Naujausios
Žaliasis namas apkabino savo gyventojus
Žagarės Petro Cvirkos 4-uoju numeriu pažymėto medinio daugiabučio gyventojai suvažiavo į „Žaliojo namo“ šventę. Žalia spalva dažomas XIX amžiaus namas vėl apkabino po Lietuvą ir pasaulį išsibarsčiusius tėvus, vaikus, anūkus ir proanūkius.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Atsiminimai apie riešutus ir žygius
„Čia gimiau ir užaugau. Būdama devynerių ar dešimties metų susilaužiau koją. Visi namo berniukai ir mergaitės man nešė kedro riešutų. Gulėjau hamake ir juos gliaudžiau. Tik po daugelio metų klaidžiojimo atmintis atgamino, kad tie riešutai derėdavo prie dabartinių vaikų globos namų,“ – su nostalgija prisimena buvusi žaliojo namo, vietinių vadinto „žalianka“, gyventoja Zofija Kauklienė.
Jos mama – 85-erių Natalija Vozbutienė, visų meiliai šaukiama Nacyte, tik galva palinguoja: oi, koks brangus jai buvo šis namas, kuriame pragyveno ilgiausiai iš visų – 70 metų. Su tėvais atsikraustė 12-metė ir tik prieš kelerius metus išėjo pas dukrą, nes jau buvo per sudėtinga laipioti į antrą aukštą.
„O mes su Edmundu (E. Vaičiuliu, garsiojo puodų namo savininku – aut. past.) kieme išsikasdavome žemines ir eidavome į žygius kovoti prieš kitos gatvės vaikus,“ – pasakoja buvusi „žaliankos“ gyventoja Danutė Byčiuvienė.
Namo stirniukas
Stasė Ščesnulevičienė augo 8 vaikų šeimoje. Bene didžiausias džiaugsmas mažiesiems buvo, kai eiguliu dirbęs šviesaus atminimo kaimynas Antanas Normantas parsinešė žmonių miške rastą stirniuką. Visi jį maitino, globojo. Stirniukas užlipdavo laiptais į prieangį, įlįsdavo į koridorių ir patikrindavo spinteles, ieškodamas jam paliktos duonos likučių.
Gerokai paūgėjęs stirninas ėmė kelti rūpesčių, nes mėgdavo geradarius pabadyti, ypač pasivijęs iš už nugaros.
„Kai reikdavo nueiti į lauko tualetą, pro durų plyšį žiūrėdavome, ar arti jo nėra ir lėkdavome, kiek kojos įkerta,“ – juokiasi S. Ščesnulevičienė.
Stirniuko likimas buvo liūdnas. Kurį laiką jis pagyveno aptvare, bet kažkas iš ten jį pavogė. Gyventojai spėlioja – greičiausiai nudaigojo dėl mėsos.
Regina Vozbutienė pasakojo išsinešusi iš šių namų gerumą ir šilumą. Kai vyko kuklios jos su vyru Kostu vestuvės, kaimynai Valerija ir Antanas Normantai atėjo pasveikinti, padėjo daug ką organizuoti, tarsi tapo neoficialiais svotais, o anyta padovanojo medinį grūstuvą bulvėms, kuris saugomas kaip brangiausia relikvija iki šių dienų.
Prieš dešimtmetį namas pritilo
Kadaise medinio dviaukščio visuose šešiuose butuose virė gyvenimas. Kiemas buvo pilnas vaikų, kurie žaidė „klases“, „milijardą“, gaudynes, slėpynes.
Žmonės dar atmena, kad čia veikė batų dirbtuvės.
Dabar – du butai tušti. Kituose balsų nedaug girdėti.
„Prieš dešimt metų namas pritilo, prigeso, vaikai, anūkai išvažinėjo. Kilo mintis surengti pirmąjį buvusių ir esamų „žaliankos“ gyventojų susitikimą. Praėjus dešimtmečiui vėl susiėjome, tik dabar jau daugiau organizavo vaikai – mano dukra Alma Undzėnienė, Diana, Edmundas ir Grėtė Vaičiuliai, Stasė ir Kęstutis Ščesnulevičiai, – „Šiaulių kraštui“ pasakojo šventės iniciatorė Valerija Normantienė, kuri į kitą butą išsikėlė prieš 26-erius metus, bet iki šiol dažna šio namo viešnia, nes tebeturi prie jo daržą. – Aš čia jiems gal įkyriu, nes mėgstu tvarką daryti.“
Sveikinimai ir mirusių atminimas
Žaliojo namo gyventojai suvažiavo iš įvairių miestų, miestelių. Toliausi svečiai atvyko iš Vilniaus ir Anglijos. Dzidros Skrupskelienės anūkai Žilvinas ir Jonas atskrido iš Londono.
Ant namo sienos atidengta atminimo lenta, kurioje Vaičiulių šeima surašė visų, kiek atmena, buvusių ir esamų namo gyventojų vardus bei pavardes.
Nešini žaliąja namo vėliava visi patraukė į sodą, kur aukštos sodo trešnės šakas papuošė 40–50 metų sulaukusios lėlės, ištrauktos iš palėpių bei dėžių.
Kai kurios jų sulūžusios, be rūbelių – tarsi prabėgusios vaikystės aidas.
Jaunesnės kartos atstovai pasveikino vyriausias žaliojo namo gyventojas: Nataliją Vozbutienę, Dzidrą Skrupskelienę, Zofiją Doveikienę, Eugeniją Andrijaitienę ir Valeriją Normantienę.
Prisiminti išėję Anapilin gyventojai, tarp jų – Loreta Skrupskelytė, kuri, nors nebuvo baigusi mokyklos, neturėjo pirmosios mokytojos, bet išmoko skaityti, rašyti, buvo be galo tvarkinga ir atstojo viso namo vaikų auklę.
Pažadėjo sugrįžti po 5 metų
Alma Undzėnienė visus pakvietė žaismingam vaidinimui „Grybų karas“ pagal Justino Marcinkevičiaus kūrinį. Išsidalinę tekstus, greitai pasipuošę atsivežtais rūbais, „aktoriai“ krizeno ir linksmino žiūrovus.
Programoje buvo numatytas ir žaismingų nominacijų – „dešimtmečio gaspadorius“, „dešimtmečio mūza“, „dešimtmečio išradėjas“ ir kitų – teikimas.
Tą vakarą dar ilgai netilo šurmulys žaliojo namo kieme. Buvę ir esami gyventojai pasižadėjo sugrįžti jau ne po dešmties, bet po penkerių metų.
Autorės nuotr.
IŠTIKIMYBĖ: Ištikimosios namo gyventojos: (iš kairės) Zofija Doveikienė, Eugenija Andrijaitienė, Dzidra Skrupskelienė, Natalija Vozbutienė ir pirmosios šventės organizatorė Valerija Normantienė (stovi).
LENTA: Žaliojo namo lentą su jo dabartinių ir buvusių gyventojų vardais bei pavardėmis atidengia lentos autoriai Diana ir Edmundas Vaičiuliai.
NAMAS: Žaliajam Žagarės namui gali būti apie pusantro šimto metų.
ATMINTIS: Valerija Normantienė (kairėje) atsiminė, kad jau praėjo dešimt metų nuo pirmojo žaliojo namo gyventojų susitikimo.
VĖLIAVA: Žaliasis namas turi ir savo žaliąją vėliavą, kurią nešė jauniausias renginio dalyvis Vakaris Vaičiulis.
SENBUVĖ: Viena iš namo senbuvių Dzidra Skrupskelienė (dešinėje), užauginusi 8 vaikus, su jauniausia dukra Ada.
GĖLĖS: Buvę žaliojo namo gyventojai (iš kairės) Zofija Kauklienė, Regina ir Kostas Vozbutai gėlių atnešė namo senbuvėms.
VAIDINIMAS: Namo vaikai ir anūkai vaidina „Grybų karą“.
VAIKYSTĖ: Sodo trešnės šakas papuošė 40-50 metų senumo lėlės.