Naujausios
Atgręžta į namą, kur gyveno paskutinis Žagarės žydas
Pradėdama ceremoniją aktorė Emilija Latėnaitė priminė, kad Žagarė prieš šimtą metų buvo vienas iš trijų miestų greta Kauno ir Vilniaus, kur veikė susibūrusios didžiausios žydų bendruomenės. Šiandien Žagarėje nebėra nė vieno šios tautybės atstovo, o kalvio darbo iš metalo nukaldinta atminimo kėdė simboliškai atgręžta į namą, kuriame gyveno paskutinis Žagarės žydas Aizekas Mendelsonas.
„Istorijos puslapių niekas neišplėš. Niūri praeitis, tačiau tikime, kad žmonės, kurie išvengė tų baisių Holokausto įvykių, galės atvykę į Žagarę prisėsti ant šios kėdės, pasijausti savais“, – teigė kėdės atidengimo iškilmėse dalyvavęs Premjeras Gintautas Paluckas.
Atidengti kėdę buvo pasiūlyta visiems norintiems tai padaryti kartu, o ant jos pirmasis prisėdo iš Žagarės kilęs, Vilniuje gyvenantis žydų tautybės kraštietis Edmundas Tiesnesis.
Poetinė-muzikinė programa
Po ceremonijos Žagarės sinagogoje skambėjo poetinė-muzikinė programa, kurią pristatė aktorė Emilija Latėnaitė ir vienas ryškiausių šalies violončelininkų Gleb Pyšniak.
Programos pagrindas – unikalūs lietuvių kilmės prancūzų poetės Carmen Bernos de Gaštold eilėraščiai iš jos knygos „Maldos iš Nojaus arkos“, atveriantys žmogiškas patirtis per maldas – jautriai, kartais su humoru, kartais su ilgesiu, bet visada su viltimi.
Renginyje taip pat visiems norintiems buvo nemokamai dalinama Holokaustą išgyvenusio Vilniaus žydų poeto Avromo Suckeverio (1913-2010) eilėraščių ir poemų, liudijančių turtingą ne tik jo tautos, bet ir visos žmonijos patirtį, atgyjančią šiandieninėje mūsų sąmonėje, knyga „Kapo vaikas“.
Kūrėsi nuo XVIII amžiaus
Žydai Senojoje ir Naujojoje Žagarėje pradėjo kurtis XVIII amžiaus pradžioje. Dar 1731 metais buvusio ATR (Abiejų Tautų Respublikos) karaliaus Jono Sobieskio sūnus Jokūbas privilegijoje teigė, kad Naujojoje Žagarėje gyvena beveik išskirtinai tik žydai ir joje stovi puošnūs namai, tuo tarpu Senojoje jų beveik nebūta. Senosios ir Naujosios Žagarių žydai turėjo sinagogas, kapines, netgi atskirus ginčus nagrinėjusius teismus. 1897 metų duomenimis Naujojoje Žagarėje jau gyveno 5602 gyventojai, iš kurių 3814 buvo žydai, o Senojoje Žagarėje buvo 2527 gyventojai, iš jų – 1629 žydai.
Nuo įsikūrimo miestelyje žydai vertėsi prekyba, taip pat turėjo įvairias gamyklas, fabrikus ir dirbtuves – nuo midaus, saldainių ir šokolado, iki žvakių, batų ir šerių, taip pat malūną, kepyklas, elektrinę, foto studijas ir kt. Žagarės žydai vertėsi ir tradiciniais žydams būdingais amatais – auksakalyste, knygrišyste. Turtingesni prekiavo su Rygos ir Jelgavos miestais, eksportuodami ir importuodami prekes. Vienas žinomiausių XX amžiaus pradžios Žagarės verslininkų buvo Mozė Strulis, kuris tarpukariu praturtėjęs grįžo į Žagarę, nusipirko Naujosios Žagarės dvarui priklausiusį malūną, kuris po atliktos modernizacijos tiekė elektrą visam miestui.
Iššūkiai ir Holokausto tragedija
XX amžiaus pradžioje Žagarės žydai susidūrė su dideliais iššūkiais. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jie buvo tremiami į Rusijos gilumą, o 1916 metais nutiesus geležinkelį per Joniškį sustojo Žagarės ekonominė plėtra, tad dalis vietos žydų kraustėsi į didesnius pramoninius centrus.
Tarpukariu dauguma žydų gyveno dabartinėse Vilniaus, Kęstučio, Joniškio ir P. Cvirkos gatvėse bei Turgaus aikštėje. XX amžiaus pradžioje Žagarėje buvo net 7 sinagogos. Iki šių dienų buvusioje Senojoje Žagarėje išliko tik viena sinagoga esanti Trumpojoje gatvėje, kuri dabar pritaikyta kitoms reikmėms. Tuo tarpu Naujojoje Žagarėje Petro Avižonio gatvėje išliko dvi sinagogos, statytos 1799 ir 1802 metais. Vienoje iš jų šiuo metu yra įsikūrusi gaisrinė.
Žagarės žydai steigė įvairias organizacijas ir verslus: veikė savitarpio pagalbos draugijos, literatūros ir dramos draugija, bibliotekos ir knygynas, kuriuose buvo galima rasti literatūros hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste kūrėsi įvairios mokyklos: chederiai, Talmud Tora ir Javne mokyklos, prekybos mokykla, progimnazija. Ekonominę pagalbą miesto žydams teikė Žydų liaudies bankas. Žagarės žydai aktyviai dalyvavo ne tik savo bendruomenės gyvenime, 1937 metais iš devynių Žagarės savivaldybės narių net keturi buvo žydai. Mieste taip pat aktyviai reiškėsi kairiųjų pažiūrų Bundo partija bei įvairūs sionistiniai judėjimai.
1941 metais Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, Žagarėje buvo įkurtas getas, į kurį suvaryti ne tik Žagarės žydai, bet ir iš Šiaulių, Joniškio, Kuršėnų, Žeimelio bei kitų gyvenviečių. Pirmosios masinės žudynes Žagarėje įvyko rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Tada Senosiose Žagarės žydų kapinese buvo nužudyti, kiek žinoma, 38 vyrai. Didžioji žudymo akcija įvyko rugsėjo mėnesio paskutinėmis dienomis, kai nacistinės Vokietijos pareigūnai kartu su kolaborantais Žagarės dvaro Naryškino parke nužudė apie 2236 žmones.
Pasaulyje žinomos asmenybės
Žagarėje gimė gausus būrys iškilių žydų tautybės asmenybių, kurios iki šių dienų plačiai žinomos ne tik gimtajame štetle, tačiau ir už jo ribų. Keletas iš jų: pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete, vertėjas, publicistas, rašytojas Leiba Mandelštamas (1809–1889); vienas didžiausių Sovietų sąjungos fizikų, dalyvavęs projektuojant ir kuriant karinę atominę techniką, profesorius Izaokas Kikoinas (1908-1984); žinomas JAV darbininkų judėjimo veikėjas, profsąjungų lyderis Simcha Gilmanas (1887–1946), tapęs įtakingu JAV darbininkų judėjimo atstovu bei profesinių sąjungų lyderiu (Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo pagrindinis JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto patarėjas profsąjungų klausimais); iškilus rabinas, Musar judėjimo pradininkas Izraelis Salanteris Lipkinas (1810–1883); filantropas, Maskvoje sukūręs garsiąją arbatos firmą „Vysockio arbata“, Kalonimas Zyvas Vysockis (1824–1904) ir kt.
