Užgeso Kražių šviesuolė

Už­ge­so Kra­žių švie­suo­lė

Šiau­lių li­go­ni­nė­je mi­rė Kra­žių švie­suo­lė tau­to­sa­kos rin­ki­nio „Ka­ka­ry­kal­nio ai­dai“, pub­li­cis­ti­nių kny­gų „Nek­lys­tan­ti Kons­ti­tu­ci­ja“ ir „Kad ne­pak­lys­tu­me“ au­to­rė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė. Šių me­tų rug­sė­jį 102 me­tų su­lau­ku­si il­gaam­žė Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vo bū­da­ma švie­saus pro­to.

Šių me­tų pra­džio­je „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­ta­me in­ter­viu ir Lie­tu­vai ji lin­kė­jo PRO­TO, nes vi­sa ge­ro­vė pa­rei­na nuo žmo­nių pro­tin­gu­mo. „Jei bū­sim pro­tin­gi, rink­sim tik są­ži­nin­gus ir darbš­čius Sei­mo na­rius. O jie nei­šeis į de­be­sis, nes nė­ra su de­be­si­mis ly­gūs. Ir liau­džiai ne­leis brai­dy­ti po šiukš­ly­nus.“

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Svei­ko pro­to ir plunks­nos žmo­gus

Tar­pu­ka­rio, so­vie­ti­nė­je ir Nep­rik­lau­so­my­bę at­ko­vo­ju­sio­je Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­si švie­suo­lė se­kė ir pui­kiai nu­tuo­kė po­li­ti­nius įvy­kius, nors ne­bu­vo išė­ju­si di­de­lių moks­lų. Mat, anks­ti mi­rė ma­ma. De­šim­ties vai­kų šei­ma rū­pi­no­si vy­riau­sio­ji se­suo ir tė­vas, vai­kams ne­par­ve­dęs pa­mo­tės. Vos spė­ju­si baig­ti ke­tu­rias kla­ses, Ju­ze­fa išė­jo tar­nau­ti pas po­nus. Vė­liau bai­gė va­ka­ri­nę suau­gu­sių­jų mo­kyk­lą.

Už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę po­ra me­tų vy­res­nė po­nia Ju­ze­fa pri­si­mi­nė ir ga­lė­jo pa­ly­gin­ti tris Lie­tu­vas: se­ną­ją po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro at­ga­vu­sią ne­prik­lau­so­my­bę, so­vie­ti­nę ir šian­die­ni­nę, ku­rios Nep­rik­lau­so­my­bės su­lau­kė bū­da­ma 74-erių.

Tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ji bu­vo ak­ty­vi pa­va­sa­ri­nin­kė. Ak­ty­viai į vi­suo­me­ni­nę veik­lą įsi­lie­jo ir 1990 –aisiais at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę. Jos ini­cia­ty­va su­bur­ta „Ca­ri­to“ or­ga­ni­za­ci­jos Kra­žių mo­te­rų gru­pė, ku­ri vei­kia iki šiol.

J. Ra­ma­naus­kai­tė pri­klau­sė pa­sau­lie­čių Pran­ciš­ko­nų or­di­nui.

Ta­čiau la­biau­siai iš­gar­sė­jo kaip plunks­nos žmo­gus. Bū­da­ma 80 me­tų ji iš­lei­do pa­čios su­rink­tos tau­to­sa­kos rin­ki­nį „Ka­ka­ry­kal­nio ai­dai“. De­vy­nias­de­šimt­me­čio pro­ga iš­leis­ti jos pub­li­cis­ti­niai ap­mąs­ty­mai „Kad ne­pak­lys­tu­me“, ku­rie įver­tin­ti R. Bir­ži­ny­tės pre­mi­ja. 2004 me­tais iš­leis­ta dar vie­na jos pub­li­cis­ti­kos kny­ga „Nek­lys­tan­ti Kons­ti­tu­ci­ja“.

Ly­gin­da­ma tar­pu­ka­rio ir šių die­nų ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą Ju­ze­fa tvir­tin­da­vo, jog anuo­met gy­ve­ni­mas bu­vo jud­res­nis, gy­ves­nis. Sek­ma­die­niais pil­na baž­ny­čia bū­da­vo žmo­nių. Vei­kė daug įvai­rau­sių or­ga­ni­za­ci­jų: Ka­ta­li­kių mo­te­rų drau­gi­ja, Blai­vy­bės drau­gi­ja, Pa­va­sa­ri­nin­kų, Šau­lių. O da­bar tuš­ti pa­ša­liai. Žmo­nės iš­va­žia­vę į už­sie­nį ar­ba į di­džiuo­sius mies­tus.

Ta­čiau daug var­go pa­ty­ru­si, vi­są gy­ve­ni­mą sun­kiai dir­bu­si, neį­ga­lų mi­ru­sios se­sers sū­nų išau­gi­nu­si ir iki 59 me­tų iš­slau­giu­si Ju­ze­fa pa­ti nie­kuo­met ne­si­skun­dė gy­ve­ni­mu. Gal­būt to­dėl, kad ne­kė­lė jam di­de­lių rei­ka­la­vi­mų, pa­ti ne­tu­rė­jo di­de­lių po­rei­kių.

„Dar su­skai­čiuo­ju sa­vo me­tus. Dar lie­žu­vis kru­ta. Dar ko­jos ne­šio­ja. Die­vas dar nea­tė­mė pro­to.

Skai­tau laik­raš­čius. Ne­ga­liu be jų gy­ven­ti. Tu­rė­jau aki­nius. Da­bar jie jau ne­be­vei­kia. Skai­tau pa­siė­mu­si to­kį stik­liu­ką, ku­ris pa­di­di­na rai­des.

Žiū­riu te­le­vi­zo­rių, klau­sau ra­di­jo. Kal­bu po­te­rius – juo­se ran­du nu­si­ra­mi­ni­mą. Kar­tais dar koks žmo­gus užei­na. Dėl to la­bai džiau­giuo­si. Taip ir pra­bė­ga die­na.

Ge­rai esu. Nie­ko man ne­trūks­ta. Kū­čioms pa­tie­ka­lų at­ne­šė kai­my­nė. Tu­riu šu­niu­ką Ma­žu­le­lį. Su juo ir pra­lei­dau šven­tes. Man jis di­de­lė drau­gys­tė.

Džiau­giuo­si, kad tu­riu ko pa­val­gy­ti, kad vi­sa­da ran­du kąs­nį šal­dy­tu­ve. Kad yra kuo ug­ne­lę pa­si­kur­ti“, – dar šių me­tų pra­džio­je kal­bė­jo Kra­žių švie­suo­lė, Am­žiams at­gu­lu­si poil­sio Kra­žių ka­pi­nė­se.

Ne­be­li­ko šim­ta­me­čių

Iki šių me­tų ru­dens Kra­žiai ga­lė­jo di­džiuo­tis tu­rė­da­mi dvi šim­ta­me­tes. De­ja, jos mi­rė vie­na po ki­tos. Spa­lį už­ge­so bu­vu­sios trem­ti­nės Bro­nės Pip­čiū­tės gy­vy­bė. Ji bu­vo su­lau­ku­si 101 me­tų.

Lapk­ri­čio pa­bai­go­je mi­rė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė, ku­rią po 102-ojo gim­ta­die­nio pra­dė­jo kan­kin­ti bron­chi­tas. Stip­riau su­ne­ga­la­vu­siai šim­ta­me­tei ją glo­bo­ję kai­my­nai iš­kvie­tė grei­tą­ją pa­gal­bą. Ji gy­dy­ta Šiau­lių li­go­ni­nė­je.

Da­bar, pa­sak se­niū­ni­jos dar­buo­to­jų, Kra­žiuo­se ne­be­li­ko nė vie­no šim­ta­me­čio.

Yra tik vie­nas gy­ven­to­jas, jau ar­tė­jan­tis prie šimt­me­čio.

Au­to­rės nuo­tr.

„Ne­bu­vo ka­da nei tau­so­tis, nei lai­do­kau­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą vaikš­čio­jau pės­čia. Tik la­bai re­tai va­žiuo­ta. Nie­ka­da ne­troš­kau nei di­de­lių tur­tų, nei rū­mų. No­rai tu­ri bū­ti pa­grįs­ti. Juk vi­so­kių dur­nys­čių ga­li pri­no­rė­ti. Kas iš to, kad jos neiš­si­pil­dys? Tik dar ne­lai­min­ges­nis bū­si“, – taip sa­vo gy­ve­ni­mą ver­ti­no ne­se­niai Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­si Kra­žių švie­suo­lė Ju­ze­fa Ra­ma­naus­kai­tė.