Naujausios
Žemaičiai sutiko savo didvyrį
Praėjusį trečiadienį Šilalės rajone, netoli Tverų, prie Lopaičių piliakalnio, žemaičiai sutiko į gimtinę parjojusį Vaidotą Digaitį. Atkaklus ir užsispyręs laukuviškis savo žemaitukų veislės žirgais Cekliu ir Kredu įveikė 6000 kilometrų, apjodamas visą Baltijos jūrą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Laukė su didele pagarba
Dešimta valanda. Prie Lopaičių piliakalnio būriuojasi Tverų vidurinės moksleiviai, vietos gyventojai, Žemaičių draugijos ir Nacionalinės žemaitukų augintojų asociacijos atstovai, seniūnijos ir Varnių regioninio parko darbuotojai, Žemaitijos didžiavyrio artimieji.
Prie paminklinio akmens Žemaičių kunigaikščiui Vykintui padėti du kibirai švento Lopaičių šaltinio vandens atsigerti ištvermingiems žirgams, atlaikiusiems sunkų žygį. Tie patys žirgai prieš porą metų padėjo Vaidotui Digaičiui apjoti Sarmatiją ir atsidurti prie Juodosios jūros.
Ąsotis su šaltinio vandeniu laukia ir raitelio. Organizatoriai raiko ruginę duoną.
Mokiniai su ąžuolo šakelėmis rankose aprėmina taką, kuriuo jos garsusis raitelis.
Jaudinantis susitikimas su šeima
Pagaliau iš už kelio posūkio išnyra ištvermingasis žemaitis ir du jo žirgai. Pirmieji jo pasitikti eina žmona Jūratė su vaikais Jore ir Gediminu. Dar viena Digaičių dukra nespėjo grįžti iš studijų mieste.
Po penkių mėnesių namo sugrįžęs žemaitis verkia iš džiaugsmo pagaliau susitikęs su savais. Nesulaiko jaudulio ašarų žmona ir vaikai, mama Agnietė Digaitienė bei seserys.
Prieš kelias dienas kirtęs Lietuvos sieną, Vaidotas Digaitis į Žemaitiją jojo pačiu artimiausiu keliu. Tačiau pakeliui buvo sustojęs pas vieną bičiulį pailsinti žirgus ir pailsėti pats prieš jaudinančią sutikimo ceremoniją.
„Šiaulių krašto“ pakalbinta Vaidoto žmona Jūratė sakė nenoriai vyrą išleidusi į kelionę. Apie žygį aplink Baltijos jūrą jis prasitarė praėjusių metų rudenį. “Iš pradžių maniau, kad juokauja, – pasakojo moteris. – Tačiau, kai žiemos vakarais Vaidotas pradėjo studijuoti žemėlapius, supratau, jog tai ne juokai. Sunku buvo išleisti. Bet žinojau, jog neperkalbėsiu. Tik prašiau, kad kasdien parašytų bent po žinelę – ar gavo nakvynę, kaip sekasi.“
Jūratė ir Vaidotas Digaičiai gyvena Šilalės rajono Laukuvos miestelyje. Abu verslininkai. Jūratė turi vaistinę, Vaidotas – parduotuvę. Penkis mėnesius moteris turėjo prižiūrėti abu verslus. Taip palaikė savo vyro žygį.
Vaidoto mama Agnietė Digaitienė verkdama sakė sūnaus daugiau niekur neišleisianti. Visus tuos penkis mėnesius negalėjusi ramiai gyventi. O tuo metu, kai Vaidotas susilaužė koją, sakė savo sūnų sapnavusi grįžtantį namo.
Išėjau tyliai
„Kai kirtau Lietuvos sieną, pasidarė ir linksma, ir liūdna, – apie jausmų sumaištį pasakojo Vaidotas. – Linksma, kad jau Tėvynėje, liūdna, kad baigėsi kelionė. Pripratau prie dulkėto vieškelio, saulės, vėjo.
Turėjau galimybę pabūti vienas ir sutikti daug įvairių žmonių. Keliavau per Rusiją, Lenkiją – ten nuostabūs žmonės. Turime ko pasimokyti. Vokietijos žmonės – darbštūs, vaišingi. Danija sukūrė žmogui palankius įstatymus. Švedai priminė italus. Suomijoje jau pakvipo Lietuva. Ten pamačiau obelį. Estijoje, o ypač Latvijoje, supratau, jog mes – tie patys. Turėtume stipriau apsikabinti.
Viena mano mamos amžiaus moteris iš Rusijos sakė, jog aš savo žygiu susjungiau visų tautų žmones.
Išjojau tyliai. Nenorėjau garsintis. Maniau, jog to žygio reikia tik man vienam. Dabar supratau, jog reikėjo tai padaryti. Iki Danijos nebendravau su žiniasklaida. Danijoje jau leidausi fotografuojamas. O Švedijoje jau buvo visai lengva. Bandžiau aiškinti, jog esu lietuvis, joju aplink Baltijos jūrą, o jie sako: „Žinom, žinom. Turi tris vaikus ir žmoną.“
Žemės energija
Sutikti Žemaitijos didvyrį Lopaičiuose nuspręsta todėl, kad šį piliakalnį labai mėgsta visa jo šeima. Vaidotas vėliau sakys, jog kartais čia atvykdavo net naktį, kai reikėdavo pamąstyti ar susikaupti. Čia labai stipri žemės energija.
Nuo kelio iki piliakalnio garsųjį raitelį lydėjo didžiulis būrys žmonių, galingu choru traukdami „Ant kalno mūrai“.
Trankia muzika ir liaudies dainomis piliakalnio paėdėje sutiko kaimo kapela „Medinga“. Ant laužo garavo bulvienė su mėsa.
Savotišku Lietuvos ambasadoriumi Baltijos šalyse tapusį laukuviškį sveikino bendruomenė ir valdžios atstovai. Jie sakė, jog Vaidotas įrodė žmogaus ir žirgo ištvermę. „Esi toks išmintingas, kad pats nežinai, ką dirbi,“ – negailėjo komplimentų draugai ir buvę bendražygiai prie Juodosios jūros.
Jie tvirtino, jog į tokį žygį besileidžiantis žmogus turi būti ne tik drąsus, bet ir puikus arklininkas. Pasirūpinti žirgais taip, kad jie atlaikytų 6 tūkstančių kilometrų žygį – nejuokas. Kartais tenka užmiršti ir save.
Vaidoto draugai, išgirdę, kad jis susilaužė koją, surado žmogų, kuris būtų atvažiavęs automobiliu ir parvežęs jį ir žirgus namo. Deja, užsispyręs žemaitis ir sulaužyta koja nusprendė baigti žygį.
"Atleiskit, kad buvau silpnas"
Ant piliakalnio viršūnės stovėdamas prieš krivius, kurie palaimino jį prieš paskutinį kelionės etapą į gimtąją Laukuvą, ir šventąją ugnį, Vaidotas Digaitis prisipažino, jog buvo ne vienas momentas, kai keikdavęs ir verkdavęs.
Kad nusiramintų, šalia pasidėdavęs išlydint į žygį sūnaus dovanotą diržą – tuomet palengvėdavo. Tačiau visi sunkumai išeidavo į gera. Vos pradėdavo temti, pakelėje rasdavo medžiotojų trobelę arba sutikdavo gerų žmonių, kurie priimdavo nakvynei.
Vaidotas įsitikinęs, jog jam padėjo aukštesnės jėgos. Už paramą jis dėkojo ir artimiesiems – savo mamai, žmonai, draugams, Sankt Peterburgo konsulei Irenai Strumilienei, kurios rūpesčiu pavyko saugiai pereiti Rusiją.
Iš lėto, kaip tikras žemaitis dėliodamas žodžius, tarsi kiekvieną prieš tai padėtų ant svarstyklių, Vaidotas atrodė toks tikras, be jokios vaidybos. Šlubčiojantis žygyje sulaužyta koja. Ties pečiais išdilusiais drobiniais marškiniais, kuriuos specialiai žygiui pasiuvo viena siuvėja. Nesimėgavo liaupsėmis ir dėmesiu. Kukliai stovėjo prieš savo kraštiečius ir atsiprašė: „Atleiskit, jog kartais buvau silpnas.“ O susirinkusieji atsiduso: „Duok Dieve visiems tokio silpnumo.“
KELIAUTOJAS: Šešis tūkstančius kilometrų žirgais įveikusio žemaičio Vaidoto Digaičio veidas švietė kuklumu ir tikrumu.
AŠAROS: Pamatęs artimuosius, Baltijos jūrą didvyriškai apjojęs Vaidotas Digaitis braukė ašaras.
SUSITIKIMAS: Pagaliau Digaičių šeima vėl drauge.
DRAUGYSTĖ: Žirgas puolė skabyti šeimininko kaklą puošiantį ąžuolo lapų vainiką.
DOVANA: Žemaitis nuo Kražių Marijus Čekavičius (kairėje) padovanojo žygeiviui Žemaitijos vėliavą.
PAGARBA: Pagerbti Žemaitijos didvyrio ir Lietuvos vardo garsintojo susirinko didelis būrys kraštiečių.
LAIMĖ: Žygeivio mama Agnietė Digaitienė ir jo seserys spindėjo laime, kad po penkių mėnesių sugrįžo sūnus ir brolis
Autorės nuotr.