Ūkininkas turi prisitaikyti prie pokyčių

Ūki­nin­kas tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie po­ky­čių

Jau ket­vir­tis am­žiaus Šed­ba­ruo­se ūki­nin­kau­jan­tis Bro­nius Ban­džiu­kas sa­ko ne­su­sik­ro­vęs di­de­lių tur­tų. Ta­čiau že­mė ap­rū­pi­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­niu abu sū­nus Do­na­tą ir Al­bi­ną. Ir jo pa­ties šei­mai ne­rei­kia skurs­ti iš men­kų pen­si­jų. Tik vi­są tą lai­ką rei­kė­jo sun­kiai dirb­ti ir pri­si­tai­ky­ti prie gy­ve­ni­mo po­ky­čių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sū­rius ve­žė į Šiau­lių tur­gų

Bi­ru­tė ir Bro­nius Ban­džiu­kai ūki­nin­kau­ti pra­dė­jo 1992 me­tais. Bro­niaus tė­vas su­si­grą­ži­no 13 hek­ta­rų že­mės. Ma­ma dar tre­je­tą hek­ta­rų per­si­kė­lė iš Pa­ka­pės. Bro­nius ūky­je dir­bo vai­ruo­to­ju. Už pa­jus, kai ūkis ar­dė­si, ga­vo trak­to­rių.

Drau­ge su tė­vais tu­rė­jo ke­lias kar­ves. Taip ir pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Mel­žė kar­ves. Se­pa­ra­vo pie­ną. Spau­dė sū­rius. Juos ir grie­ti­nę vež­da­vo par­duo­ti į Šiau­lių tur­gų. Iš to gy­ven­da­vo, nes dar­bo, ūkiui iš­siar­džius, kai­me ne­be­li­ko. O iš ke­lio­li­kos hek­ta­rų že­mės ne­pra­lob­si. Juo­lab, kad į že­mę pir­miau­sia rei­kia ne­ma­žai įdė­ti.

Nuo cuk­ri­nių run­ke­lių iki žir­nių

Šiuo me­tu Bi­ru­tė ir Bro­nius Ban­džiu­kai dir­ba 60 hek­ta­rų že­mės. Be­veik pu­sė jos nuo­mo­ja­ma. „Pra­me­tėm su že­me, – sa­vo klai­das pri­pa­žįs­ta ūki­nin­kas. – Kai da­vė po 30 hek­ta­rų pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą, neė­mėm. Ste­bė­jo­mės tais, ku­rie že­mės ėmė. Ne­ži­no­jom, ką su ja da­ry­ti, kur ją dė­ti. O kai ne­be­te­kom dar­bo, su­pra­tom, jog že­mė ga­li iš­mai­tin­ti ne tik tė­vų, mū­sų, bet ir vai­kų šei­mas. Ką dau­giau be­veik­ti kai­me. De­ja šian­dien že­mės nu­si­pirk­ti sun­ku. O ir kai­nuo­ja bran­giai, po 4 tūks­tan­čius eu­rų už hek­ta­rą.“

Iš pra­džių Ban­džiu­kai au­gi­no cuk­ri­nius run­ke­lius. Neb­lo­gai se­kė­si, ap­si­mo­kė­jo. Ta­čiau Lie­tu­vo­je už­da­rius cuk­raus fab­ri­kus, ši kul­tū­ra ta­po ne­nau­din­ga. Te­ko per­sio­rien­tuo­ti.

Kvie­čius ir mie­žius ūki­nin­kai au­gi­na vi­są lai­ką. Pa­sak jų, tai am­ži­na kul­tū­ra. Da­bar į ma­dą atė­jo rap­sas, ap­si­mo­ka au­gin­ti žir­nius. Tą ūki­nin­kai ir da­ro.

Di­de­liais der­liais ne­ga­li pa­si­gir­ti. Že­mė – ne­per­ge­riau­sia. Tai smė­lis, tai pel­kės.

Tech­ni­ka da­li­ja­si su sū­nu­mis

Po­nas Bro­nius sa­ko, jog ūki­nin­kai re­tai ka­da tu­ri at­lie­ka­mų pi­ni­gų. To­dėl mo­der­nią ga­lin­gą tech­ni­ką be pa­ra­mos bū­tų sun­ku nu­si­pirk­ti. Juo­lab, kad ir že­mės plo­tai ne­di­de­li. Šiek tiek su­tau­pai, žiū­rėk kas nors pa­siū­lo pirk­ti že­mės.

Kai sū­nus Al­bi­nas įre­gist­ra­vo sa­vo ūkį, ga­vo pa­ra­mos kaip jau­na­sis ūki­nin­kas. Tuo­met Ban­džiu­kai nu­si­pir­ko nau­ją trak­to­rių. Da­li­ja­si vi­si trys. Mat ūki­nin­kau­ja ir sū­nus Do­na­tas prieš ke­lio­li­ka me­tų gar­sė­jęs kaip pui­kus ar­to­jas Ar­to­jų var­žy­bo­se.

Tri­se ūki­nin­kau­ti leng­viau. Tė­vai ir sū­nūs da­li­ja­si tech­ni­ka, drau­ge dir­ba vi­sus dar­bus, vie­ni ki­tiems pa­de­da.

Ūki­nin­kas ne­sle­pia trims ūkiams jau rei­kė­tų ir ga­lin­ges­nės tech­ni­kos. Ta­čiau ten­ka su­si­tu­rė­ti, nes pi­ni­gai ne­krin­ta iš dan­gaus. O dar­bo že­mės ūky­je dau­gy­bė. Nes­pė­ji su­ktis.

B. Ban­džiu­kas ir jo žmo­na Bi­ru­tė – jau pen­si­nin­kai. Ta­čiau pen­si­ja, pa­sak vy­ro, men­ka. Ne­di­de­lis dar­bo sta­žas. Nes­pė­jo jo už­si­dirb­ti, nes su­griu­vo ūkiai. O iš Šed­ba­rų kai­mo, ku­ria­me gi­mė ir au­go, nie­kur ne­no­rė­jo ko­jos iš­kel­ti. Tai­gi, ir „už­si­dir­bo“ pen­si­jos tik po­rą šim­tų eu­rų. Jei ne ūkis ir že­mė, sun­kiai be­pra­gy­ven­tų.

Au­to­rės nuo­tr.

Gim­ta­ja­me kai­me pa­si­li­kęs ūki­nin­kas Bro­nius Ban­džiu­kas ap­gai­les­tau­ja, jog prieš dau­ge­lį me­tų neė­mė pa­gal Vals­tie­čių ūkio įsta­ty­mą siū­lo­mos že­mės. Da­bar že­mės ap­link Šed­ba­rus trūks­ta. Bu­vu­siuo­se so­duo­se iš­rau­na vais­me­džius ir par­duo­da že­mę kaip dir­ba­mą.