
Naujausios
Taip galima apibendrinti situaciją, kuri po melioracijos (vykdytos prieš keletą dešimtmečių) ištiko šiuos vandens telkinius ir jų pavadinimus. Menininkė Izolda Gaigalaitė-Žagrakalienė, nuo mažumės prisimenanti Lygumų seniūnijoje upelių pavadinimus, kreipėsi į rajono Savivaldybę dėl jų vardų atkūrimo ir žymėjimo.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Upelių pavadinimai – iš vaikystės
Joniškaičių kaime pas močiutę vasarodavusi šiaulietė Izolda Žagrakalienė neretai aplanko savo vaikystės vietas. Pavasariop menininkė Joniškaičiuose rengia visų kartų giminės susitikimą. Tam, kad čia gyvenusių senelių palikuoniai pažintų vieni kitus, žinotų apie savo šaknis.
Labai liūdna, kai išgirstu man prieštaraujančius, kam upeliuką per laukus, kur anksčiau buvo Sakalų kaimas, pavadinu jo tikruoju vardu Sakalupis. Sako, koks upelis, čia – griovys! Žmonės jau nebežino upelių tikrųjų vardų“, – apgailestauja menininkė.
Pašnekovė pasakoja, kad tie maži upeliukai melioracijos bumo laikais buvo išvalyti, kai kur – patiesinta jų vaga ir dabar žemdirbiams yra tik melioracijos įrenginiai.
„Nyko kaimai, jų pavadinimai, keitėsi kartos, o išvaizdą pakeitę upeliukai liko bevardžiais grioviais. Tik senieji žmonės ar čia augusieji atmena jų pavadinimus. Nenorėčiau, kad tie vandenvardžiai išnyktų, o juos pakeistų kažkokie melioracijos įrenginių kodai“, – ryžusis pilietiškumo iniciatyvai sako menininkė.
Netektis kalbos paveldui
I. Žagrakalienė sako, kad vandenvardžių netektis yra netektis ir kalbos paveldui. Mat jos atmintyje įsirėžę upeliukai Salupis, Ganilupis, ištekantys iš Obelės upės, jau esą pamiršti. Nes jie irgi vadinami melioracijos grioviais bei kanalais.
„Mažų upeliūkščių, kurių pavadinimai užrašyti Smetonos laikų žemėlapiuose, Pakruojo krašte buvo daug. Jie, kaip smulkiosios kraujagyslės, raizgė visą lygumų kraštą. Jų vardų niekas nebežino, nes jų pavadinimų niekas nebemato, jų nėra ir prie kelio, po kuriuo įrengta pralaida upeliukui pratekėti“, – apie vandenvardžių užmaršties priežastis kalba vaikystės vasaras prie Ganilupio atmenanti moteris.
Ji mano, kad kalbininkai daro nedovanotiną klaidą, bendrindami kaimų pavadinimus.
„Nuo seniausių laikų mūsų kaimas buvo vadinamas Janiškaičiais. O kalbininkai jo pavadinimą ištaisė ir pavadino Joniškaičiais. Prisimenu, močiutė ir mama labai dėl to pyko, laikėsi senojo kaimo pavadinimo. O gal šio kaimo ir pamirštų upeliukų vardai kaip tik kalba apie žiemgalių kalbos palikimą?"– susirūpinimo dėl vietovardžių ir vendenvardžių likimo neslepia I. Žagrakalienė.
Uždavinys valdininkams
I. Žagrakalienė kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybę, prašydama inicijuoti upelio Ganilupis, Salupis ir Sakalupis vardų atkūrimą bei pažymėjimą kelio ženklais ("Vandens telkinio pavadinimas") jų sankirtose su valstybiniais bei rajono keliais.
Moteris rėmėsi dr. Gintaro Valiuškevičiaus nuomone, publikuota straipsnyje „Ežerų ir upių pavadinimai – net mokslininkams kietas riešutėlis“.
„Vandenvardžiai neišnyks, jei juos minėsime. Nelabai svarbu kur: pasakojimuose vaikams, pokalbiuose su draugais, žurnalų straipsniuose, knygose, įstatymuose ar nurodymuose. Visur, kur jų gali prireikti. Jie tikrai liks gyvi, jei juos įvardysime. Gal net nebūtinai taisyklingai: taip, kaip pamename, kokius žinome. O paskui jau tesiaiškina kalbininkai ir duomenų bazių sudarinėtojai. Tetaiso, tekritikuoja. Svarbu, kad ir mes, ir jie nepradėtume vietoje vardų naudoti kodų“, – mokslininko nuomonę Savivaldybei citavo redakcijos pašnekovė, sumaniusi paskatinti ir rajono gyventojus kelti iš užmaršties upeliukų vardus.
Autorės nuotr.
INICIATYVA: Pas močiutę prie Ganilupio vaikystės vasaras leisdavusi Izolda Žagrakalienė ėmėsi iniciatyvos atgaivinti senuosius vandenvardžius.