lie­ka vos mė­nuo. To­dėl sa­ko, jog kar­tais sun­ku at­skir­ti, ar tai dar­bas, ar sa­va­no­rys­tė, ar mėgs­ta­mas lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas. Juo­lab kad į veik­lą įtrauk­ta vi­sa Šim­ke­vi­čių šei­ma.

Šven­tę Pa­ne­vė­žy­je mo­ky­to­ja pa­va­di­no ar­ti­mo mei­lės šven­te. Ji ste­bė­jo­si, jog su­lau­kė tiek daug dė­me­sio. Sa­vi­val­dy­bė sky­rė au­to­bu­sė­lį. Į Pa­ne­vė­žį ją ly­dė­jo šei­ma, bend­ra­dar­biai ir Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai.

Me­da­lį mo­ky­to­jai kaip ir ki­tiems lau­rea­tams įtei­kė Sei­mo Pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis.

„Įver­ti­ni­mas – ma­lo­nus, bet drau­ge ir įpa­rei­go­jan­tis. Kar­tais pa­gal­vo­ju, jog pa­var­gau. Da­bar, ži­nau, ne­tu­rė­siu tei­sės pa­varg­ti. Rei­kės dirb­ti, kad pa­tei­sin­čiau ap­do­va­no­ji­mą. Tarp lau­rea­tų bu­vo žmo­nių, pa­ra­šiu­sių kny­gą, įkū­ru­sių mu­zie­jų. Aš to­kių svar­bių ir di­de­lių dar­bų ne­pa­da­riau“,– kuk­li­na­si mo­ky­to­ja.

Įk­vė­pė ma­ma, pa­ska­ti­no sū­nus

L. Šim­ke­vi­čie­nė ki­lu­si iš Kai­šia­do­rių ra­jo­no Žiež­ma­rių mies­te­lio. Jos ma­ma dir­ba gy­dy­to­ja Kai­šia­do­ry­se. Ta­čiau Li­nai bu­vo ma­to­ma ir vi­suo­me­ni­nė ma­mos veik­la. Ji Žiež­ma­riuo­se prieš 25 me­tus su­bū­rė mal­tie­čių gru­pę. Su pa­na­šaus am­žiaus drau­gė­mis gy­dy­to­ja nu­spren­dė tar­nau­ti Lie­tu­vos žmo­nėms, ku­riems rei­kia pa­gal­bos.

Kar­tą po­nios Li­nos sū­nus Ka­ro­lis pa­klau­sė, ko­dėl ir jų šei­ma ne­ga­lė­tų už­siim­ti pa­na­šia veik­la kaip mo­čiu­tė. Tuo me­tu jis bu­vo paaug­lys.

Li­nai ne­be­li­ko nie­ko ki­to kaip pa­skam­bin­ti į Mal­tos or­di­no būs­ti­nę ir pa­siū­ly­ti įkur­ti jau­nų­jų mal­tie­čių gru­pę.

„Da­bar vi­si mū­sų šei­mo­je sa­va­no­riau­jam. An­tai praė­ju­sį sa­vait­ga­lį ga­lė­jo­me sa­vo kie­me grėb­ti la­pus, o mes va­žia­vo­me į Lie­tu­vos mal­tie­čių są­skry­dį Klai­pė­do­je“, – šyp­so­si po­nia Li­na.

Stu­di­juo­da­mas Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te Šim­ke­vi­čių sū­nus Ka­ro­lis pa­dė­jo Mal­tos or­di­nui ve­žio­da­mas jo glo­bo­ja­mus se­ne­lius į li­go­ni­nes ir po­lik­li­ni­kas. Jau­nes­ny­sis sū­nus Kas­pa­ras mo­ko­si gim­na­zi­jo­je ir sa­va­no­riau­ja Jau­nų­jų mal­tie­čių gru­pė­je. Sa­vaip sa­va­no­riau­ja ir vy­ras Ed­var­das. Jis iš­ve­žio­ja lab­da­rą, pa­ve­ža vi­sur, kur rei­ka­lin­ga mal­tie­čių pa­gal­ba.

„Vie­na ne­pa­da­ry­čiau nie­ko, – įsi­ti­ki­nu­si L. Šim­ke­vi­čie­nė. – Ma­no veik­lą re­mia ne tik šei­ma. La­bai ge­ra­no­riš­kos ko­le­gės Mil­da Bag­do­na­vi­čie­nė, Ge­nu­tė So­mai­tė, Dai­va Vai­čiu­lie­nė, pro­gim­na­zi­jos va­do­vai. Net mo­kyk­los val­gyk­los dar­buo­to­jos pri­si­de­da prie kas­me­ti­nės Mal­tie­čių sriu­bos ak­ci­jos. Iš ūki­nin­kų su­ren­ku rei­ka­lin­gus mais­to pro­duk­tus, o jos iš­ver­da sriu­bą. Prieš Ka­lė­das iš­da­li­ja­me apie 50 lit­rų sriu­bos. Su­ren­ka­me po du – tris šim­tus eu­rų au­kų.“

Ko­le­gos pe­da­go­gai at­si­lie­pia ir į mal­tie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mą Ge­ru­mo auk­cio­ną. Jie su­ne­ša vis­ką, ką per va­sa­ros ato­sto­gas nu­mez­gė, pa­siu­vo, pa­ga­mi­no, su­meist­ra­vo ir par­duo­da sim­bo­li­nia­me auk­cio­ne. Gau­tos lė­šos pa­nau­do­ja­mos Mal­tie­čių sriu­bos ak­ci­jai.

Rei­kia bur­ti tuos, ku­rie ša­lia

– Tar­nys­tė žmo­gui, ge­ru­mas, pi­lie­tiš­ku­mas, sa­va­no­rys­tė ap­link Jus tar­si dau­gi­na­si?

– Gal­būt tai už­kre­čia­ma? Ži­no­ma, jei­gu esan­tys ša­lia ta­vęs dar neį­gi­ję imu­ni­te­to prieš ge­rus dar­bus. Aš „už­si­krė­čiau“ nuo sa­vo ma­mos. Ir šian­dien ma­nau, jog ji yra la­biau ver­ta me­da­lio ne­gu aš. Taip jai ir pa­sa­kiau: „Čia, ma­ma, Ta­vo me­da­lis“.

Ge­ru­mo es­ta­fe­tę tę­sia ma­no sū­nūs Ka­ro­lis ir Kas­pa­ras. Džiau­giuo­si, jog tam pri­ta­ria ir vy­ras.

Bet džiaugs­min­giau­sia, kad su­lau­kiu ko­le­gų pri­ta­ri­mo mal­tie­tiš­kai veik­lai. Juk jie tu­ri sa­vo šei­mas, ne­ma­žą at­sa­ko­my­bės naš­tą dar­be ir ge­ba ras­ti lai­ko pri­si­dė­ti prie vi­suo­me­ni­nės veik­los. Esu be ga­lo jiems dė­kin­ga. Ir ti­kiu, jog vi­suo­met rei­kia bur­ti tuos, ku­rie ša­lia ta­vęs.

Kai pa­ts ro­dai pa­vyz­dį, vi­suo­met at­si­ras rė­mė­jų. Pa­vyz­džiui, „Ma­xi­mos“ pre­ky­bos cent­ras pa­rė­mė Mal­tie­čių Ve­ly­kų ak­ci­ją.

– Ką jums reiš­kia sa­va­no­rys­tė? Kaip jūs pa­ti jau­čia­tės šia­me vaid­me­ny­je?

–Tame vaid­me­ny­je ge­rai jau­čiuo­si. Tik kar­tais pa­jau­čiu, jog pa­var­gau. Mo­kyk­lo­je tu­riu pa­mo­kas. Po­piet ke­tu­rias va­lan­das dir­bu vai­kų die­nos cent­re. Grį­žus na­mo yra bui­ties dar­bų. O dar pa­si­ruoš­ti pa­mo­koms! Kny­gą sa­vo ma­lo­nu­mui ga­liu pa­skai­ty­ti tik va­sa­rą.

Bet pra­de­du svars­ty­ti, jog tiek daug da­ly­kų nuo ma­nęs pri­klau­so. Pri­si­me­nu pa­tar­lę: „El­kis su ki­tais taip, kaip no­rė­tum, kad su ta­vi­mi elg­tų­si.“ Tos min­tys tar­si pa­krau­na ir vėl dir­bu to­liau.

La­biau­siai gai­la vie­ni­šų, skur­džiai gy­ve­nan­čių se­ne­lių ir vai­kų iš su­dė­tin­gų šei­mų. Jiems la­bai rei­kia pa­lai­ky­mo. Da­lis vai­kų die­nos cent­ro lan­ky­to­jų 17 va­lan­dą no­riai bė­ga na­mo. Bet kai ku­rie cent­re pa­si­lik­tų per nak­tį, nes na­muo­se, ma­tyt, ne­ran­da ši­lu­mos.

Lai­mei, to­kių vai­kų ma­žė­ja. Bent ma­no to­kie pa­ste­bė­ji­mai.

– Jūs ap­do­va­no­ta už sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros sklai­dą. Ko­kia yra Lie­tu­vo­je sa­va­no­rys­tės kul­tū­ra?

– Lie­tu­viai la­bai ge­ra­šir­džiai žmo­nės. Ta­čiau ma­nau, jog sa­va­no­rys­tės kul­tū­ros dar trūks­ta. Pa­vyz­džiui, kai sto­vi­me gat­vė­je ir siū­lo­me ka­lė­di­nę mal­tie­čių sriu­bą, kar­tais iš­girs­ta­me ir už­gau­lių rep­li­kų.

Ne­re­tai žmo­nės ne­pa­si­ti­ki lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Abe­jo­ja, ar jų au­ka tik­rai pa­sie­kia ad­re­sa­tą. Ten­ka il­gai įro­di­nė­ti, kad to­kių or­ga­ni­za­ci­jų veik­la griež­tai au­di­tuo­ja­ma, nie­kas ne­prasp­rūs­ta pro akis.

Ne vi­si su­pran­ta, kas yra to­ji sa­va­no­rys­tė. Kar­tais to­kių at­si­ran­da ir tarp mo­ki­nių. Atei­na ke­le­tą kar­tų. Kaž­kas ne­pa­ti­ko – ir me­ta. Jie sa­va­no­rys­tę su­pran­ta: no­riu dir­bu, no­riu ne.

Pa­ti­ki­miau­sia sa­va­no­rys­tės sklai­da – tai tie vai­kai, ku­rie no­riai da­ly­vau­ja jau­nų­jų mal­tie­čių veik­lo­je čia, Kel­mė­je. Iš­vy­kę į ki­tus mies­tus tę­sia ge­rus dar­bus. Bu­vęs mū­sų gru­pės na­rys 24 me­tų Ai­das Ged­vi­las jau va­do­vau­ja vi­sos ša­lies jau­nie­siems mal­tie­čiams. Sa­va­no­riš­ką veik­lą Vil­niu­je tę­sia Jū­ra­tė ir Mar­ty­nas Pet­ke­vi­čiai.

Ti­kiu, jog šis jau­ni­mas pa­da­rys Lie­tu­vą ge­res­nę, gra­žes­nę. Kai mes tap­si­me se­ne­liais, bus ge­riau gy­ven­ti. Nes jie su­vo­kia, jog tiek sa­va­no­rys­tė, tiek kas­die­nis dar­bas dėl duo­nos yra di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė.

Au­to­rės nuo­tr.

„Nie­kas man neį­ro­dys, kad yra ge­res­nių mo­kyk­lų ne­gu Kel­mės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­ja, ku­rio­je dir­bu. Čia aš jau­čiuo­si ra­mi. Va­do­vai – ge­ra­no­riš­ki. Vai­kai – ge­ri. San­ty­kiai – šil­ti“, – sa­ko sa­vo mo­čiu­tės pa­vyz­džiu mo­ky­to­jos pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­si Li­na Šim­ke­vi­čie­nė.

Gied­riaus Kar­ta­no nuo­tr.

Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės – Bi­tės me­da­lį „Tar­nau­ki­me Lie­tu­vai“ kel­miš­kei Li­nai Šim­ke­vi­čie­nei įtei­kė Sei­mo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis.

Li­nai Šim­ke­vi­čie­nei mal­tie­tiš­ko­je veik­lo­je pa­de­da trys jos šei­mos vy­rai: vy­ras Eda­var­das ir sū­nūs Ka­ro­lis ir Kas­pa­ras.

Į ap­do­va­no­ji­mų šven­tę Li­ną Šim­ke­vi­čie­nę pa­ly­dė­jo šei­ma ir bū­rys ko­le­gų, daž­nai pa­gelbs­tin­čių jos veik­lo­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Li­nos Šim­ke­vi­čie­nės va­do­vau­ja­mi jau­nie­ji mal­tie­čiai ti­ki sa­vo veik­los pra­sme.

Ge­rų dar­bų sa­vait­ga­lis.