„Velnias spąstuose“ nuvainikuoja „Ameriką pirtyje“

„Velnias spąstuose“ nuvainikuoja „Ameriką pirtyje“

„Vel­nias spąs­tuo­se“ nu­vai­ni­kuo­ja „Ame­ri­ką pir­ty­je“

Lie­tu­vių teat­ro pra­džia – ne Pa­lan­go­je, o Med­vi­lio­ny­se

Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re su­reng­to­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Ba­jo­rai von Goe­sai, Med­vi­lio­nių dva­ras ir epo­cha“ is­to­ri­kė Vi­da Gi­ri­nin­kie­nė sa­kė, kad ne Pa­lan­go­je pa­ro­dy­tą „Ame­ri­ką pir­ty­je“, bet Med­vi­lio­ny­se pa­sta­ty­tą vai­di­ni­mą „Vel­nias spąs­tuo­se“ ga­li­ma va­din­ti tik­rą­ja pro­fe­sio­na­laus lie­tu­vių teat­ro pra­džia.

Be to, šis dva­ras reikš­min­gas ne tik dėl sa­vi­nin­kų ba­jo­rų švie­tė­jų ir lie­tu­vy­bės sklei­dė­jų, bet ir dėl su­si­klos­čiu­sios ap­lin­kos, ku­rio­je tar­si pa­veiks­le įsi­kom­po­na­vo ki­tos gar­sios Lie­tu­vos as­me­ny­bės, nu­tie­sian­čios gi­jas nuo ma­žos pa­sie­nio vie­to­vės iki Pa­ry­žiaus, Kro­ku­vos, Sankt Pe­ter­bur­go.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Pro­fe­sio­na­laus teat­ro pra­džia

Pa­lan­go­je 1899 me­tais bu­vo pa­sta­ty­ta Ke­tu­ra­kio (An­ta­no ir Juo­zo Vil­ku­tai­čių) „Ame­ri­ka pir­ty­je“, ta­čiau Pa­lan­ga, pa­sak is­to­ri­kės Vi­dos Gi­ri­nin­kie­nės, pri­klau­sė Kur­šo gu­ber­ni­jai, o Med­vi­lio­nys – lie­tu­viš­kai Kau­no gu­ber­ni­jai.

Be to, Dvie­jų Mo­te­rų (Ju­li­jos Žymantienės-Žemaitės ir Gab­rie­lės Petkevičaitės-Bitės) kū­ri­nys „Vel­nias spąs­tuo­se“ bu­vo pa­ra­šy­tas spe­cia­liai Med­vi­lio­nių teat­rui, ku­riam su­kur­ti jas su­ve­dė Po­vi­las Vi­šins­kis. Tad bū­tent šį vie­šą vai­di­ni­mą de­rė­tų va­din­ti tik­rą­ja pro­fe­sio­na­laus lie­tu­viš­ko teat­ro pra­džia.

„Vel­nias spąs­tuo­se“ bu­vo su­kur­tas re­mian­tis G. Petkevičaitės-Bitės iš­girs­tais pa­cien­tų po­kal­biais vais­ti­nė­je, pa­gal ku­riuos gi­mė is­to­ri­ja apie vo­kie­tu­ku pa­si­ver­tu­sią pik­tą dva­sią.

„Vel­nias spąs­tuo­se“ gar­si ko­me­di­ja ir tuo, kad dėl jos 1900 me­tais bu­vo pra­dė­ta afi­šų by­la. Po­vi­las Vi­šins­kis šį spek­tak­lį no­rė­jo pa­sta­ty­ti Pa­lan­go­je, Lie­po­jo­je, Min­tau­jo­je, bet val­džia spek­tak­lį už­draus­da­vo. Į Min­tau­ją nu­vy­ku­sius teat­ra­lus „su­pa­ka­vo“ po­li­ci­ja, žiū­ro­vus iš­vai­kė. Vė­liau ra­šy­ta, kad „vel­nias pa­bė­go, o vi­si ki­ti li­ko spąs­tuo­se“.

Jo­niš­ky­je kur­pius Juo­zas Bri­jū­nas bu­vo iš­kli­ja­vęs afi­šas, kvie­čian­čias į spek­tak­lį Lat­vi­jo­je. Suim­tas jis pri­si­pa­ži­no, kad tai pa­da­ręs stu­den­to P. Vi­šins­kio pra­šy­mu. Bu­vo su­ra­šy­tas pro­to­ko­las, o P. Vi­šins­kiui iš­kel­ta tre­jus me­tus tru­ku­si by­la, pa­sie­ku­si se­na­tą, ku­ris pa­ga­liau jį iš­tei­si­no.

Tau­tiš­ku­mo pa­mo­kos

Apie tau­tiš­ku­mo pa­mo­kas Med­vi­lio­ny­se pri­mi­nu­si V. Gi­ri­nin­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad su dva­re­liu su­si­ję daug žy­mių as­me­ny­bių, ku­rios nu­tie­sia gi­jas nuo šio kraš­to iki Kro­ku­vos, Sankt Pe­ter­bur­go, Pa­ry­žiaus.

Ba­jo­rų Goe­sų gi­mi­nai­tis dai­li­nin­kas Ado­mas Var­nas, tuo me­tu stu­di­ja­vęs Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, įsi­jun­gė į 1900-ųjų vie­šo vai­di­ni­mo Med­vi­lio­ny­se pa­sta­ty­mą.

1903 me­tais gy­ve­ni­mo ke­liai A. Var­ną nu­ve­dė į Kro­ku­vą, ten jis su­si­pa­ži­no su kom­po­zi­to­riu­mi Zig­man­tu Skir­gai­la.

1905 me­tais Ado­mas Var­nas ra­šo laiš­ką dė­dei Sta­nis­lo­vui Goe­sui, pra­šy­da­mas priim­ti bent dviem sa­vai­tėms pa­vie­šė­ti, lie­tu­vių kal­bos pra­mok­ti Z. Skir­gai­lą. Vė­liau pa­sta­ra­sis bi­čiu­liui laiš­kuo­se už­si­mins, kad vieš­na­gė jam bu­vu­si kaip „ge­ras šmo­te­lis duo­nos išal­ku­siam“.

„Ga­li­ma di­džiuo­tis šiuo kraš­tu, kad to­kie žo­džiai ski­ria­mi“, – sa­kė V. Gi­ri­nin­kie­nė.

Pa­sak jos, Med­vi­lio­nių dva­re­lis įgau­na di­džiu­lę reikš­mę, nes ga­li­ma kal­bė­ti ne tik apie ba­jo­rus Goe­sus, bet ma­žiau­siai apie de­šimt ryš­kių as­me­ny­bių, bu­vu­sių, da­ly­va­vu­sių to­je ap­lin­ko­je.

Čia lan­kė­si Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, Gab­rie­lė Petkevičaitė-Bitė, Mi­kas Pet­raus­kas. Kar­tu su A. Var­nu, Z. Skir­gai­la gi­jos nu­si­tie­sia iki Kro­ku­vos, Pa­ry­žiaus, Si­ci­li­jos, kur jie stu­di­ja­vo, gy­ve­no.

Apie lie­tu­viš­ku­mo ap­raiš­kas nuo Vin­co Ku­dir­kos iki Med­vi­lio­nių dva­ro kal­bė­jo ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius dr. Pet­ras Biels­kis.

Dva­ro is­to­ri­ja

Dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas sa­vo pra­ne­ši­me pri­sta­tė Med­vi­lio­nių dva­ro ir Goe­sų gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Šve­dų ir aust­rų ty­rė­jų duo­me­ni­mis, Goe­sai kil­di­na­mi iš Por­tu­ga­li­jos to pa­ties pa­va­di­ni­mo pro­vin­ci­jos, jie da­ly­va­vo Kry­žiaus žy­giuo­se XIII—XIV am­žiais. Kur­še gi­mi­nė nea­be­jo­ti­nai at­si­ra­do XVI am­žiu­je, o apie 1800-uo­sius at­ša­ka jau gy­ve­na Lie­tu­vo­je ir pa­su­ka į Jo­niš­kio ra­jo­ną da­ry­ti ge­rų dar­bų.

Med­vi­lio­nių pa­va­di­ni­mas pir­mą sy­kį pa­mi­nė­tas 1775 me­tais, o 1790 me­tais Upy­tės dū­mų (ūkių) re­vi­zi­jo­je jau įvar­dytas Med­vi­lio­nių ba­jor­kai­mis ir du dū­mai, val­do­mi Pran­ciš­kaus Go­sic­ko ir Do­mi­ny­ko Bui­vy­do.

Pras­ko­lin­tą dva­re­lį 1864 me­tais įsi­gy­ja Juo­za­pas Goe­sas. Med­vi­lio­nių lie­tu­vy­bės švie­čiamąją veik­lą plė­to­ja jau jo pa­li­kuo­nys: Sta­nis­lo­vas ir Te­re­sė Goe­sai bei Vik­to­ri­ja Goesaitė—Gravrogkienė.

Gra­žūs pa­vyz­džiai įkve­pia

Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to dok­to­ran­tė Bi­ru­tė Avi­ži­nie­nė, kal­bė­ju­si apie ko­me­di­ją „Vel­nias spąs­tuo­se“, ban­dė at­sa­ky­ti, kam ji bu­vo skir­ta – kai­mo ar dva­ro teat­rui?

Pa­gal siu­že­tą is­to­ri­ja orien­tuo­ta į vals­tie­čių au­di­to­ri­ją, ku­ri at­pa­žin­tų sce­no­je kas­die­nio gy­ve­ni­mo apy­brai­žas, ta­čiau teat­ras užė­mė svar­bią vie­tą di­duo­me­nės kas­die­nė­je ap­lin­ko­je, jis bu­vo neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­lis ir pra­mo­ga.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to at­sto­vė Ak­vi­lė Jagminaitė-Markevičienė, kal­bė­ju­si apie dva­rų at­gi­mi­mą, pa­žymė­jo, kad at­gy­jan­čiais ga­li­ma va­din­ti ne tik res­tau­ruo­tus, bet ir dėl bend­ruo­me­nių veik­los gy­vy­bės įga­vu­sius dva­rus.

Lie­tu­vo­je pri­va­čio­mis, sa­vi­val­dy­bių, vals­ty­bės ir Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šo­mis šiuo me­tu res­tau­ruo­ta apie šim­tas dva­rų.

Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va pri­sta­tė pro­jek­tą „At­min­ties kul­tū­ros ska­ti­ni­mo pro­gra­ma: Šiau­rės Lie­tu­vos švie­suo­me­nė“, ku­rios vie­na iš da­lių – ši kon­fe­ren­ci­ja.

Kriu­kų se­niū­nei Aud­ro­nei Im­po­lie­nei ir Kriu­kų pa­grin­di­nės mo­kyk­los pe­da­go­gei Li­gi­tai Eit­ke­vi­čie­nei ji įtei­kė in­for­ma­ci­nę at­mi­ni­mo len­tą, skir­tą Med­vi­lio­nių dva­re­liui pa­žy­mė­ti.

Kon­fe­ren­ci­jo­je gra­žiai su­skam­bė­jo į Goe­sų lai­kus nu­kė­lęs Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro suau­gu­sių­jų teat­ro „Ži­bu­rys“ su­vai­din­tas epi­zo­das, vei­kė fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da.

Po ren­gi­nio da­ly­viai ap­lan­kė Med­vi­lio­nių dva­rą, Lie­po­rų ka­pi­nė­se ant se­se­rų Te­re­sės ir Vik­to­ri­jos Goe­sai­čių ka­pų pa­dė­jo gė­lių, už­de­gė žva­ku­čių.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Šia­me ny­kiai at­ro­dan­čia­me Med­vi­lio­nių dva­re 1900-ai­siais bu­vo su­vai­din­ta ko­me­di­ja „Vel­nias spąs­tuo­se“.

Au­to­rės nuo­tr.

Is­to­ri­kė Vi­da Gi­ri­nin­kie­nė sa­ko, kad Lie­tu­vos pro­fe­sio­na­laus teat­ro pra­džia bu­vo Med­vi­lio­ny­se, o ne Pa­lan­go­je, ku­ri pri­klau­sė Kur­šo gu­ber­ni­jai.

Kriu­kų se­niū­nė Aud­ro­nė Im­po­lie­nė (kai­rė­je) ža­dė­jo, kad at­mi­ni­mo in­for­ma­ci­nė len­ta bus pri­tvir­tin­ta prie spe­cia­laus akmens riedulio. Gre­ta – pe­da­go­gė Li­gi­ta Eit­ke­vi­čie­nė.

Iš pa­veiks­lo žvel­gia švie­suo­lis ba­jo­ras Sta­nis­lo­vas von Goe­sas.

Er­nes­to VA­SI­LIAUS­KO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ko­me­di­ja „Vel­nias spąs­tuo­se“ gar­si ir tuo, kad dėl jos 1900 me­tais bu­vo pra­dė­ta afi­šų by­la.