Naujausios
Valstybė privalo tarnauti žmonėms
Kražiškis istorikas, kraštotyrininkas, Sąjūdžio pirmeivis Edvardas Dirmeikis, už visuomeninę veiklą pelnęs Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, Jotvingių riterių kryžiaus ordiną, Garbės ženklą „Už nuopelnus Kelmės rajonui“ ir kitų apdovanojimų, šiandien apgailestauja dėl nepaliaujamo lietuvių pataikavimo užsieniui. Bet yra įsitikinęs, jog Lietuva neišnyks. Nacionalinį jausmą užmušti sunku. Jo neišrovė nei Stalinas, nei Hitleris.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Laisvės nuojauta
– Dar sovietinėje Lietuvoje, 1988 metais, Jūs tapote Sąjūdžio Kražių grupės pirmininku. Ar tuomet tvirtai tikėjote, kad mūsų šalis taps nepriklausoma?
– Buvo stipri laisvės nuojauta. Sovietinė sistema išgyveno ekonominę ir ideologinę krizę. Savaip laisvėjo daugelis gyvenimo sričių. 1988 metų spalio 15-ąją Kražiuose surengtas didžiulis mitingas. Visas miestelis plevėsavo trispalvėmis. Tuomet džiaugiausi ir stebėjausi, kad tai įmanoma. Juk ankstesniais laikais tą visą minią būtų sukišę į kalėjimus.
Sąjūdžio Kražių grupei priklausė tik 10 drąsesnių žmonių. Tačiau mus rėmė dauguma kražiškių ir išeivių iš miestelio. Veikėme atsargiai. Ir tai sulaukdavome grasinimų. Kai kas šmeižė sąjūdininkus, norėjo juos sumenkinti visuomenės akyse. Bet atlaikėme. Po pučo žlugimo išpuoliai pasibaigė.
Vis dar pamenu tas Lietuvos žmonių emocijas, ašaras per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Tuomet pagalvoju, jog nacionalinius jausmus sunku išrauti iš žmogaus širdies. Laisvinomės mes, dabar laisvinasi Balkanų tautos. Tų siekių nepajėgė užslopinti nei Hitleris, nei Stalinas.
Laisvės džiugesį temdo problemos
– Ar jaučiate savo kovos prasmę? Kaip Jums atrodo Lietuva iš šių dienų perspektyvos?
– Manau, jog reikalai gerėja. Kaime daugelis įsikibo į žemę. Ūkininkai prisipirko užsienietiškos technikos. Arklys jau tapo retenybe. Nėra kam apdirbti mažo daržiuko.
Tačiau teigiami pokyčiai ateina labai sunkiai ir iš lėto. Ir kaltesnė čia valstybė negu eilinis Lietuvos žmogus. Kas gi yra valstybė? Ji – tautos organizacinė priemonė. Ne žmonės turi tarnauti valstybei, o valstybė žmonėms.
Tačiau, kai nueini į valstybinę įstaigą ir turi laukti, kol tarnautoja išgers savo sultis su sausainiu – kol nebaigs savo rytinio ritualo, prie tavęs neprieis, susidarai priešingą įspūdį. Išeitų, jog mes mokame mokesčius ir dar tarnaujame visokiausio plauko valdininkams.
Pavyzdį rodo Seimas, kuris kartkartėmis panašus į čigonų taborą. Savo rinkėjus laiko visiškais glušais. Juk ir čigonai teisinasi: „Aš nevogiau, aš tik apgavau.“, o apgavystė išeitų – ne nuodėmė.
Nors esu visiškai kitokių pažiūrų, manau, jog šiuo metu tvarkingiausiai dirba sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis. Jis išsamiai išanalizavo padėtį ir ketina keisti sistemą, kad ji tarnautų daugumai žmonių, o ne atskiroms grupuotėms. Tokiam ministrui būtų negaila kad ir trijų padėjėjų. Visi ministrai ir Seimo nariai turėtų taip dirbti.
Valstybė turėtų reguliuoti santykius tarp darbdavio ir darbuotojo. Dabar kartais atsitinka atvirkščiai – stambesnieji verslininkai valdo pačias savivaldybes.
Valstybė turėtų skatinti profsąjungų kūrimąsi. Ir čia vyksta atvirkščias procesas. Ministerijos klerkai suskaldo profsąjungas – ir juokiasi, kai jos pešasi tarpusavyje.
Negeras dalykas ir privatizuota spauda. Spauda ir kitos informavimo priemonės turėtų būti valstybės įrankis. Valstybė turi tarnauti visų tautybių ir visokių pažiūrų žmonėms ir atspindėti jų nuomones. Spauda padėtų tai padaryti.
Gyvenimas prašosi reformų
– Ar turite receptą, kaip Lietuvoje, ypač provincijoje, spartinti demokratijos procesus?
– Gyvenimas prašosi valstybės valdymo reformų. Sostinėje ir rajone sutelkti didžiausi būriai valdininkų. O kaipgi? Reikia šiltos kėdės savo partijai, savo „chebrai“, savo pažįstamiems ir giminėms. Kartais dėl darbo specialybę įgijęs žmogus eina kad ir paskui velnią.
Kerėpliškas biurokratinis aparatas trukdo sparčiau spręsti visus klausimus. Visokiausi derinimai užtrunka ilgiau negu pats darbas.
Daugiau teisių ir savarankiškumo reikėtų suteikti vietos valdžiai. Žmonės patys turėtų išsirinkti seniūną, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklauso.
Pamenu, Kražių valsčiui vadovavo viršaitis Šveikauskas. Kražiškiai jį gerbė, pasitikėjo. Viršaitis turėjo autoritetą. Valsčiuje galėjai susitvarkyti visus reikalus, netgi pasą išsiimti. Dėl žemės užtekdavo nunešti prašymą matininkui, ir jis atmatuodavo.
Vietoje visi reikalai būdavo sutvarkomi. Ir žmogus sudrausminamas. Nereikėjo nei teismų, nei policijos.
O dabar kiek vargo žmonės, kiek įstaigų turėjo apeiti, kol susigrąžino savo žemę.
Penkių savivaldybių pavyzdys parodė, jog ūkiškai tvarkantis vietoje ir aklai netaikant įstatymo, galima sutaupyti net iš pašalpų.
Antai šalia Kražių pagal Valstiečių ūkio įstatymą gauta žemė, perėjo per kelias rankas, dabar joje kuriasi budistų vienuoliai. Jeigu šiandien seniūnijos galva turėtų tokias galias kaip anuomet viršaitis, tokie dalykai nebūtų leidžiami. Iš kur katalikiškame krašte atsiranda budistai? Kokie jų tikslai?
O mūsų moterys eina į jų renginius apsivilkusios tautiniais rūbais. Katalikų kunigai geria brendį su budistų vienuoliais.
Nupilietintas žmogus
– Europa skatina toleranciją kitaip mąstantiems ir kitaip manantiems. Mes klausome Europos.
– Anksčiau klausėme, ką pasakė Maskva, dabar – ką pasakys Briuselis. Bet reikia pradėti mąstyti ir savo galva. Kaip Jums atrodo, kai Lenkijoje lietuviškos mokyklos uždarinėjamos, o mes dėl penkių lenkiukų išlaikome lenkišką mokyklą? Priedo atsiprašinėjame ir darome nuolaidas dėl lietuvių kalbos egzamino. Tai jau ne tolerancija, o lindimas į „gerą vietą“.
Taip ir nupilietinamas mūsų žmogus. Kokioj kitoj šaly už kelis saldainius ar alaus butelį nusipirktum rinkėjo balsą?
– Nupilietinimas jaučiamas ir dėl masinės emigracijos.
– Emigracijos buvo visais laikais. Jau praėjusio amžiaus pradžioje lietuviai emigravo į Ameriką, iš ten atsiųsdavo šipkartes savo artimiesiems. Emigravo ne vien lietuviai. Ir lenkų pilna Amerika ir Europa.
Pokary žmonės bėgo nuo bolševizmo. Pamenu per Lietuvą į Vakarus traukiančius vežimus su visa namų manta, su prie vežimų pririštais gyvuliais.
Dabar bėga nuo skurdžios ekonomikos, nuo vargo. O palieka dar daugiau vargo Lietuvai. Juk išvažiuoja pats intelektualiausias jaunimas. Čia pasilieka tie, kur rytais vieni kitų klausia: „Ar padarei pachmielą? Nepadarei? Tai einam.“
Prieš rinkimus visos partijos žada mažinti nedarbą, kurti darbo vietas. Kai paima valdžią, pažadus užmiršta.
– Jūs buvote mokytojas. Ar žinote universalų receptą, kaip šiais globalizacijos laikais išugdyti savo krašto patriotą ir pilietį?
– Sudominti jaunimą savo šalies istorija. Teko lankytis Šilalės rajone. Dalyvavau renginyje „Kęstučio partizanų apygardos takais.“
Nustebau, kaip ten sutvarkyti visi praeitį menantys paminklai. Mokiniai ir mokytojai pasipuošę šaulių uniformomis. Pilna bažnyčia žmonių. Viskas spinduliavo pagarba savo kraštui ir jo istorijai.
O mūsų rajone kai kur piktžolės aukštesnės už paminklus. Nėra kam žolės apipjauti. O prie seniūnijos kasdien būriuojasi dešimtys bedarbių.
Juk net vokiečiai, rusai ir žydai Lietuvoje pažymėjo su jų tautos istorija susijusias vietas. O mes to nepadarome gyvendami čia pat, vietoje. Vadinasi, negerbiame savęs. Tiesa, Paplūsčių kaimo žmonės savo jėgomis ir lėšomis pastatė paminklą Raudgirio partizanams. Patys tą paminklą prižiūrėjo. Bet dabar entuziastai išmirė.
Manau, jog valstybė turi pasirūpinti, nes ateinančios kartos nedovanos nei užmaršties, nei istorijos spragų.
Juolab kad Lietuvos istorija – tai nuolatinė kova už tautiškumą.
Nusiplovėme rankas
– Jūs tvirtinate, kad išgyventi laikai yra istorija. Ką istorijai paliks ši karta, išretinta emigracijos, paženklinta moralinio nuosmukio ir degradacijos, užkrėsta globalizacijos idėjomis?
– Kiekvienas istorijos tarpsnis turi savų privalumų ir savų problemų. Šiandienines problemas diktuoja civilizacija. Anksčiau lietuvis sunkiau, bet noriau dirbo. Bet darbui buvo sudarytos ir sąlygos.
Prieš karą Kražiuose buvo pieninė „Ūkininkų laimė“. Tikra laimė, nes ūkininkas turėjo kur dėti pieną. Dar pamenu prie pieninės stovinčių vežimų eiles. Kražiškiai turėdavo darbo. Per mėnesį uždirbdavo po 120 litų. Dar nusišerdavo po porą kiaulių. Pieninė, darbininko prašymu ir valdybos leidimu, skirdavo pieno toms kiaulėms. Taip ir gyveno. Augino po dešimt ir daugiau vaikų. Statėsi namus.
Sovietiniais laikais mokykloje dirbome keturi mokytojai vyrai. Visi turėjome šeimas, kabinomės į gyvenimą, statėmės namus, vienas kitam padėdavome. Sutardavome, jog pirmadienį dirbsim pas vieną, antradienį pas kitą, trečiadienį – pas trečią. Mokykla turėjo traktorių ir sunkvežimį. Galėjome tuo transportu pasinaudoti.
Šiandien nusiplovėme rankas. Daromės panašūs į pietiečius. Tik ten duona ir apelsinai auga ant medžių, o pas mus neauga. Auga tik pašalpoms reikalingos lėšos biudžete.
Bet yra nemažai pragiedrulių. Antai atvažiavo į Kražius buvęs mokinys, gydytojas Vidas Fokas, turintis vaistinių tinklą. Perka žemės. Ketina auginti vaistažoles. Gal bus darbo kražiškiams. Tai žadina viltis.
Autorės nuotr.
ISTORIJA: „Reta tauta turi tokią kovos už tautiškumą persmelktą istoriją kaip Lietuva, – sako kražiškis istorikas ir kraštotyrininkas Edvardas Dirmeikis. – Kitos valstybės nė nesuprastų, ką reiškia, pavyzdžiui, knygnešių sąjūdis. O Lietuvai jis buvo būdas išsaugoti savo kalbą ir literatūrą.“