Naujausios
Ūkis prasidėjo nuo poros karvių ir kumelės Kaštanės
Prieš septyniolika metų Vašilėnuose (Kelmės rajonas) gyvenanti Loreta Beržanskienė atsisakė svajonės tapti pedagoge ir drauge su vyru Alvydu iš Šiaulių grįžo į gimtinę ūkininkauti. Per tą laiką sukūrė ne itin didelį, bet oriai išgyventi leidžiantį ūkį. O šiemet pasiekė ir ekologinio ūkio sertifikato.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pedagogę ir statybininką patraukė žemė
Daugiau kaip prieš porą dešimtmečių Loreta Beržanskienė studijavo Šiaulių pedagoginiame institute, dirbo vaikų darželyje. Jos vyras, iš kaimyninio Bukantiškės kaimo kilęs Alvydas duoną pelnė dirbdamas statybose.
Tačiau prieš septyniolika metų mirė Loretos tėvelis. Mama jautėsi vieniša. Kvietė dukros šeimą grįžti į tėviškę. „Parėjom iš miesto pliki, basi, – mena Loreta. – Mama turėjo beveik penkis hektarus žemės, dvidešimt arų miško, dvi karves ir kumelę Kaštanę. Taip ir pradėjome ūkininkauti. Iš kaimyno pasiskolindavome dar vieną arklį. Arkline šienapjove pjovėme pievas, arkliais vežėme šieną. Rankomis grėbėme.
Po truputį stojomės ant kojų. Už kelis šimtus nusipirkome seną nurašytą sunkvežimį. Tada jau buvome ponai. Dar vėliau įsigijome ir savadarbį nedidelį traktoriuką. Nusipirkome dar vieną karvę. Ketvirtą karvę prisiauginome patys. O labiausiai atsigavome, kai pradėjome gauti tiesiogines išmokas už karves. Iš tų pinigėlių plėtėme bandą. Tik, gaila, tokias išmokas neilgai temokėjo.“
Žemės plotai ir banda padidėjo keliolika kartų
Šiandien ekologinio ūkio sertifikatą turintys Beržanskai dirba 69 hektarus žemės. Nuosavos iš šio ploto – tik trečdalis. Dalį nuomoja iš kitų savininkų, dalį iš valstybės, sudarę ilgalaikės nuomos 99 metams sutartį. Mat, dalis aplink Vašilėnus esančių laukų priklauso Varnių regioniniam parkui. Ši žemė – neparduodama.
Ūkininkai augina 18 hektarų javų. Grūdus sušeria savo gyvuliams. Žemės čia nenašios. Jeigu prikuli porą tonų iš hektaro, jau gerai. Trąšų neapsimoka berti – neatsiperka. Kadangi savo dirvas nuo seno tręšia tik srutomis ir mėšlu, Beržanskiai nusprendė siekti ekologinio ūkio statuso. Šiemet gavo sertifikatą.
Oficialiai įteisinę ekologinį ūkį gaus dvigubai didesnes tiesiogines išmokas už pievas ir javų laukus.
Keliolika kartų padidėjo ir ūkininkų banda. Šiuo metu laiko 15 melžiamų karvių, 15 telyčaičių, keletą buliukų.
Gyvuliai laikomi perstatytuose pastatuose, pašarai – naujose daržinėse. Statybininko profesiją turintis Alvydas Beržanskis tuo pasirūpino.
Jauna šeima laipsniškai augino ir stiprino savo ūkį. Iš pradžių pirko naudotą būtiniausią šienavimo techniką. O 2009 metais, gavę paramą modernizuoti ūkį, nusipirko naują traktorių, presą vyniotuvą. Yra pateikę paraišką dar vienai paramai. Pirks frontalinį krautuvą.
Pyragų nėra, bet išgyventi galima
Beržanskių sūnūs Alvydas ir Modestas nenori likti kaime. O jų tėvai nesigaili dėl savo sprendimo grįžti į tėviškę. Miestuose daugelis darbingo amžiaus žmonių neteko darbo. Ir jiems būtų tekę nuolat nerimauti dėl darbo vietos. Dabar nedarbas negresia. „Pyragų nėra, bet išmaldos prašyti nereikia. Iš ūkio galima normaliai išgyventi", - sako Loreta.
Jauna šeima anksti pradeda savo darbo dieną. Keliasi prieš penkias. Pamelžia karves. Septintą jau atvažiuoja paimti pieno. Paskui šeria gyvulius. Valo fermą. Mėšlą tenka vežti karučiais. Popietę vėl tas pats ritualas. Judėk ir judėk.
Dirba patys. Samdyti darbininkų nereikia. Kol kas padeda ir sūnūs.
Kaimas nutilo
Beržanskiai pasakoja įpratę prie kaimo gyvenimo. Vašilėnuose yra daugiau jaunų ir vidutinio amžiaus šeimų. „Visi mes vienodi, vidutiniokai ūkininkai. Nėra didelių turtuolių, – sako Loreta. – Mūsų kaime ūkininkauja ir daugelis pensininkų – turi po kelias karvutes. Tik vienišos moterys atsisako ūkio.“
Kaime yra aktyvi bendruomenė. Beržanskiai priklauso bendruomenės tarybai. Dalyvauja įvariose šventėse, vyksta į ekskursijas. Gruodžio 28 – ąją kaimas švęs Kalėdas ir Naujuosius metus.
„Bet mano vaikystėje Vašilėnai buvo gyvybingesni, – mena Loreta. – Žmonės statėsi namus. Per dieną pravažiuodavo šeši autobusai. Krykštavo maži vaikai. Dabar – tylu.
Autobusas važiuoja tik per mokslo metus, kai vežioja mokinius. Vasarą autobuso nėra. O visi reikalai tvarkomi Kelmėje. Kelias toks duobėtas, jog tarp dantų reikia įsisprausti trintuką, kad neišbarškėtų. Net sunkvežimis kokio iš parduotuvės užsakyto krovinio nenori vežti.“
Autorės nuotr.
POILSIS: Vašilėnuose ūkininkaujantys Loreta ir Alvydas Beržanskiai tik vakarais, kai kaimą apgaubia sutemos, gali leisti sau valandėlę pailsėti.
FERMA: Žemės aplink Vašilėnus – nenašios. Todėl išmintingiausia laikyti karves.
TECHNIKA: Gavę paramą Beržanskiai nusipirko naują traktorių. Tačiau neišmetė ir senojo. Kartais praverčia.