Naujausios
Vietoj daktaro – darbas
Vyriausioji Pakėvio kaimo (Kelmės raj.) gyventoja Stefanija Vaitkienė dar augina paršelį, laiko vištų, užaugina daržovių sau, vaikams ir anūkams, konservuoja, išsiverda valgį, išsiskalbia. Daktaro 87 metų moteriai prireikia tik kokį kartą per metus. „Jeigu nejudėčiau, sukumpčiau“, – sako būrį anūkų ir proanūkių užgyvenusi moteris.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Darbas ir gydo, ir auklėja
Labai daug vargo patyrusi ir bado mačiusi Stefanija Vaitkienė sako: „Dabar jūs ponai. Rūmuose gyvenate.“ Ir nesupranta, kaip kai kurios šeimos iš valstybės gauna per tūkstantį litų pašalpų nieko nedirbdamos.
87 metų sulaukusi ir vis dar be niekieno pagalbos išgyvenanti moteris pradėjo dirbti būdama šešerių. Žiemą prižiūrėdavo turtingesniųjų vaikus, vasarą pas ūkininkus ganydavo karves.
O ką daryti? Tėvai augino devynis vaikus. Turėjo tik porą hektarų žemės. Iš tiek neišgyveno. Teko eiti kumečiais.
Beje, ir kumečiaudami porą gabesnių išleido į mokslus. Jie baigė net aukštuosius.
Keturis savo vaikus Stefanija irgi spaudė prie darbo. Kastuvu, anot jos, visa žemė perkasta. Dirvoje buvo daug didžiulių akmenų. Vaikai iškasdavę rūsio gilumo duobes, kol akmenis iš žemės išritindavo.
Ir pati Stefanija, visą gyvenimą sunkiai dirbusi ir nuolat taupiusi, net dabar savo vaikams rodo darbštumo pavyzdį. Prieš trejus metus, būdama 84 metų, dar laikė karvę. Paskui įsigijo ožką. Pavasarį perka viščiukų. Laiko paršelį, būrį vištų. „Negi sakysiu vaikams, kad atvažiuodami pas mane atsivežtų valgyti?“
Pakėvio vyriausioji rodo stiklainius, pilnus marinuotų daržovių. Pati konservavo.
„Nors ir gaunu pensiją, bet sunkiai verčiuos. Vos užtenka nuo pensijos iki pensijos. Mokesčiai didžiausi: už elektrą, už telefoną, už vandenį. Dar draudimas. Vaistai brangiausi.“
Skolintas grūdų maišas kunigui už Mišias
Stefanija ištekėjo būdama dvidešimties. Su vyru Vaclovu Pakėvyje pasistatė nedidelį namelį. Bet neilgai džiaugėsi šeimos laime. „Pagimdžiau antrąjį sūnų. Guliu ligoninėje. Ir vyrą atveža į ligoninę skrodimui. Staiga mirė namuose. Nuo gripo.“
Jauna moteris grįžo namo su kūdikiu ant rankų. Čia dar vienas mažylis. Reikia palaidoti vyrą. Pinigų nėra.
Vyras buvo stalius. Vienas stambaus sudėjimo žmogus buvo užsisakęs karstą. Vaclovas spėjo padaryti. Patį ir paguldė į tą karstą. „Kaip šiandien prisimenu, tas karstas toks didelis, gilus. Vaikas sako: „Mama, neguldykim tėvelio į tą lovį.“ Ilgai stovėjo akyse“, – dar ir šiandien ašarą nubraukia Stefanija.
Nuėjo pas kaimynus pasiskolinti pinigų Mišioms. Tie irgi neturi. Paskolino maišą grūdų. Grūdais sumokėjo kunigui už palaidojimą.
Rudenį tikėjosi gauti už darbadienius iš kolūkio ir atiduoti kaimynams. Bet nuėjusi parsinešė tik į maišo galą įbertų dvidešimt kilogramų. Tik 40 darbadienių buvo išdirbusi.
Tais metais duonos neturėjo. Teko valgyti bulves su padažais. Kartais nubėgdavo į Daustorius, pas savo mamą. Ji nuo savęs kąsnį nutraukusi, atpjaudavo duonos kampą anūkams.
„Daug vargo mačiau, – pokarį prisimena Stefanija. – Kolūkyje šėriau kiaules, namuose prižiūrėjau mažus vaikus, lesinau kolūkio viščiukus. Už darbą buvau pagirta. Bet gyvenimas gerėjo labai iš lėto. Nežinau, kaip po šitiek vargų mane Dievulis šioje žemėje dar laiko.“
Likimas apdovanojo gerais vaikais
Antrą kartą Stefanija ištekėjo, praėjus septyneriems metams po vyro mirties. Tada gyvenimas šiek tiek palengvėjo.
„Steponas buvo kavalierius. Bet paėmė mane su dviem sūnumis. Nuo jo susilaukiau dviejų dukrų. Pasididinome namelį. Gerai sutarėme. Kartais pasakydavome vienas kitam piktesnį žodį. Bet pasisakom, kas nepatinka, – ir vėl geruoju. Išgyvenome dvidešimt metų. Paskui vyras dėl armijoje įgytos bronchinės astmos pasiligojo. Dar jaunas mirė.“
Stefanijai teko iškęsti dar vieną netektį. Guodžiasi tik tuo, kad vyrai apdovanojo ją gerais vaikais. Du sūnūs ir viena dukra gyvena Šiauliuose. Visi turi darbą. Viena dukra gyvena Kelmėje.
Didelių mokslų Vaitkai savo vaikų neturėjo iš ko išleisti. Bet visi įsigijo specialybes ir rado savo vietą gyvenime.
Vaikų padedama Stefanija apsimūrijo savo namelį, pasikeitė langus, susiremontavo vidų.
Garbaus amžiaus moteris naudojasi visais patogumais. Turi automatinę skalbyklę.
Vaikai lanko mamą, dažnai jai skambina. „Kai turėjau ožką, anūkė, paskambinusi iš Anglijos, ir ožkai perduodavo gerų dienų“, – šypsosi.
Senoji pakėviškė turi 7 anūkus ir 8 proanūkius. Jeigu visi su savo šeimomis iš karto susirinktų, į trobą netilptų.
Kad nenusibostų gyvenimas
Stefanija kasdien rūpinasi, kad kuo ilgiau būtų sveika, žvali ir kad nenusibostų gyvenimas. Rytą septintą jau keliasi. Užsikuria ugnį. Išverda savo paršeliui jovalo. Pati papusryčiauja. Išgeria vaistų. Pašeria savo gyvulėlius.
Kol ateina pietūs, pamezga. Vaikams ir anūkams nereikia pirkti vilnonių pirštinių ir kojinių. Pažiūri televizorių. Žiūrėk, ateina ir pietūs. Vėl verdasi valgį. Dažniausiai sriubos. „Jei nepavalgau sriubos, jaučiuosi kaip nevalgiusi, – sako. – Man visko reikia: ir mėsos, ir lašinių, ir cepelinų, prie cepelinų būtinai reikia spirgiukų. Su grietine – nestipru.“
Rūpinasi savo gyvulėliais. Džiaugiasi, kad jos paršelis jau pusbekonis.
„Dabar tik po kiemą pavaikščioju. Toliau bijau eiti. Slidu. Dar apvirsiu, – pasakoja Stefanija. – Susilaužyčiau koją – būtų blogai. Dabar dar, ačiū Dievui, sveikata – pusėtina. Širdis nešlubuoja. Gerai matau. Tik girdžiu kiek silpniau. Turiu dirbti. Turiu judėti. Kitaip sukalkėsiu.“
Netrukus ateis pavasaris. Vyriausiajai Pakėvio gyventojai prasidės daržų sodinimas ir kiti žemiški rūpesčiai. Tada ir į bendruomenės susibūrimus nueis, ir gegužinių giesmių giedoti su kitom kaimo giedotojom trauks. Pasijaus tikra kaimo bendruomenės nare.
Autorės nuotr.
ENERGIJA: Daug vargo patyrusi Stefanija Vaitkienė, sulaukusi 87 metų, dar nestokoja energijos.
VEIDAS: 87 metų Stefanijos Vaitkienės veidas niekuomet negražintas nei kosmetika, nei dažais.
DRAUGYSTĖ: Draugystė su Pakėvio seniūnaite Rasa Šimaliene Stefanijai Vaitkienei suteikia saugumo ir tvirtybės.