Naujausios
Ūkininkus gelbsti darbštumas ir sumanumas
Irena ir Rimantas Budriai iš Kukečių seniūnijos Burbaičių kaimo – mišraus ūkio savininkai, valdantys daugiau kaip 80 hektarų žemės ir turintys labai pieningų karvių bandą. Kitame rajono pakraštyje, Tytuvėnų apylinkių seniūnijoje, Šedbaruose, ūkininkaujantys Rima ir Vygantas Lauručiai šiemet deklaravo arti šimto hektarų pasėlių, bet laiko tik tris karves savo reikmėms.
Ir vienus, ir kitus ūkininkus gelbsti darbštumas ir sumanumas, nes nei užmokestis už parduodamą pieną, nei grūdų supirkimo kainos šiemet nedžiugina.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Derlius byrėjo geras
Ūkininkų iš Kukečių seniūnijos Burbaičių kaimo Irenos ir Rimanto Budrių laukai šiemet užaugino gerą javų derlių.
„Grūdai byra kaip reikiant, gražu žiūrėti. Tik supirkimo kainos galėtų būti didesnės“, – sakė ūkininkas Rimantas Budrys.
Budrių laukai – netoli namų, patogu žemę įdirbti, mažiau sąnaudų. Ūkininkai turi reikalingos technikos. Ir optimizmo jiems netrūksta. I. ir R. Budriai įsitikinę, jog sunkumai žmones grūdina, skatina mąstyti bei veikti, ieškoti geriausių išeičių.
Pievoje ganosi Musmirė ir Tulpė
Irena Budrienė labai myli gyvulius, ypač karves. Jei tik kur nugirsta, kad žmogus gerą karvutę mėsininkams ketina parduoti, neiškenčia ir nusiperka.
„Žinau, kad labai mažai pastaruoju metu iš karvių naudos, pienas už vandenį pigesnis, bet nieko su savimi negaliu padaryti. Gaila parduodamų karvių, todėl ir perku. Neseniai tikrai labai gerą karvę su veršeliu nusipirkome. Sunkiai išaugintą bandą būtų labai lengva parduoti ir mums, tačiau naują bandą suformuoti būtų dar sunkiau“, – sakė ūkininkė.
I. Budrienė kiekvieną savo bandos karvių vadina vardais. Gyvuliai savo vardus, matyt, žino, nes išgirdę, atsisuka ir eina prie šeimininkės. Pievoje ganosi Musmirė ir Tulpė, tokius vardus gavusios dėl savo išvaizdos. Ankstesnis šeimininkas latvis savo karvutę Raibe vadino, I. Budrienė vardą „sulietuvino“, šaukia Muraibe.
Ūkininkė tris kartus spjovė per kairį petį, kad neišsikalbėtų ir jos karvutės mažiau pieno pradėtų duoti. „Ir pačiai sunku patikėti, jog iš pirmaveršių po 30 ir daugiau litrų pieno primelžiu, o bendras visos bandos paros primilžis siekia 26 litrus. Nepriskaičiuoju to pieno, kurį veršeliai išgeria. Pieno upės teka, tiek daug pieno karvės duoda“, – džiaugėsi I. Budrienė. Tačiau už pieną gaunamas atlygis nedžiugina. Ir vilties, kad situacija pieno rinkoje iš esmės pasikeis, nelabai yra.
Ketverių metų laimėjimas – šeši anūkai
Ūkininkai Irena ir Rimantas Budriai iš Burbaičių kaimo juokavo, jog pastarųjų ketverių metų didžiausias jų laimėjimas – ne tik geri derliai ar primilžiai, bet ir šeši anūkai, ir septintasis – „pakeliui“.
„Esame labai turtingi ir laimingi seneliai. Užauginome keturis vaikus: sūnų Aurimą, dukras Raimondą, Laurą ir Moniką, o anūkų – dar daugiau sulaukėme“, – sakė I. Budrienė.
Ūkininkai, nors ir būdami užsiėmę nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, gražina savo sodybą. Užklupus krizei, nepuolė į paniką, o susitvarkė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, įsivedė trifazį elektros tiekimą. Sodyboje išsikasė ir tvenkinuką.
I. ir R. Budriams smagu, kad kaimo, savo šaknų neišsižadėjo ir jų atžalos. Sūnus Aurimas sėkmingai ūkininkauja jau keletą metų ir įsikūrė šalia gimtinės, tame pačiame kieme.
Žemė – brangi
Šedbaruose (Tytuvėnų apylinkių seniūnija) ūkininkaujantys Rima ir Vygantas Lauručiai šiemet deklaravo 94 hektarus pasėlių.
Ūkininkai daugiausia augino kviečių, miežių ir 20 hektarų žirnių. Dar hektarą paliko pūdymuoti. „Žalinimo programą lengvai įveikiau. Žirnius sėju kiekvienais metais, neblogo ir derliaus paprastai sulaukiu“, – sakė ūkininkas.
Šedbariškiai ūkininkauja nuo 1999-ųjų. Pradėjo dirbti 10 hektarų tėvų žemės. Dabar nuosavos žemės turi 40 hektarų, likusią nuomoja. Žemės pardavėjai prašo maždaug po 2,5 tūkstančio eurų už hektarą. Neseniai ūkininkai pirko keturis hektarus. Už dirbamą žemę mokėjo po 4 tūkstančius eurų, už pelkę – pusantro tūkstančio. Hektaras nuomos iki euro ūkininkams atsiėjo po 300 litų.
V. Laurutis džiaugėsi, jog visa žemė netoli, toliausiai – už kelių kilometrų. Lauručiai turi ir technikos, tiesa, toji – rusiška, bet ūkininkų nepeikiama. Vasarą techniką laiko lauke, žiemą varo į garažą, po stogu. Garažai tarnauja ir kaip sandėliai. Paprastai ūkininkai į juos supila po 300 tonų grūdų.
Kviečių byrėjo po 4-5 tonas, iš kai kurių plotų – ir daugiau. Didesniam derliui pakenkė sausra. Nukūlę, parduoda iš karto, sudarę sutartį su numatyta fiksuota 160 eurų kaina. Supirkėjai grūdus pasiima iš ūkininkų ūkio.
Ūkininkaus, kiek sveikata leis
Europinės paramos Rima ir Vygantas Lauručiai nėra gavę. Stengiasi susitvarkyti be paramų ar skolų.
Tris karves laiko savo reikmėms. Visa šeimyna pieną ir jo produktus mėgsta. Pieno neparduoda iš principo. Jei pieno supirkimo kainos būtų normalios, pasak ūkininkų, parduotų, galėtų bent kiek prie šeimos biudžeto prisidurti.
„Bet kokiu atveju, ūkininkausime ir toliau, kiek tik sveikata leis“, – sakė šedbariškiai.
Autorės nuotr.
ŪKIS: Ūkininkai iš Kukečių seniūnijos Burbaičių kaimo Irena ir Rimantas Budriai šeimininkauja mišriame augalininkystės ir gyvulininkystės ūkyje, laiko 40 galvijų bandą.
ATEITIS: Rima ir Vygantas Lauručiai iš Šedbarų sakė, jog ūkininkaus, kiek sveikata leis.