Naujausios
Žagarė buvo labai didelis miestas...
Šeštadienio vakarą susitikime prie dvaro rūmų diskutavę „Nacionalinės ekspedicijos“ nariai gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas vardijo Žagarės (Joniškio r.) didingą praeitį ir dabarties turtingumą liudijančius faktus: gausią garsių žydų išeiviją, kunigaikštį Žvelgaitį, derlingas žemes, tauriųjų elnių populiaciją. O kalbėdamas apie neraminančią ateitį profesorius svarstė galimybę ir būtinybę emigracijos bangą iš tiesioginės krypties į Vakarus bent jau pasukti į didžiuosius šalies miestus, – tai būtų išlikimo pradžia.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Trys esminiai Žagarės požymiai
Diskusijos „Žagarė buvo, bet ar bus“ moderatoriaus, žurnalisto Edmundo Jakilaičio paprašytas įvardinti tris šios vietovės esminius skiriančius požymius, istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas atsakė, kad tai buvo labai didelis miestas, Žiemgalos ir Kuršo paribio didmiestis, dviejų šalių sąlyčio tarpininkas, Abiejų Tautų Respublikos ir vėlesniais laikais iki Pirmojo pasaulinio karo išgyvenęs didybės periodą. Tuo metu čia būta 10–14 tūkstančių gyventojų. Didingumą liudija ir išlikusi erdvi turgaus aikštė.
Antra: Žagarėje veikė galinga žydų bendruomenė, pasauliui davusi garsių mokslininkų, rabinų, prekybininkų. Žydų fenomenas išties ne tokia sudėtinga tema, kokią ją bandoma pavaizduoti. Rytų kolonizacija vyko ne tik kalaviju, bet ir kuriant miestus. Žydai į juos buvo kviečiami, kaip žmonės, mokantys skaičiuoti, verslauti.
Trečia, kas, pasak profesoriaus, išskiria Žagarę – Žvelgaičio kalnas, kurio pavadinimas siejamas su kunigaikščiu Žvelgaičiu, galingu lietuviu, bandžiusiu paimti Rygos pilį, o nepavykus, nužygiavusiu į estų gyventas žemes. Jis kovojo ir su Žiemgalos kunigaikščiu Viestartu. Istorija kraupi: Viestartas nukirto ne tik Žvelgaičio, bet ir jo karių galvas, kurias susirinkęs išsivežė „gal vaikams žaisti“.
Elnių ir dolomito fenomenas
Gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius, pastebėjęs, kad gamtoje tokių kraupių dalykų nebūna, nebent kas labai valgyti nori, tada galvą kitam nukanda, teigė, kad įdomiausias šio krašto gamtinis unikumas yra taurieji elniai. Jų populiacija ne pati seniausia, bet atkurta grafo Dmitrijaus Naryškino.
Po karo buvo suskaičiuota 18 likusių elnių. S. Paltanavičius sakė visada stebėjęsis, kaip jie išliko tokiu metu, kai visko trūko, taip pat ir maisto.
Vėlesniu laiku jų sparčiai gausėjo ir rujos metu būdavo galima pamatyti 100–120 šių galingų gyvūnų. Gamtininkas svajoja, kad jų medžioklės būtų pamirštas dalykas, geriau kur nors pamiškėje veiktų mažas viešbutėlis, kuriame apsistojusieji galėtų klausytis tauriųjų elnių balsų.
Kitas krašto savitumas – dolomito klodai, kurie lėmė žagarvyšnių, vietinių sąlygų suformuoto augalo, kuris kitose Lietuvos vietose pasodintas auga, šakojasi, bet neduoda uogų derliaus, vešėjimą. Dolomitas Žagarėje yra arti dirvos paviršiaus, tad ir Švėtės upės dugnas vietomis juo dengtas taip, kad atvykėliai klausia, kas betoną išliejo. Tačiau žemės apskritai čia geros, net per geros, būtent tai lėmė, kad gausiai dirbami laukai ir nelikę didelių senųjų šimtamečių ąžuolynų.
O apskritai Žagarės ir Šiaurės Lietuvos gamtos amžius, S. Paltanavičiaus teigimu, lyginant su likusia šalies dalimi – gerokai jaunesnis.
„Vidutiniškai šalyje jis siekia 13–15 tūkstančių metų nuo paskutinio ledynmečio pabaigos, tačiau šiuose kraštuose Žvelgaičio „galva“ virš ledyno pasirodė dar maždaug trimis tūkstančiais metų vėliau. Gal ir gerai, nes dėl tos priežasties viskas labiau tausota, išsaugota“, – svarstė „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis.
Žagarei padėjo Ryga ir Dauguva
Profesoriaus A. Bumblausko įsitikinimu, Žagarės didybę dar Abiejų Tautų Respublikos laikais lėmė palyginti netoli esanti Ryga ir galinga Dauguvos upė, gysla, kuria keliavo prekės.
Gdanskas su Vysla ir Ryga su Dauguva, o iš tenai mezgėsi ryšys su Amsterdamu, kuris mums tapo vartais į Europą ir pasaulį. Vykdamas su „Nacionaline ekspedicija“ profesorius Gdanske rado žemėlapį su užrašu, kad Lietuva ir Lenkija – Europos aruodas.
„Mes be jų gelumbės ir šilkų galėjome gyventi, o jie be mūsų duonos – ne“, – paprastai ir aiškiai privalumus įvardijo profesorius.
Grūdai anuomet buvo savotiška valiuta, pridūrė S. Paltanavičius. Ir dar mediena. Plečiantis žemdirbystės plotams, mažėjo miškų. Užtat dabar Varėnos rajono miškingumas siekia daugiau kaip 60 procentų teritorijos, o Joniškio ir kaimyniniuose rajonuose, kur dirvožemis itin derlingas – triskart mažiau.
Kalbėdamas apie Žagarės regioninį parką, gamtininkas atkreipė dėmesį, kad iš viso Lietuvoje yra 17 procentų saugomų teritorijų. Kai kas dėl to paburba, tačiau niekas nieko neuždraudė, tik prie žmogaus priartino gamtą: dabar jis geriau žino, kur nueiti, kaip elgtis. Vis dėlto nerasite tako, nutiesto iki juodojo gandro lizdo, nereikia norėti į slapčiausias gamtos kerteles patekti kaip į savo namus.
Kokia Žagarės ateitis?..
Susirinkusius vietos gyventojus ir miesto svečius domino, koks iš tiesų yra Žagarės amžius – 818 (nuo pilies paminėjimo šaltiniuose 1198 metais) ar 763 (nuo vietovės paminėjimo 1254 metų Žiemgalos dalybų akte) metai, tačiau tikslaus atsakymo profesorius A. Bumblauskas nebuvo linkęs duoti. Pasak jo, vieni skaičiuoja miestų metus nuo Magdeburgo teisių suteikimo, kiti – nuo pilies, dvarvietės paminėjimo ar pasirenka dar kitą atskaitos tašką, ir „vienos teisybės iki galo niekada nesurasim“. Todėl jis juokais siūlė apskritai pasirinkti kokią nors apvalią datą, kuri solidžiau atrodytų.
Į klausimą, kokia ateitis laukia tokio seno ir garbingo miesto, diskusijos moderatorius Edmundas Jakilaitis reagavo pastatba, kad ateitį lai prognozuoja ir kuria politikai, o istorikai ir gamtininkai kalba apie šimtų ir tūkstančių metų praeitį. Vistik profesorius Alfredas Bumblauskas išsakė mintį, kad svarbu būtų emigracijos bangą bent jau pasukti iš Vakarų krypties į mūsų šalies didmiesčius.
Selemonas Paltanavičius pastebi išsikėlusiųjų iš miestų į kaimus sėkmės istorijas. Jas pasakojantys žmonės niekada neužsimena, kad kažko negali pasiekti, nes šiuolaikinės technologijos įgalina dirbti iš namų, tvarkyti verslus būnant kitoje šalyje, o ir atstumai Lietuvoje nedideli, kai yra nuosavas transportas.
„Žmogui visko reikia, bet gal labiausiai tikėjimo, kad ten kur esi, tavo namai“, – sakė S. Paltanavičius.
Autorės nuotr.
Svečiai (iš kairės) profesorius Alfredas Bumblauskas, gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir žurnalistas, diskusijos moderatorius Edmundas Jakilaitis buvo apdovanoti žagarvyšnių sodinukais.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius ir istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas vardijo buvusios didingos Žagarės privalumus ir dabarties turtus: gausią garsių žydų išeiviją, kunigaikštį Žvelgaitį, derlingas žemes, tauriųjų elnių populiaciją.
Diskusijos apie Žagarės ateitį pasiklausyti susirinko daug ne tik vietinių gyventojų, bet ir miesto svečių.