Naujausios
Užmirštą kampelį gaivina šviesūs žmonės
Mikoliškis – kaimas pačiame Pakruojo rajono pakraštyje. Buvusi kolūkinių laikų gyvenvietė per pastaruosius porą dešimtmečių neteko vaikų darželio, mokyklos, medicinos punkto ir net parduotuvės. Kaimą nuo sunykimo ėmėsi gelbėti patys gyventojai.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Suaugusiųjų pamokos vaikams
Jau ne vieneri metai, kai atėjus Mirusiųjų pagerbimo dienai, Mikoliškio kaimo žmonės degina žvakutes ant išnykusių aplinkinių kaimų kapinaičių.
Į Petronėlių kapelius kelio jau nebėra. Kad visiems kartu būtų lengviau juos pasiekti, Jonas Janulis susisodina visus į savo traktoriuko priekabą, ir lėtai juda per arimus. Bendruomenės pirmininkas teturi tokias galimybes padėti savo kaimo žmonėms atlikti šventą pareigą – pagerbti išėjusiuosius Anapilin.
„Nors yra sakoma, kad vaiko auklėjime svarbiausia šeima, bet kaimo bendruomenė irgi labai svarbi“, – įsitikinęs 65-erių J. Janulis. Jis jau daugiau kaip devyneri metai kaimo bendruomenės pirmininkas, savo geranoriškumu ir pagalba silpnesniam uždegęs ir kitus žmones.
„Mums nereikės savo vaikams pasakoti, kaip turi būti gerbiami mirusieji ar gretimo išnykusio kaimo praeitis. Jie tas pamokas gauna ne žodžiais, o konkrečiu pavyzdžiu“, – J.Janulis paaiškina šios tradicijos svarbą augančioms kartoms. Jo žodžiais, toks pavyzdys yra svarbiau už bet kokius pamokymus, kad ir pačiais įtaigiausiais žodžiais.
Aplink Mikoliškį pastaraisiais dešimtmečiais išnyko ne vienas kaimas. Naujadvario, Aleksejevkos pirmoji ir Aleksejevkos antroji, Petronėliai, o ant išnykimo ribos –Meldžiūnai ir Nauronėliai, turintys po vieną gyventoją. Šių kaimų istorijas kruopščiai rinko ir užrašė mikoliškietė Marytė Armonavičienė. Jos saugomos bendruomenės namų muziejuje.
O šalia bendruomenės namų – pačių mikoliškiečių rankomis šią vasarą sukurtas memorialinis skverelis išnykusiems kaimams atminti. Jį žmonės įkūrė iš valdžios neprašydami nė lito. Skverelis tapo nepamirštama staigmena buvusiems išnykusių kaimų gyventojams ir jų palikuonims, sukviestiems šį rudenį į Mikoliškio kaimo šventę.
Kaimas – kaip viena šeima
„Susikibus visiems ir gyventi, ir išlikti lengviau“, – šypsosi ilgametis bendruomenės vadovas. Laikydamasis tokios nuostatos J.Janulis buvo vienas tų, kurie Mikoliškyje įkūrė bendruomenę. Jos svarba ne visi patikėjo iš karto.
Kai apie 2005-uosius Mikoliškyje buvo uždaryta pradinė mokykla, kaimas sujudo: „Tapsime užkampiu“. Tokius nuogąstavimus gilino nedarbas, kuris atsirado iširus vietos žemės ūkio bendrovei, uždarius vaikų darželį, medicinos punktą, o prieš kelis metus – ir maisto prekių parduotuvę. Jos savininkas paskaičiavo, jog dėl mažo gyventojų skaičiaus ir perkamumo, krautuvę laikyti neapsimoka.
Pastarąją pakeitė kartą per savaitę į kaimą užsukanti vadinamoji parduotuvė ant ratų. O vaikų darželis ir mediko paslaugos tapo pasiekiami tik nuosavu automobiliu artimiausiame miestelyje Žeimelyje.
Nepasiduoti depresijai. Tokios užduoties ėmusis kaimo bendruomenė per vienuolika savo gyvavimo metų iš tiesų kaimui neleido nugrimzti į neviltį, apsileisti.
„Šiandien mūsų kaimas švarus“, – didžiuojasi bendruomenės pirmininko dešinioji ranka, žmona Danutė. – Bendromis žmonių ir policijos pastangomis atsikratėme užsilikusio „taško“.
Šiandien Mikoliškis rajone garsėja prasmingais darbais, kurių imasi patys kaimo žmonės.
„Bendruomenė – tai mes visi ir kiekvienas atskirai“, – mėgsta pabrėžti J. Janulis, kalbėdamas apie bendrą tikslą – geresnį gyvenimą Mikoliškyje. – Pas mus jau tapo įprasta padėti silpnesniam, pagal išgales prisidėti prie bendrų tikslų ir darbų, laikytis duoto žodžio. Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna ir užsispyrėlių, tačiau laikas padaro savo: žiūrėk ,žmogus, pamiršęs savo priešiškumą kreipiasi pagalbos. Tada skubi padėti, kad tas žmogus suprastų: esame viena šeima. Šeima, kuri gyvena pagal dešimt Dievo įsakymų“.
Tenka didelė atsakomybė
„Jei ne Jonas ir Danutė Januliai, mūsų kaime daug ko nebūtų“, – svarsto laikinai viešųjų darbų bendruomenės namuose gavusi Rasa Cibulienė. – Jauna moteris abejojo ar bendruomenė būtų turėjusi šiuos namus, jei ne Jono atkaklumas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis.
Rasos nuomonę palaiko ir Rasa Juknienė. Diržių parduotuvėje dirbanti jauna moteris negaili laisvalaikio, kai reikia sukurti scenarijų, bendruomenei suruošti kaimo šventę.
Pats J. Janulis kalbėdamas apie ilgametes visuomenines pareigas atsidūsta: „Vienas be žmonių pagalbos nieko nepadarysi. Esu jiems dėkingas. Tačiau bendruomenės pirmininkui kartais užkraunama per didelė atsakomybė“. Tai J. Janulis sakė prisiminęs ne vieną socialinę problemą, kurios sprendime valstybės institucijos lemiamą žodį patikėjo jam.
Jonas ir Danutė sako, jog jiems, yra tekę spręsti ne vieną šeimos problemą, tačiau jais pasitikėję mikoliškiečiai gali būti ramūs – tuos skaudžius įvykius, jie nusineš į kapus. Kaip ir dėrėtų žmonėms, ištiesusiems ranką ir davusiems tėvišką patarimą ar paramą.
Ateičiai – tvirti pagrindai
Dangirūtą Paplauskienę mikoliškiečiai laiko veiklia ir idėjų pilna moterimi. Ji ir kaimo „statistikos departamentas“ – stebinti ir fiksuojanti socialinius pokyčius Mikoliškyje.
Moteris atsiverčia savo skaičiavimų žurnalą: Mikoliškyje dabar gyvena 157 žmonės. Mokyklą lanko 27 vaikai. Jie iš kaimo išvežami mokykliniu autobusiuku. Užpernai mokyklinio amžiaus mikoliškiečių buvo per trisdešimt, beveik tiek pat, kaip uždarant kaimo mokyklą buvo pradinėse klasėse.
Kaime gyvena 52 senjorų amžiaus sulaukę žmonės, du jų – perkopę per 90. Šiemet yra beveik nepakitę užpernykščiai nedarbo duomenys: 60 procentų darbingo amžiaus mikoliškiečių neturi darbo. 11 mikoliškiečių išvažiavę uždarbiauti į užsienį. Liūdnoji statistika – 18 trobų kaime yra likusios negyvenamos, o keturbutyje – du butai tušti.
Tačiau kaimo viltis – naujakuriai. Štai Dangirūtos ir Stasio Paplauskų sūnus Donatas su šeima pasistatė namą šalia tėvų sodybos, buvusioje senelių žemėje. Jis grįžo gyventi į gimtąjį Mikoliškį iš Šiaulių.
Kitame kaimo pakraštyje, netoli bendruomenės namų „plyno lauko investicijos“ ėmėsi vienas stambiausių vietos ūkininkų Jonas Tominis. Čia ūkininkas ir bene didžiausias kaimo darbdavys baigia įsirengti sodybą su erdviu gyvenamuoju namu.
„Jei ne bendruomenė, Mikoliškis šiandien atrodytų daug liūdniau“, – mano J. Tominis. – Gaila tik, kad kaimas sensta, jauni išvažiuoja mokytis į miestus ir negrįžta. Bet likusieji gražina savo aplinką ir kasdienybę“, – savo pastebėjimais dalijosi greitai įkurtuves naujoje sodyboje švęsiantis Mikoliškio ūkininkas.
Svajonė – kurti darbo vietas
Mikoliškiečiai laikosi nuomonės, kad kaimą nuo sunykimo lengviausia būtų išgelbėti čia kuriant darbo vietas. Tačiau kokios veiklos imtis, kad tos darbo vietos atsirastų?
Veiklia ir kūrybinga moterimi laikoma Dangirūtos marti Sigutė Paplauskienė sako bandžiusi įvairių būdų užsidirbti iš rankų darbo daiktų pardavimo, tačiau įsitikino: „Žmonės šiais laikais perka tik tai, ką galima suvalgyti“.
Prieš porą savaičių jaunos moters raugintų kopūstų statinę Žeimelio mugėje išpirko per gerą pusvalandį. Taip Sigita savo darbu prisidėjo prie bendruomenės lėšų kaupimo.
Veiklios ir kitos kaimo bendruomenės moterys – jos pagamino ir išvirė kelis puodus cepelinų, garsiųjų Mikoliškio virtinukų bendruomenės iždui papildyti. Tačiau tokią momentinę prekybą moterys nelaiko galimybe susikurti savą verslą – Mikoliškis per daug nuošalėje, reikėtų didelių investicijų verslui įsukti.
J. Janulis sako, jog su kaimo aktyvistais ne kartą aptarė senelių namų kūrimo įdėją.
„Kaimas ramus, tvarkingas, yra biblioteka, socialinės globos namams, juos rekonstravus, tiktų nenaudojamas buvęs kultūros namų pastatas. Šio krašto vienišiems žmonėms būtų maloniau likti tarp savų, o ne keisti gyvenimo vietą, kai savarankiškai gyventi darosi per sunku“, – kaimo ateities galimybes svarsto bendruomenės pirmininkas.
Viso to sumanymo tikslas – kelios darbo vietos ir viltis, kad kaimas gali padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
Autorės nuotr.
TIKSLAS: Jonas Janulis sako, kad bendruomenės tikslas kartu siekti kad Mikoliškyje gyventi būtų geriau.
STATISTIKA: Daugelio renginių sumanytoja Dangirūta Paplauskienė metai iš metų fiksuoja kaimo statistiką, joje džiuginantis faktas – dvi naujakurių sodybos.
SUGRĮŽIMAS: Iš Šiaulių su šeima po penkiolikos metų į gimtinę grįžusi naujakurė Rima Paplauskienė džiaugiasi naujais namais Mikoliškyje.
PASTEBĖJIMAS: Sigutė Paplauskienė sako, jog dabar imantis verslo reikėtų žinoti, kad žmonės perka tai, ką galima valgyti.
NUOMONĖ: Rasa Cibulienė ir Rasa Juknienė – įsitikinusios, kad kaime gyventi būtų daug liūdniau, jei ne bendruomenės pirmininkas ir aplink jį susibūrę veiklūs, geranoriški žmonės.