Naujausios
Tytuvėnų festivalis. Provincijoje, bet neprovincialus
Praėjusį šeštadienį koncertu Tytuvėnų bažnyčioje baigėsi dvyliktasis tarptautinis vasaros festivalis.
Koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodė trimitininkas Bo Fuglsang iš Londono karališkosios filharmonijos orkestro. Pabaigos koncerte dainavo ir Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė Nadežda Chadževa, atlikusi G. F. Hendelio arijas. Dirigavo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Tytuvėnų festivalio meno vadovas Robertas Šervenikas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Programa sudomino daugybę žiūrovų
Per tris mėnesius nuo festivalio pradžios iki pabaigos įgyvendinta visa planuota festivalio programa: parodytos trys premjeros: Remigijaus Šileikos oratorija „Tavo žodžiai – šviesa mano takui“, mono spektaklis „Sofijos portretai. Tytuvėnai“ su aktore Nomeda Bėčiūte ir Birutės Marcinkevičiūtės – Mar „Nora“ (pagal H.Ibseno dramą „Lėlių namai").
Unikalią, specialiai Tytuvėnų festivaliui parengtą programą atliko Klaipėdos kamerinis orkestras ir puikusis fleitininkas iš Švedijos Tobias Carron.
Kamerinės muzikos gerbėjus džiugino programos Baisogalos dvare: nepaprastai sudėtinga ir vyriška programa su bosu Tadu Girininku ir pianistu Justu Šerveniku bei muzikine elegancija spindinti Kauno muzikų programa „Apie auksinius Vienos bokštus...“.
Kurtuvėnų dvaro sodyboje labai muzikaliai išdykavo ansambliai „Quorum“ ir „Nepaklusnieji“, o Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė Nadežda Chadževa stebino nauju amplua – afroamerikiečių dvasinių giesmių ir arijų iš populiarių miuziklų atlikimu.
Didžiulį pulką poezijos mylėtojų sukvietė aktorius Rolandas Kazlas, parengęs programą pagal Vlado Šimkaus eilėraščius. Žiūrovų gausa poezijos vakare nustebino ne tik organizatorius, bet ir patį aktorių.
Šiųmetinis Tytuvėnų festivalis sutraukė itin daug žiūrovų. Tai rodo, jog ir provincijos žmonėms reikalingas profesionalusis menas.
Įkvėpė Pažaislis
Tytuvėnų festivalio sumanytoja ir organizatorė Nijolė SAIMININKIENĖ džiaugiasi, jog kiekvienais metais į festivalio koncertus susirenka vis daugiau žiūrovų. Su ja kalbamės apie sumanymą rengti profesionalios muzikos festivalius, apie Tytuvėnų festivalio sėkmę ir tapimą reiškiniu, apie ateities planus rengti Tytuvėnų žiemos festivalį.
– Kas paskatino buvusią „Šiaulių krašto“ žurnalistę imtis tokios atsakingos, daug drąsos reikalaujančios veiklos?
– Dar dirbdama žurnaliste, bendarbiavau su Šiaulių filharmonija. Vesdavau koncertus, direktoriui Broniui Mitkevičiui kartais padėdavau, organizuojant renginius, truputį rūpinausi koncertų sklaida. Vėliau, susiklosčius drastiškai situacijai Šiaulių filharmonijoje (reikėjo naujo direktoriaus), įkalbėta tuometinės Šiaulių miesto kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos kultūrai, dalyvavau konkurse ir tapau filharmonijos direktore.
Šiai avantiūrai ryžausi tik todėl, kad pavaduotoja pažadėjo, jog tas vadovavimas truks neilgai – pusę metų, kol bus rastas tinkamas vadovas tokiai įstaigai.
Bet praėjo pusė metų, niekas nepasikeitė. Iš darbo laikraštyje tuo metu buvau išėjusi, dėtis nebuvo kur. Teko rimtai imtis naujos veiklos, kasmet klimpau vis giliau ir giliau, kol galiausiai įklimpau iki kaklo. Taigi, tuo metu kai sugalvojau Tytuvėnų festivalį, koncertų rengimas jau nebuvo visiškai nauja veikla.
– Kodėl būtent Tytuvėnai?
– Dalyvavau Pažaislio festivalyje. Ir mane įkvėpė jo idėja rengti koncertus po atviru dangumi. Pagalvojau, jog ir Šiaulių regione galima padaryti kažką panašaus. Ieškojau analogiškos erdvės. Ir Tytuvėnai visiškai tiko.
Tą patį rudenį nuvažiavau į Tytuvėnus. Mane palydėjo tuometinis Kelmės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Algis Krutkevičius. Mieste pamatėme seniūną. Su entuziazmu išdėsčiau savo planą. Jis neprieštaravo: „Na gerai. Darykit.“
Dabar pagalvoju, jog tuomet keistai ir juokingai atrodžiau. Jaučiau, jog tie žmonės nelabai ir tiki, jog pavyks. Juk tokiam renginiui reikia daug pinigų. Tuometinis Šiaulių apskrities viršininkas Alvydas Šedžius atvirai abejojo: „Kas ten Tytuvėnuose eis į tokius koncertus? Žaisk, jei neturi ką veikti.“
Šiandien ir mane pačią stebina tas pasiryžimas. Ėmiausi, nes pati daug ko nežinojau. Jeigu viską puikiai būčiau žinojusi, tikriausiai, nebūčiau nė pradėjusi. O gal ir gerai, kad neįsivaizdavau visų laukiančių sunkumų. Vis dėlto ėmiausi ir padariau. Aišku, tai ne mano vienos nuopelnas. Labai svarbus asmuo – meno vadovas. Juo nuo trečiojo festivalio sutiko būti Robertas Šervenikas. Jis atrenka atlikėjus, sudaro festivalių programas.
Per pirmąjį festivalį, kurį organizavome su tuometiniu Šiaulių kamerinio orkestro vadovu Borisu Traubu, surengti tik aštuoni koncertai. Visi jie vyko Tytuvėnuose. Jau kitais metais išsiplėtė ir festivalio laikas, ir erdvė. Dabar per tris vasaros mėnesius surengiama po 12 – 14 koncertų.
Festivalis apėmė visą regioną. Koncertus pradėjome rengti Baisogaloje, Kurtuvėnuose, Kelmės dvare. Buvo gana sudėtingų dalykų. Pavyzdžiui, operą rodyti po atviru dangumi labai keblu.
Su kiekvienu festivaliu pati įgyju daugiau patirties ir daugiau išmokstu.
Profesionalai neužsiprašo neįkandamų honorarų
– Kaip išsprendžiate finansinę festivalio organizavimo pusę? Juk profesionalus menas – brangus. O provincijos žmonių perkamoji galia – nedidelė.
– Festivalio biudžetą sudaro trys segmentai: Lietuvos kultūros tarybos lėšos, Savivaldybių lėšos ir privatūs rėmėjai, įmonės ir organizacijos. Tų pinigų turi užtekti atlikėjų honorarams, reklamai, kitoms būtinoms išlaidoms.
Už bilietus į koncertus surenkamos lėšos reikalingos išlaikyti viešąją įstaigą.
Profesionalios muzikos atlikėjai nepasižymi labai dideliais finansiniais apetitais. Jie, skirtingai negu pop žvaigždės, pripratę prie saikingų honorarų. Neretam atlikėjui, pvz., Sonatai ir Rokui Zubovams, visada yra svarbiau pati kūrybinė idėja, o pinigai – antrame plane.
– Festivalio meno vadovas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas. Kaip jį atradote?
– Ketverius metus (iki Boriso Traubo) R. Šervenikas buvo Šiaulių kamerinio orkestro vadovas. Vėliau neretai atvykdavo į Šiaulius tam orkestrui padiriguoti. Taip ir susitikom. Be to, su Roberto šeima esu pažįstama nuo vaikystės. Mes kilę iš to paties kaimo Prienų rajone, su jo seserimi, taip pat Nijole, lituaniste, literatūros vadovėlių autore, ėjom į pirmą klasę.
Galite laikyti, kad tai – asmeniniai ryšiai, savos rūšies korupcija, bet jei ne asmeniniai ryšiai, kažin, ar būčiau prisišaukusi tokio lygio menininką rūpintis Tytuvėnų festivalio programa. Juolab, kad tuo metu pats festivalis buvo dar, sakykim, embrioninėj stadijoj. Tuo, kas jis yra šiandien, tapo didžiąja dalimi meno vadovo dėka.
Meno vadovo pareigos – labai atsakingos. Jis turi atrinkti tokius atlikėjus ir tokią muziką, kuri patiktų žiūrovui, kuri klausytojo neišgąsdintų sudėtingumu, neįprastumu, bet drauge nebūtų primityvi. Ir su visa ta programa „tilpti“ į biudžetą.
Kai dirbau Šiaulių filharmonijos direktore, buvau įkūrusi vaikų filharmoniją, nes rūpėjo augintis žiūrovą. Ir dabar festivaliuose mane labai džiugina jauni veidai. Brandaus amžiaus inteligentija – pagrindinė festivalio lankytoja – sensta. Kai kurie jau nebepajėgia ateiti į koncertus. Todėl smagu, jog žiūrovų veidai jaunėja. Bet kad taip būtų, reikia ir atitinkamos programos. Greta solidžių koncertų reikia ir jauntaviško polėkio, šiuolaikinės muzikos, to, kas įdomu jauniems ir veržliems žmonėms.
– Kokiu būdu žiūrovus sukviečiate? Šiemet festivalis buvo itin gausus žiūrovų.
– Palyginti su pirmaisiais festivaliais pasikeitė ir žiūrovų kvietimo būdai. Šiandien reklamai ypač pasitarnauja socialiniai tinklai. Anksčiau nemažai pinigų išleisdavome reklamai televizijoje. Tačiau dabar jau spėjau įsitikinti, jog naudingiau festivalį populiarinti per socialinius tinklus, internetą.
Didelė inteligentijos dalis šiandien televizijos, ypač komercinės, nežiūri. O tie, kurie dar žiūri, ne visi eina į sudėtingos klasikinės muzikos koncertus.
Antra vertus, Tytuvėnų festivalis – kamerinis. Tai renginys ne stadionui ir ne aikštei. Tiek Tytuvėnų bažnyčioje ir jos kieme bei arkų galerijoje, tiek Kelmės, Baisogalos dvaruose ar kitų rajonų erdvėse vietos pakanka tik kameriniam renginiui. Kartais net nepatogu, kai nebetelpa visi žiūrovai. Pavyzdžiui, šiemet į Birutės Marcinkevičiūtės – Mar spektaklį „Nora“ Kelmės dvare netilpo visi norintys.
Bus ir Tytuvėnų žiemos festivaliai
– Kokia Tytuvėnų vasaros festivalio ateitis?
– Ateitis priklausys nuo ministerijų požiūrio į regionus. Ne paslaptis, jog regionų kultūrai skiriamas tik minimalus finansavimas. Tai galiu tvirtinti iš savo patirties. Kultūros tarybai pateikiau septynis projektus, o finansavimą gavau tik vienam Tytuvėnų vasaros festivaliui. Aišku, esu dėkinga ir už tai, ką duoda. Kai kuriuos nefinansuotus projektus įgyvendinti radau kitų būdų.
Bet nežinau, ar be Kultūros tarybos paramos galėtume suoganizuoti Tytuvėnų vasaros festivalį. Tiesa, subrendo mintis rengti ir Tytuvėnų žiemos festivalius. Šiam projektui neskirtas finansavimas. Bet tikiuosi, jog vis tiek pavyks jį surengti.
Dialogai „Naisių vasarai“
– Projektų rašymas atima daug laiko. Tačiau dar suspėjate prisidėti ir prie filmo „Naisių vasara“ kūrybinės grupės.
– Mėgstu kūrybinį darbą. Į paraiškų rašymą įsijaučiu lyg į kokią grožinę kūrybą. Fantazuoju, girdžiu muziką, įsivaizduoju atlikėjus. Tai nėra sunku.
O „Naisių vasarai“ rašau dialogus kai kuriems herojams. Scenarijų rašo pats R. Karbauskis. Jis sukuria ir pateikia situacijas, o aš dalį jų paverčiu veiksmu ir dialogais.
Gyvenimas Tytuvėnuose
– Pradėjusi rengti Tytuvėnų vasaros festivalius ir pati apsigyvenote Tytuvėnuose. Kodėl palikote Šiaulius?
– Didelę vaikystės dalį praleidau kaime Prienų rajone. Jau paaugusią mane tėvai parsivežė į Šiaulius, kai grįžo čia gyventi po „kaimo elektrifikacijos“ (tėvelis buvo elektrikas, tokia buvo jo jaunystės užduotis – elektrifikuoti lietuvišką kaimą) . Visada ilgėjausi savo vienkiemio, gyvenimo ant žemės, kai gali savo darže pasirauti morką ir visada matyti horizontą, o ne vieną už kito užsispeitusius pilkus daugiabučius. Kai tėvai mane kur nors veždavosi, pro langą stebėdavau pakelės sodybas ir bent akimirkai jose apsigyvendavau.
Aš galiu dirbti mieste. Tačiau turiu grįžti į savo namus, prie savo medžio.
Todėl, pasitaikius progai, pardaviau butą mieste ir persikėliau į kuklų namelį Tytuvėnuose. Kai dabar pravažiuoju pro savo daugiabutį Architektų gatvėje, darosi sunku suvokti, kaip žmonės gyvena tose dėžėse su skylutėmis betono plokštėje.
O kas link gyvenimo provincijoje, tai džiaugiuosi šia patyliukais, bet tvirtai įsivyraujančia mada – apsigyventi toliau nuo miesto. Ypač, kai ši mada plinta tarp jaunų žmonių, tarp tų, kurie grįžta iš užsienio ir vertina tai, kas čia yra: erdvės, palankus gyvenimui klimatas, daug vietos ir laisvės augti vaikams.
O darbas... Kai gerai pagalvoji, ko nori iš gyvenimo, tai imi ir pasidarai. Juk ir aš savo darbo vietą Tytuvėnuose susikūriau pati, nors, prieš išeidama iš Šiaulių filharmonijos, konkurse laimėjau gerą tarnybą valstybinėje įstaigoje – dirbau kultūrologe Tytuvėnų regioniame parke. Tik nedžiugino manęs tas darbas.
O gal šiaip esu pernelyg savarankiška. Pagalvojau, kad Dievulį virš savo galvos dar galiu pakęsti, bet daugiau tai jau nieko. Nebent pasitaikytų itin įdomus, kūrybiškas darbas geroje komandoje. Kitu atveju į „samdinius“ – jau nė už ką neičiau. Išaugau iš to amžiaus.
Žmonės gyvena visur: ir mažame miestelyje, ir kaime, ir vienkiemyje. Su šiuolaikine komunikacija nebėra jokio skirtumo, kur stovi tavo kompiuteris. Svarbu gyvenimo kokybė, jo pilnatvė. Kelios dešimtys kilometrų iki kokio nors centro – argi tai atstumas, kai kieme jau net ne po vieną – po du automobilius stovi. Nereikia nieko iš nieko laukti. Reikia imti ir daryti patiems – pagal kompetenciją, pagal gebėjimus, pagal patirtį. Ir pasiutusiai daug dirbti, netaškant brangaus laiko tuščioms šnekoms ir dūsavimams apie blogą gyvenimą. Tada bus rezultatas. Į kitus kabinasi tik vijokliai ir bestuburiai.
Labai norėčiau, kad į provincijos miestelius ir kaimus atvyktų jauni, veržlūs, kultūringi žmonės, norintys čia auginti savo vaikus ir įgyvendinti savo sumanymus. Nes ir provincijai reikia naujų, kitaip, plačiai mąstančių žmonių, kurie sudrumstų nusistovėjusį vandenį.
Trumpalaikiai kultūriniai blykstelėjimai neišugdys naujos kultūringos ir išprususios, kūrybiškai dirbančios kartos. Kultūra, jos reiškiniai įvairiausiom formom turi nuolat „kapsėti“ į žmonių protus ir širdis.
Česlovo GUDAUSKO nuotr.
AKIMIRKOS: Tytuvėnų festivalio žiūrovai šią vasarą patyrė daug džiugių akimirkų.
Asmeninė nuotr.
SUMANYTOJA: Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio sumanytoja Nijolė Saimininkienė šiandien pati stebisi savo drąsa pasiryžti tokiam ambicingam renginiui.
EILĖS: Aktorius Rolandas Kazlas buvo nustebintas žiūrovų susidomėjimu jo skaitomomis Vlado Šimkaus eilėmis.