Vaikai ruošėsi Velykėlėms

Vai­kai ruo­šė­si Ve­ly­kė­lėms

Ža­lią­jį ket­vir­ta­die­nį prie šven­tas Ve­ly­kas bu­vu­sio Kel­mės dva­ro rū­siuo­se ma­žie­ji kel­miš­kiai ruo­šė­si vai­kų Ve­ly­kė­lėms – pa­de­da­mi pa­ty­ru­sios meist­rės Ge­no­vai­tės Bi­lie­nės vaš­ku mar­gi­no kiau­ši­nius.

Ry­toj prie Kel­mės dva­ro ren­gia­ma At­ve­ly­kio šven­tė, ku­rioje ren­ka­mi gra­žiau­si, ori­gi­na­liau­si mar­gu­čiai, vyks­ta mar­gu­čių ri­de­ni­mo ir ki­to­kios links­mos pa­va­sa­rio pra­mo­gos.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Re­kor­das – 1 000 mar­gu­čių

Nors ir per ato­sto­gas, į Kel­mės kraš­to mu­zie­jų pa­si­mo­ky­ti mar­gin­ti mar­gu­čių su­si­rin­ko ne­ma­žai vai­kų. Sek­ma­die­nis – vai­kų Ve­ly­kė­lės, per ku­rias ma­žie­ji mar­gu­čius ri­de­na, dau­žo, ki­taip pra­mo­gau­ja.

Pa­ty­ru­si kiau­ši­nių mar­gin­to­ja iš Kel­mės Ge­no­vai­tė Bi­lie­nė vai­kams ro­dė, kaip vaš­ku iš­gra­žin­ti kiau­ši­nius, pa­sa­ko­jo, jog pa­ti tuo pra­dė­jo už­siim­ti maž­daug pir­mo­je kla­sė­je.

„Tė­ve­lis par­neš­da­vo juo­dalks­nių iš miš­ko, pri­rink­da­vo ge­le­žių, o ma­my­tė mar­gin­da­vo kiau­ši­nius žva­ke­lių pri­si­de­gio­ju­si. Ir aš la­bai no­rė­jau mar­gin­ti, bet ne­leis­da­vo, sa­ky­da­vo, kad dar ran­kas nu­si­de­gin­siu. Bet aš vis vie­na po tru­pu­tį mar­gi­nau“, – pri­si­mi­nė kel­miš­kė.

Sy­kį lie­pė mar­gu­čių į mo­kyk­lą at­si­neš­ti. G. Bi­lie­nė paė­mė vie­ną ma­mos, o ki­tą – sa­vo. Mer­gai­tės kiau­ši­nis la­biau ne­gu jos ma­mos drau­gams pa­ti­ko. Vė­liau G. Bi­lie­nė kiau­ši­nius mar­gi­ndavo kai­my­nams. Bū­da­ma vos ket­vir­to­je kla­sė­je pri­mar­gi­no dau­giau kaip šim­tą kiau­ši­nių.

„Įp­ra­tau iki šių die­nų kas me­tai vaš­ku pri­mar­gin­ti po ke­lis šim­tus kiau­ši­nių, o vie­nais me­tais per pu­sę mė­ne­sio pri­mar­gi­nau vi­są tūks­tan­tį“, – sa­kė Ge­no­vai­tė Bi­lie­nė.

Mar­gin­ti rei­kia na­muo­se

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus et­nog­ra­fė Li­na Užo­mec­kie­nė sa­kė, jog mar­gin­ti mar­gu­čius bū­ti­nai rei­kia na­muo­se. Prie­šin­gu at­ve­ju viš­tos kiau­ši­nius dės ir­gi ne sa­vo liz­duo­se, o pas kai­my­nus.

Kiau­ši­nis – pa­sau­lio, gy­vy­bės sim­bo­lis, tei­kian­tis daug stip­ry­bės ir ener­gi­jos. Se­niau, kai žmo­nės viš­tų ne­lai­ky­da­vo, ieš­ko­da­vo lau­ki­nių paukš­čių kiau­ši­nių. Jais mai­tin­da­vo ma­žus vai­kus, nu­si­lpu­sius ar daug dir­ban­čius žmo­nes.

Pa­sak et­nog­ra­fės, ma­no­ma, kad pir­miau­sia kiau­ši­niai bu­vo da­žo­mi rau­do­na – gy­vy­bės, ši­lu­mos – spal­va. Vė­liau kiau­ši­niai pra­dė­ti mar­gin­ti ir gel­to­nai (sim­bo­li­zuo­ja ja­vus, sau­lę), juo­dai (že­mė), mė­ly­nai (van­duo, dan­gus), ža­liai (gy­vy­bė, žel­me­nys). Or­na­men­tai – dau­giau­sia gam­tos mo­ty­vai, Gy­vy­bės me­dis. „Be sau­lės mo­ty­vo ne­ras­tu­me ko ge­ro nė vie­no mar­gu­čio“, – pa­žy­mė­jo Li­na Užo­mec­kie­nė.

Že­mai­čiai bi­čių vaš­ku mar­gin­da­vo ža­lius, ke­le­to die­nų kiau­ši­nius, kad ge­riau pri­lip­tų raš­tas. Vaš­ku iš­mar­gin­ti mar­gu­čiai bū­da­vo lai­ko­mi gel­žuo­ny­se ir juo­dalks­nio žie­vė­je, už­pil­to­je bu­ro­kė­lių ar­ba ko­pūs­tų ra­sa­lu, vė­liau – iš­trauk­ti ver­da­mi van­de­ny­je su svo­gū­nų lukš­tais.

Ža­lia­sis ket­vir­ta­die­nis

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus et­nog­ra­fė Li­na Užo­mec­kie­nė sa­kė, jog šis ko­vas – ypa­tin­gas mė­nuo. Ko­vo 10-oji – 40-ies paukš­čių die­na, ne­se­niai bu­vo mi­ni­mos Že­mės, Van­dens, Me­teo­ro­lo­gų die­nos, Gand­ri­nės ir, ži­no­ma, anks­ty­vos Ve­ly­kos.

Pa­va­sa­ris, pa­sak L. Užo­mec­kie­nės, se­no­vės žmo­gui bu­vo me­tas, iki ku­rio rei­kė­da­vo iš­gy­ven­ti, gel­bė­jan­tis nuo šal­čio ir ne­pri­tek­lių.

„Ve­ly­kos – Kris­taus pri­si­kė­li­mo šven­tė, gam­tos at­bu­di­mas – bu­vo mi­ni­ma iki krikš­čio­ny­bės. Nuos­ta­bi, ža­lia šven­tė. Mū­sų suė­ji­mas vyks­ta Ža­lią­jį ket­vir­ta­die­nį. Šią die­ną tvar­ko­mi na­mai. La­bai ge­rai au­ga per­so­din­tos gė­lės. Di­dį­jį penk­ta­die­nį se­no­liai pa­tar­da­vo pra­leis­ti ra­miai, nie­ko ne­dirb­ti: nei plau­kų šu­kuo­ti, nei tro­bos šluo­ti, kad viš­tos dar­žų ne­kaps­ty­tų. Jei kas su­ma­ny­da­vo mal­kas ka­po­ti, ga­lė­da­vo pri­si­šauk­ti gais­rą“, – pa­sa­ko­jo et­nog­ra­fė.

Ža­lią­jį ket­vir­ta­die­nį tin­ka mar­gin­ti mar­gu­čius, nors se­niau šis už­siė­mi­mas bū­da­vo pa­lie­ka­mas šeš­ta­die­niui.

Et­nog­ra­fė kvie­tė vai­kus, pri­si­mar­gi­nu­sius mar­gu­čių, bū­ti­nai at­vyk­ti su drau­gais, tė­vais, se­ne­liais į prie dva­ro or­ga­ni­zuo­ja­mą At­ve­ly­kio – vai­kų Ve­ly­kė­lių šven­tę sek­ma­die­nį.

Au­to­rės nuo­tr.

VE­LY­KĖ­LĖS: Ma­žie­ji kel­miš­kiai prieš vai­kų Ve­ly­kė­les mo­kė­si vaš­ku mar­gin­ti mar­gu­čius.

MAR­GIN­TO­JA: Kel­miš­kė Ge­no­vai­tė Bi­lie­nė pa­sa­ko­jo, jog kiau­ši­nius mar­gi­nan­ti nuo vai­kys­tės, sy­kį vaš­ku iš­gra­ži­no 1 000 kiau­ši­nių.

GY­VY­BĖ: Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus et­no­lo­gė Li­na Užo­mec­kie­nė sa­kė, jog pir­mie­ji kiau­ši­niai bu­vo da­žo­mi rau­do­na – gy­vy­bės, ši­lu­mos – spal­va.