Ušnėnai – pradžia ir pabaiga

Uš­nė­nai – pra­džia ir pa­bai­ga

Sta­sė Trak­nie­nė Uš­nė­nuo­se gi­mė, gy­ve­na ir ki­tur sa­vo gy­ve­ni­mo neį­si­vaiz­duo­ja. Ma­ža­me kai­me­ly­je pra­bė­go mo­ters jau­nys­tė, gra­žiau­si me­tai su da­bar jau mi­ru­siu vy­ru. Čia užau­go jųd­vie­jų dvi duk­ros. Iš­ki­lo jau­kūs na­mai. Stie­bia­si de­šim­ties hek­ta­rų miš­kas.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Sta­sė Trak­nie­nė – tik­ra uš­nė­niš­kė. Uš­nė­nuo­se gi­mė. Vie­nuo­li­kos me­tų su po­ra me­tų vy­res­ne se­se­ri­mi ne­te­ko ma­mos, suau­go anks­čiau lai­ko. Ne­bu­vo keis­ta ar neįp­ras­ta grį­žu­siai iš mo­kyk­los sku­bė­ti į fer­mą – pa­dė­ti tė­vui ir pa­mo­tei šer­ti ver­še­lius.

Ne­pai­sant ma­mos ne­tek­ties ir sun­ku­mų, abi se­se­rys įgi­jo aukš­tuo­sius iš­si­la­vi­ni­mus: se­suo Onu­tė Vai­čiu­lai­tie­nė bai­gė Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją ir ten li­ko dirb­ti dės­ty­to­ja, o S. Trak­nie­nė tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je (da­bar A. Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tas) įgi­jo že­mės ūkio eko­no­mis­to spe­cia­ly­bę.

Dar­bas jau­ną mo­te­rį grū­di­no. Gal to­dėl ir su­kū­ru­si šei­mą, su vy­ru su­lau­ku­si dvie­jų duk­te­rų, ne­lei­do joms tin­gi­niau­ti. Gir­dė­ju­si kal­bų ne sy­kį, kad vai­kus var­gi­na. Ūki­nin­ka­vo, lai­kė gy­vu­lių. Vi­siems rei­kė­jo dar­buo­tis. Kai pa­me­ti­nu­kės duk­ros bu­vo stu­den­tės, ne­ver­čia­mos, po po­rą mė­ne­sių ir il­giau va­žiuo­da­vo į Vo­kie­ti­ją, dar­ži­nin­kys­tės ūkį. Sup­ra­to, ką reiš­kia dirb­ti ir už­si­dirb­ti. Iš­mo­ko kal­bė­ti len­kiš­kai ir vo­kiš­kai. Tė­vams ne­bu­vo sun­ku jas į moks­lus leis­ti, tik mais­to pro­duk­tų iš kai­mo įdė­da­vo.

„Vie­na duk­ra ta­po tei­si­nin­ke, ki­ta – va­dy­bi­nin­kė. Gy­ve­na ir dir­ba Kau­ne, bet neuž­mirš­ta Uš­nė­nų ir ma­nęs. Daž­nai grįž­ta. Ma­no mer­gai­tės – lo­bis. Ne­ma­nau, kad jos ant ma­nęs pyk­tų už tai, kad mo­kiau dar­bų“, – svars­tė S. Trak­nie­nė.

Uš­nė­niš­kė prieš pen­ke­rius me­tus li­ko naš­lė. Iki tol abu su vy­ru sėk­min­gai ūki­nin­ka­vo, lai­kė po ke­lio­li­ka mel­žia­mų kar­vių, prieaug­lio, įsi­gi­jo že­mių. Gel­bė­jo ir eu­ro­pi­nė pa­ra­ma. Pa­gal sa­vo no­rus, tie­sa, la­bai il­gai, pa­si­sta­tė ir įsi­ren­gė na­mus, dė­da­mi ply­tą prie ply­tos, cen­tą prie cen­to. Užt­ru­ko apie 16 me­tų. „2010-ai­siais įsi­kė­lė­me į sa­vo na­mus. Bet neil­gai kar­tu džiau­gė­mės“, – apie skau­džius gy­ve­ni­mo po­ky­čius už­si­mi­nė mo­te­ris. Te­ko ta­ry­tum mo­ky­tis gy­ven­ti iš nau­jo.

Sta­sė Trak­nie­nė sa­kė, jog ji vi­suo­met bu­vo ir yra užim­tas žmo­gus. Ne­ži­no, kas toks nuo­bo­du­lys. 35 arų so­dy­ba rei­ka­lau­ja ne­ma­žai prie­žiū­ros. Uš­nė­niš­kė my­li gė­les, ypač ro­žes. Tu­ri pa­si­so­di­nu­si 30 skir­tin­gų spal­vų ke­re­lių.

Mo­te­ris daug ke­liau­ja po Lie­tu­vą, yra bu­vu­si ir už­sie­ny­je. Lan­ko duk­ras, ir jų su­lau­kia. Džiau­gia­si į Uš­nė­nus už­su­kan­čia pla­čia gi­mi­ne. Su drau­gais vyks­ta į įvai­riau­sius ren­gi­nius: spek­tak­lius, kon­cer­tus.

Sta­sė Trak­nie­nė sa­ve va­di­na miš­ko žmo­gu­mi. La­bai džiau­gia­si, kad ne­to­li Uš­nė­nų, ša­lia Au­nu­vos upe­lio, au­ga ne­se­niai duk­ros įveis­tas miš­kas. 10 hek­ta­rų plo­te jau ket­ve­ri me­tai, kaip stie­bia­si 5 tūks­tan­čiai ąžuo­lų, 13 tūks­tan­čių ber­žų, 9 tūks­tan­čiai eg­lių, 7 tūks­tan­čių juo­dalks­nių. Džiau­gia­si: gra­žiai me­de­liai au­ga, tie­siog ky­la, nors prie­žiū­ros ir rei­ka­lau­ja: ra­vė­ti, nuo žvė­rių sau­go­ti.

Uš­nė­niš­kė šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo, jog, ga­li­ma sa­ky­ti, vi­sos va­sa­ros taip ir pra­bė­ga įvai­riuo­se miš­kuo­se. Mo­te­ris uo­gau­ja, gry­bau­ja, sy­kį per me­tus span­guo­liau­ti nu­vyks­ta į Rė­ky­vą ar Jo­niš­kį. Miš­ko gė­ry­bių il­gam pri­kau­pia.

Miš­ko žmo­gui Sta­sei Trak­nie­nei ne­sve­ti­mi ir skai­čiai. Mo­te­ris ne vie­ne­rius me­tus yra dir­bu­si ko­lū­kio vy­riau­sią­ja bu­hal­te­re.

To­dėl, kaip pa­ti sa­kė, vi­są nak­tį ne­mie­go­jo ir su­skai­čia­vo, kad Uš­nė­nuo­se sto­vi 23 na­mai, gy­ve­na 21 šei­ma. Dvi so­dy­bos – ne­gy­ve­na­mos, tik nu­griauti be­tin­ka­mos. Tarp vi­sų šei­mų – ke­tu­rios jau­nos šei­mos, prie tė­vų pri­si­glau­du­sios. Kai­me – 43 suau­gę žmo­nės (iš jų – ke­tu­ri dir­ba už­sie­ny­je) ir de­šimt vai­kų. Dar­bin­go am­žiaus – 27, pen­si­nin­kų – 15. Šio­kių to­kių gy­vu­lių lai­ko vos še­šios šei­mos. Vie­na šei­ma – stip­rūs ūki­nin­kai. Vie­ni­šų mo­te­rų – aš­tuo­nios, o vy­ras – tik vie­nas.

Į Uš­nė­nus at­si­kė­lė trys vi­du­ti­nio am­žiaus šei­mos, vie­na iš­vy­ko į už­sie­nį.

„To­kie tie mū­sų Uš­nė­nai“, – šyp­so­jo­si. La­biau­siai S. Trak­nie­nei pa­tin­ka Uš­nė­nų ra­my­bė. Kai­me nė­ra gir­tuok­lių ir va­gių. Žmo­nės tvar­ko­si po sa­vo na­mus pa­gal iš­ga­les ir no­rus. Ak­ty­ves­ni įsi­jun­gia į Ber­žė­nų bend­ruo­me­nės veik­lą. Nuo Uš­nė­nų iki Ber­žė­nų – vos trys ki­lo­met­rai, kaip ir iki Vo­lun­gių kai­mo. Ta­ry­bi­niais lai­kais trys kai­mai bu­vo į „Že­mai­tės“ ko­lū­kį su­jung­ti. Ber­žė­nuo­se bu­vo pie­ni­nė, ko­lek­ty­vas „Ber­že­liai“, dva­ro rū­muo­se vyk­da­vo jau­ni­mo va­ka­rė­liai. Vo­lun­giuo­se, kul­tū­ros na­muo­se, apie 1960-uo­sius su­si­bū­rė ir vi­są de­šimt­me­tį vei­kė dra­mos bū­re­lis, va­do­vau­ja­mas Bi­ru­tės And­ri­jaus­kie­nės. Į kai­mus at­vež­da­vo ro­dy­ti daž­niau­siai in­diš­kų fil­mų.

„O Uš­nė­nuo­se, ir ta­da, ir tuo­met, bu­vo kaž­kaip ra­mu. Jo­kių įstai­gų, iš­sky­rus Po­vi­lo Vi­šins­kio mu­zie­jų. Tie­sa, kaž­ka­da ko­lū­kio kon­to­ro­je vers­li­nin­kė Ro­ma Cvi­kie­nė ati­da­rė par­duo­tu­vę. Bet ki­lo gais­ras, vos vi­sas pa­sta­tas ne­sup­leš­kė­jo. Dau­giau ban­dy­mų par­duo­tu­vę ati­da­ry­ti nie­kam ne­ki­lo. Už­tat po ke­lis­syk da­bar į kai­mą par­duo­tu­vės ant ra­tų už­su­ka. Ir dau­gu­ma pa­čių uš­nė­niš­kių – ra­tuo­ti“, – pa­sa­ko­jo S. Trak­nie­nė.

As­me­ni­nė nuo­tr.

GY­VE­NI­MAS: Sta­sės Trak­nie­nės gy­ve­ni­mas su­ka­si tik apie Uš­nė­nus, ta­čiau mo­te­ris mėgs­ta ir ke­liau­ti.