Naujausios
Už pagalbą žmonėms atlygina Dievas
Karklėniškiai seniūnaite išrinko Teresę Pikčienę. Į šią moterį bet kada gali kreiptis, kai prireikia nuvažiuoti pas gydytoją. Ji nuveža senutes į bažnyčią. Jos rūpesčiu sutvarkyta Karklėnų senoji parapijos prieglauda ir bendruomenės namai. „Tik Pikčienės pavardė mūsų Teresėlei nelabai tinka,“ – juokauja karklėniškiai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Diena pilna judėjimo
Popietę Teresę Pikčienę randame savo namuose. Įšilusi, įraudusiais skruostais moteris maišo keptuvę su spirgučiais. Ant stalo garuoja didžiulis dubuo tikrų žemaitiškų didžkukulių. Teresė atideda dubenėlį tarkių savo kaimynei Vandai. Kita kaimynė savo dalį ką tik išsinešė.
Taip draugiškai kaimynės ir gyvena. Kartu skuta bulves, verda cepelinus. Prie krosnies atsisėdusi Vanda maišo putrą, kuria Teresė šers savo gyvulius.
„Auksinės širdies mūsų Teresė, – pasakoja Vanda Laugalienė. – Ar liga, ar pagrabas – į ją kreipiamės. Bobikes į savo mašiną susisodina, į bažnyčią nuveža. Važiuoja geriau už vyrą. Kaip kokia taksi. Iš Kelmės man parveža ir cukraus, ir kruopų. Kai kas man pavydi tokios kaimynės.“
Ir šįryt, pasirodo, Teresė vežė į Užventį ketvirto vaiko besilaukiančią mamą. Reikėjo į seniūniją. Susitvarkyti formalumus dėl pašalpų. O kas padės? Jauna moteris neturi nei mamos, nei tėvo.
Kaimynės mano, jog Teresė gerą širdį ir norą padėti visiems, kam reikia pagalbos, paveldėjo iš savo močiutės Anelės Pilipavičienės. Ji taip pat buvo nepaprasto gerumo moteris.
Svarbu nepavydėti
Pasak kaimynės, Teresė niekada niekam nieko nepavydi. Kitas litriuko pieno pagailėtų. Geriau į pieninę parduoti. O ji apdalija kaimynes. Siūlo užmokėti, o Teresė sako: „Juk aš neperku. Dievas man kitur atlygina.“
Gal iš tiesų Dievas Teresėlei atlygina žmonių meile. Karklėniškiai ja pasitiki. Lengviau dirbti seniūnaite, kai draugiškai sutaria.
Seniūnaitė rūpinosi, kad nenaudojamame kolūkio administracijos pastate būtų įrengta šarvojimo salė. Kaime daug garbaus amžiaus žmonių. Numiršta – nėra kur šarvoti. Karklėniškiai noriai aukojo pinigus. Atėję apsipirkti, palikdavo savo auką parduotuvėje. Surinko tris tūkstančius. Pinigų užteko salės remontui, iš tų pačių dar padarytas kryžius ir žvakidės. Liko net indams gedulingiems pietums.
Tada kilo mintis sutvarkyti ir senąją "špitolę" parapijos prieglaudą. Čia karklėniškiai rengia gedulingus pietus, trisdešimtines, metines.
„Tvarkėm kelerius metus, po kambariuką, – pasakoja Teresė Pikčienė. – Žmonės – nepavydūs. Davė kas lentgalį, kas vinį, kas kokį kitą remontui reikalingą dalyką. Dirbo už pietus.“
Įrenginėjant šarvojimo salę plušėjo Reda ir Rimas Tolušai, Arūnas Zelba, Bronius Šimkus. Kai remontavom špitolę, irgi darbu rėmė Tolušai, Benediktas Laugalis, Janina ir Petras Radavičiai, Adelė Gedminienė.
Šie žmonės atliko tikrai reikšmingą darbą. Šarvojimo patalpos labai praverčia. Kartais kas savaitę salės prireikia. Nes šarvoti mirusiuosius atveža ir iš aplinkinių kaimų.
„Svarbu nebūti skūpiam. Tada ir pačiam sekasi, – įsitikinusi Teresė. – Man visko užtenka. Turiu žemės, gyvulių, paukščių. Valgio – per akis. Drabužių pigių yra labdaros parduotuvėse. Puikiausi. Su tokiais gali ir į bažnyčią eiti.“
Gyvenimas tėvonijoje
T.Pikčienė gyvena savo senelių namuose. Kukli medinė troba. Teresė čia apsigyveno, kai išėjo iš darbo Mažūnų trikotažo fabrike. „Kolūkis davė neišvaizdžią kiaulę, karvę, – gyvenimo pradžią Karklėnuose mena T.Pikčienė. – Seneliai gavo tris hektarus žemės. Dar keturis hektarus nusipirkom, tris išsinuomojom ir pradėjom ūkininkauti.“
Moteris sako, jog jos šeimai užtenka ir nedidelio ūkelio. Laiko keturias karves, veršelių, šeria aštuonias kiaules, vasarai perka broilerių. Turi traktorių.
„Kai kitiems neskūpiu, tai ir man pačiai geriau sekasi, – savo gyvenimo formules dėsto Teresė. – Paršelius perku iš „Berkos“ bendrovės brokuotus. O auga geriau už turginius. Ir paukščiai man sekasi. Kaime dabar gyventi galima. Tik reikia dirbti.“
Kaime apmirė kultūrinis gyvenimas
Teresė gieda bažnyčios chore. Dalyvauja ir meno saviveikloje. Pasiilgsta tų laikų, kai žmonės labai noriai rinkdavosi į repeticijas. Pėsti iš kaimų ateidavo pašokti ir padainuoti.
„Kultūros namuose dirbo Danutė Tautkutė. Statydavom spektaklius. Dainuodavom. Paskui mūsų Danutę iškėlė dirbti į Kražius. Keliaudavo į darbą po dešimt kilometrų. Kartais ir pėsčia eidavo. Automobilio neturi, – pasakoja seniūnaitė. – Bet grįžusi iš Kražių ir su mumis repetuodavo. Dabar visai atleido iš darbo. Artėja Nauji metai. Kažin, ar padės mums kokią programą paruošti?“
Kai kaimo kultūra metai iš metų naikinama iš viršaus, kaimo žmonės atpranta burtis dainai ar šokiui. Teresė pasakoja, jog pagrindinės entuziastės dabar šešios – septynios moterys. Jeigu stato kokį spektaklį, jos vaidina ir vyrus, ir moteris. Nes vyrai tokiais dalykais nesidomi. Tvarkingieji dirba savo ūkiuose, kiti laiką leidžia prie televizoriaus arba geria.
„Sunku kaimo žmones išjudinti. Pernai rengėme Naujųjų Metų šventę. Paprašėme muzikantą. Atėjo tik dvidešimt žmonių,“ – apgailestauja T.Pikčienė.
Autorės nuotr.
GERUMAS: Karklėnų seniūnaitė Teresė Pikčienė žmonių mylima dėl savo gerumo ir veiklumo.