Upe­liai ir upe­liu­kai – į grio­vius, jų var­dai – į už­marš­tį

Upe­liai ir upe­liu­kai – į grio­vius, jų var­dai – į už­marš­tį

Upe­liai ir upe­liu­kai – į grio­vius, jų var­dai – į už­marš­tį

Taip ga­li­ma api­bend­rin­ti si­tua­ci­ją, ku­ri po me­lio­ra­ci­jos (vyk­dy­tos prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių) iš­ti­ko šiuos van­dens tel­ki­nius ir jų pa­va­di­ni­mus. Me­ni­nin­kė Izol­da Gai­ga­lai­tė-Žag­ra­ka­lie­nė, nuo ma­žu­mės pri­si­me­nan­ti Ly­gu­mų se­niū­ni­jo­je upe­lių pa­va­di­ni­mus, krei­pė­si į ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bę dėl jų var­dų at­kū­ri­mo ir žy­mė­ji­mo.

Ja­ni­na VAN­SAUS­KIE­NĖ

pakruojis@skrastas.lt

Upe­lių pa­va­di­ni­mai – iš vai­kys­tės

Jo­niš­kai­čių kai­me pas mo­čiu­tę va­sa­ro­da­vu­si šiau­lie­tė Izol­da Žag­ra­ka­lie­nė ne­re­tai ap­lan­ko sa­vo vai­kys­tės vie­tas. Pa­va­sa­riop me­ni­nin­kė Jo­niš­kai­čiuo­se ren­gia vi­sų kar­tų gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą. Tam, kad čia gy­ve­nu­sių se­ne­lių pa­li­kuo­niai pa­žin­tų vie­ni ki­tus, ži­no­tų apie sa­vo šak­nis.

La­bai liūd­na, kai iš­girs­tu man prieš­ta­rau­jan­čius, kam upe­liu­ką per lau­kus, kur anks­čiau bu­vo Sa­ka­lų kai­mas, pa­va­di­nu jo tik­ruo­ju var­du Sa­ka­lu­pis. Sa­ko, koks upe­lis, čia – grio­vys! Žmo­nės jau ne­be­ži­no upe­lių tik­rų­jų var­dų“, – ap­gai­les­tau­ja me­ni­nin­kė.

Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­ja, kad tie ma­ži upe­liu­kai me­lio­ra­ci­jos bu­mo lai­kais bu­vo iš­va­ly­ti, kai kur – pa­tie­sin­ta jų va­ga ir da­bar žem­dir­biams yra tik me­lio­ra­ci­jos įren­gi­niai.

„Ny­ko kai­mai, jų pa­va­di­ni­mai, kei­tė­si kar­tos, o iš­vaiz­dą pa­kei­tę upe­liu­kai li­ko be­var­džiais grio­viais. Tik se­nie­ji žmo­nės ar čia au­gu­sie­ji at­me­na jų pa­va­di­ni­mus. Ne­no­rė­čiau, kad tie van­den­var­džiai iš­nyk­tų, o juos pa­keis­tų kaž­ko­kie me­lio­ra­ci­jos įren­gi­nių ko­dai“, – ry­žu­sis pi­lie­tiš­ku­mo ini­cia­ty­vai sa­ko me­ni­nin­kė.

Ne­tek­tis kal­bos pa­vel­dui

I. Žag­ra­ka­lie­nė sako, kad van­den­var­džių ne­tek­tis yra ne­tek­tis ir kal­bos pa­vel­dui. Mat jos at­min­ty­je įsi­rė­žę upe­liu­kai Sa­lu­pis, Ga­ni­lu­pis, iš­te­kan­tys iš Obe­lės upės, jau esą pa­mirš­ti. Nes jie ir­gi va­di­na­mi me­lio­ra­ci­jos grio­viais bei ka­na­lais.

„Ma­žų upe­liūkš­čių, ku­rių pa­va­di­ni­mai už­ra­šy­ti Sme­to­nos lai­kų že­mė­la­piuo­se, Pak­ruo­jo kraš­te bu­vo daug. Jie, kaip smul­kio­sios krau­ja­gys­lės, raiz­gė vi­są ly­gu­mų kraš­tą. Jų var­dų nie­kas ne­be­ži­no, nes jų pa­va­di­ni­mų nie­kas ne­be­ma­to, jų nė­ra ir prie ke­lio, po ku­riuo įreng­ta pra­lai­da upe­liu­kui pra­te­kė­ti“, – apie van­den­var­džių už­marš­ties prie­žas­tis kal­ba vai­kys­tės va­sa­ras prie Ga­ni­lu­pio at­me­nan­ti mo­te­ris.

Ji ma­no, kad kal­bi­nin­kai da­ro ne­do­va­no­ti­ną klai­dą, bend­rin­da­mi kai­mų pa­va­di­ni­mus.

„Nuo se­niau­sių lai­kų mū­sų kai­mas bu­vo va­di­na­mas Ja­niš­kai­čiais. O kal­bi­nin­kai jo pa­va­di­ni­mą iš­tai­sė ir pa­va­di­no Jo­niš­kai­čiais. Pri­si­me­nu, mo­čiu­tė ir ma­ma la­bai dėl to py­ko, lai­kė­si se­no­jo kai­mo pa­va­di­ni­mo. O gal šio kai­mo ir pa­mirš­tų upe­liu­kų var­dai kaip tik kal­ba apie žiem­ga­lių kal­bos pa­li­ki­mą?"– su­si­rū­pi­ni­mo dėl vie­to­var­džių ir ven­den­var­džių li­ki­mo ne­sle­pia I. Žag­ra­ka­lie­nė.

Už­da­vi­nys val­di­nin­kams

I. Žag­ra­ka­lie­nė krei­pė­si į Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę, pra­šy­da­ma ini­ci­juo­ti upe­lio Ga­ni­lu­pis, Sa­lu­pis ir Sa­ka­lu­pis var­dų at­kū­ri­mą bei pa­žy­mė­ji­mą ke­lio ženk­lais ("Van­dens tel­ki­nio pa­va­di­ni­mas") jų san­kir­to­se su vals­ty­bi­niais bei ra­jo­no ke­liais.

Mo­te­ris rė­mė­si dr. Gin­ta­ro Va­liuš­ke­vi­čiaus nuo­mo­ne, pub­li­kuo­ta straips­ny­je „Eže­rų ir upių pa­va­di­ni­mai – net moks­li­nin­kams kie­tas rie­šu­tė­lis“.

„Van­den­var­džiai neiš­nyks, jei juos mi­nė­si­me. Ne­la­bai svar­bu kur: pa­sa­ko­ji­muo­se vai­kams, po­kal­biuo­se su drau­gais, žur­na­lų straips­niuo­se, kny­go­se, įsta­ty­muo­se ar nu­ro­dy­muo­se. Vi­sur, kur jų ga­li pri­reik­ti. Jie tik­rai liks gy­vi, jei juos įvar­dy­si­me. Gal net ne­bū­ti­nai tai­syk­lin­gai: taip, kaip pa­me­na­me, ko­kius ži­no­me. O pa­skui jau te­siaiš­ki­na kal­bi­nin­kai ir duo­me­nų ba­zių su­da­ri­nė­to­jai. Te­tai­so, tek­ri­ti­kuo­ja. Svar­bu, kad ir mes, ir jie ne­pra­dė­tu­me vie­to­je var­dų nau­do­ti ko­dų“, – moks­li­nin­ko nuo­mo­nę Sa­vi­val­dy­bei ci­ta­vo re­dak­ci­jos pa­šne­ko­vė, su­ma­niu­si pa­ska­tin­ti ir ra­jo­no gy­ven­to­jus kel­ti iš už­marš­ties upe­liu­kų var­dus.

Au­to­rės nuo­tr.

INI­CIA­TY­VA: Pas mo­čiu­tę prie Ga­ni­lu­pio vai­kys­tės va­sa­ras lei­sda­vu­si Izol­da Žag­ra­ka­lie­nė ėmė­si ini­cia­ty­vos at­gai­vin­ti se­nuo­sius van­den­var­džius.