Naujausios
Valpainiuose šaknis leidžia jaunos šeimos
Žalumoje vasarą skendintys, o rudenį įvairiomis spalvomis nusidažantys Valpainiai pirmiausia garsūs išpuoselėtu parku, kuriam pradžią prieš kelis dešimtmečius davė dabar jau miręs Petras Venckus. Gyvenvietė, negalinti pasigirti nei pernelyg stambiais ūkininkais ar verslininkais, nebeturinti bibliotekos, besidžiaugianti, kad dar veikia medicinos punktas, parduotuvė ir nereikia duonos važiuoti į miestus – gyva. Valpainiuose šaknis leidžia ne viena jauna šeima.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Parkas – saviems ir svečiams
Nuo Kražių pusės, tik įvažiavus į Valpainius, ir taip skendinčius žalumoje, pasitinka didelis parkas – gyvenvietės pasididžiavimas.
Šią vasarą plytelėmis išklotu takeliu po parką niekas nevaikščioja. Čeža tik lapai, gainiojami žvarbaus rudeniško vėjo.
Valpainiškiai gražiai pagerbė parko įkūrėjo Petro Venckaus atminimą – pastatytas ąžuolinis stogastulpis. Jo autorius kelmiškis Anatolijus Akstinas.
P. Venckus, vietiniai pasakojo, parką labai prižiūrėjo, kiekvieną medelį apeidavo, formuodavo medžių vainikus, rūpindavo sodinukais. Ir be jokio atlygio. „Gaila, kad po Petro mirties nebeatsirado panašaus žmogaus, kuriam taip parkas rūpėtų“, – sakė Valpainių kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Zakarienė.
Parkas pastaraisiais metais prižiūrimas Pakražančio seniūnijos, Valpainių kaimo bendruomenės. Nušienaujama nemaža parko teritorija, prie perdažyto paminklo žuvusiems partizanams bendruomenė pasodina gėlių. Dar norėtų užpelkėjusioje vietoje tvenkinuką iškasti. Ir suolelių pastatyti. Ir saviems, ir svečiams pasėdėti, pailsėti, parku pasidžiaugti. Tik naujų medelių nesodins – nebėra kur.
Privalumas – ramybė
Prie parko, kitapus vienintelės Valpainuose parduotuvės, skelbimų lenta. Įvairiausi spalvoti ir vienspalviai lapeliai siūlo pirkti kaimo žmogui reikalingų daiktų, produktų, paukščių, žiemai pasirūpinti obuolių sultimis. Obuoliai dar superkami. Nors Valpainiuose priešpietis, o pirkėjai, kaip parašyta, atvyks tik pusę šešių vakaro, prie skelbimų lentos po truputį kyla obuolių maišų krūvelė. Žmonių nesimato. Vieniša figūra skubriai nueina į parko gilumą, susiliedama su gausybe tamsžalių lapų.
Valpainiuose neįtikėtinai ramu. Retsykiais praūžia mašina kita, stabteli prie vienintelės parduotuvės. Asfaltuota gatvele nubilda arkliuko traukiamas vežimaitis su dviem besišnekučiuojančiais vyriškiais. Senyva moteris energingai darbuojasi kastuvu – kasa jurginų šaknis prieš artėjančias smarkias šalnas. Kažkur girdisi tarytum ožkos mekenimas. Bet šunys – neloja. Abejingai nužvelgia einančiuosius pro šalį. Tikriausiai pradėtų vykdyti savo pareigą, jei nekviesti svečiai belstųsi į vartus.
Prisišaukti jaunų žmonių
Valpainių kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Zakarienė apie Valpainių ateitį kalba optimistiškai.
„Judame, stengiamės vis ką nors nuveikti. Gyvename lyg ir įprastai. Džiugu, kad į bendruomenės veiklą įsijungia vis daugiau jaunų žmonių. Bet norėtųsi, kad jų būtų dar daugiau. Kol kas bendruomenės branduolį sudaro vyresnieji valpainiškiai“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
D. Zakarienė negailėjo gerų žodžių jaunimui, kuris savo iniciatyva buvo subūrę krepšinio komandą. Krepšininkai mėgėjai, kai reikėdavo, atstovaudavo Pakražančio seniūnijai, dalyvaudavo įvairiose varžybose.
Valpainiuose nėra geros sporto aikštelės. Tik sena, asfaltuota prie bendruomenės namų, su krepšinio stovais. Jaunimas su vietos ūkininkų parama šalimais pavėsinę pasistatė, laužavietę pasidarė, aikštelę savo jėgomis pasiremontuoja, žolę nusipjauna. Pakražančio seniūnas šiek tiek skiria pinigų, kad galėtų bent linijas aikštelėje pasiryškinti.
„Vis viliamės: gal pavyks modernią aikštelę įsirengti ateityje? Labai reikėtų, tikrai aikštelė nebūtų tuščia. Bet prieš porą metų bendruomenė laimėjo nedidelį projektuką ir už tūkstantį litų įsigijome krepšinio, tinklinio, futbolo kamuolių, tinklą tinkliniui, du badmintono rinkinius – labai mums reikalingų smulkmenų, praverčiančių ir per tradicinę Valpainių šventę – Mindaugines“, – pasakojo Dalia Zakarienė.
Liepos 6-oji Valpainiuose kaip nors išskirstinai minima jau ne vienerius metus. Šiemet vyko ne tik Valstybės dienos minėjimo šventė, bet ir rimtos varžybos, kuriose jėgas išbandė vietiniai sportininkai, komandos iš Stulgių, Kuršėnų.
„Ir mūsiškiai, kiek tik gali, važiuoja kitur pasirungti. Neblogai sekasi. Bendruomenės namai pilni jaunimo iškovotų taurių, padėkų. Pernai „Jaunimo dienų“ renginyje valpainiškiai pelnė apdovanojimą už krepšinį“, – džiaugėsi pirmininkė.
Valpainių trauka
Dalios Zakarienės teigimu, Valpainiai pasižymi savotiška trauka. Pas senelius kaime vasaras leidžia miestiečiai anūkai, kurie ir vėliau nepamiršta Valpainių. Per atostogas, po studijų tėvus lanko vaikai.
„Iš Valpainių nesinori niekur išeiti, o išėjusieji, po kitokio gyvenimo paieškų, žiūrėk, ima ir grįžta. Mano pačios du sūnūs kuriasi Valpainiuose, mūsų su vyru džiaugsmui. Ir anūkėlis auga“, – sakė.
Į Valpainius, kelerius metųus pragyvenęs Klaipėdoje, į savo močiutės namus grįžo ir Kęstutis Damanskis su šeima. Jaunas vyras, išmanantis statybos darbus, tvarko namus. Į sodybą veda akmenimis įrėminti takai, dar žydi paskutinės, rudens šalnų nebijančios gėlės. Vyriškis pasakoja mieste taip ir nepritapęs, kaip ir mokytoja žmona, kilusi nuo Kražių. Čia – viskas sava. Net kvėpuoti lengviau.
Anūko apsisprendimu džiaugėsi jo močiutė Irena Damanskienė. Daugiau kaip 40 metų mokytojavusi moteris savo gyvenimo kitur nė neįsivaizduoja.
Tik Valpainiai, pasak I. Damanskienės, seniau buvę kitokie, dar gyvesni, vykdavę visokie suėjimai, veikė ir biblioteka. Dabar, kai miegas neima, buvusi pedagogė skaičiuoja ne avinus, bet Valpainiuose stovinčius namus. Nuliūsta, mintyse radusi tuščią trobą.
Autorės nuotr.
ŽALUMA: Nors ir ruduo, Valpainiuose dar gausu žalumos.
PIRMININKĖ: Valpainių kaimo bendruomenės pirmininkė Dalia Zakarienė džiaugėsi, jog Valpainiuose apsigyvena jaunų šeimų. Savo gimtinėje kuriasi ir du jos sūnūs.
PARKAS: Valpainių pasididžiavimas – parkas, įkurtas prieš kelias dešimtis metų Petro Venckaus, kuriam atminti pastatytas ąžuolinis stogastulpis.
MOKYTOJA: Valpainiškė Irena Damanskienė mokytojavo daugiau kaip 40 metų. Moteris prisimena, kad seniau Valpainiuose buvo daugiau linksmybių ir gyvybės, o dabar vis dažniau lieka ir tuščių namų.
TRADICIJOS: Valpainiuose susiklostė tradicija kiekvienais metais linksmai, netradiciškai minėti Mindaugo karūnavimo dieną.
GROŽIS: Gyvenvietėje – daug grožį puoselėjančių sodybų šeimininkų. Genutė Jucienė, gyvenanti ir ūkininkaujanti su sūnumi Renatu, augina daug gėlių.